V. Janušoniui "tranzuoti" nesisekė

V. Janušoniui "tranzuoti" nesisekė

Prie vairo

Kelyje kiekvieną žingsnį apsvarstantis Klaipėdos miesto ligoninės vyriausiasis gydytojas Vinsas Janušonis tikina, jog tai nėra ankstesnio jo darbo greitojoje pagalboje, kai tekdavo padėti į eismo nelaimes patekusiems žmonėms, pasekmė. Atsargumą, polinkį viską apgalvoti tiesiog lemia jo būdas.

"Greitojoje pagalboje dirbau apie septynerius metus ir mačiau nemažai po avarijų sužalotų žmonių. Su tuo susiduriu ir dabar, tačiau manęs nuo vairavimo tai neatgrasė. Tiesa, pats esu patyręs tokį nuotykį, po kurio net į bažnyčią buvau nuėjęs pasimelsti, nors ten dažnai nevaikštau", - pasakoja vyr. gydytojas.

Koks tai buvo nuotykis?

Tai buvo gal prieš penkiolika metų. Važiavau iš Vilniaus pavargęs, nelabai išsimiegojęs, o buvo dar tokios "rūko sklendės" - rūkas protarpiais. Ties Kryžkalniu išneriu iš rūko ir staiga matau - visa krūva automobilių, į šonus išgriuvinėjusių. Greitis mano buvo koks 100 km/h. Dešinėje - autobusas, kairėje - kitas automobilis. Tas lėkė į griovį, aš bandau stabdyti, bet neina, o abi juostos užkištos. Laimei, autobuso vairuotojas paskutinę sekundę kažkaip sugebėjo kokį pusmetrį jį patraukti ir aš, brūžindamas šonus, pravažiavau. Paskui net nesustojau, bet tuo metu visas gyvenimas pralėkė galvoje. Atrodė, kad išsigelbėjau nuo mirties ar sužalojimų, kai to padaryti nebuvo jokios galimybės. Žinoma, tada jau buvau pramokęs vairuoti.

Kai dar neturėjote mašinos, tikriausiai važinėdavote autostopu?

Automobilių stabdymo sporto niekada nemėgau. Vieną kartą esu bandęs dar būdamas studentas, bet nelabai sėkmingai. Pakliuvau aš į vieną automobilį su kitais nepažįstamais asmenimis, važiuojančiais pakeleivingais automobiliais ir girtu vairuotoju. Nuvažiavau, kur reikėjo, bet sakiau, kad tai - paskutinis kartas. Ir pats dabar ką nors labai retai pavežu. Kartą sustojau pavėžėti moterį, o pasirodo, kad ji buvo psichikos ligonė. Nebenorėjo išlipti - iš pradžių prašė, kad vežčiau iki Kauno, o paskui ir į Vilnių įsigeidė... Kol dar neturėjau teisių ir nebuvau nusipirkęs automobilio, mieliau važinėjau autobusu.

Seniai vairuojate?

Jau apie trisdešimt metų. Paskatino išmokti tai, kad svarsčiau įsigyti mašiną. Beje, automobilį įsigijau ne iškart gavęs vairuotojo pažymėjimą, o praėjus gal kokiems penkeriems metams. Per tą laiką nevairavau.

Pirmoji mašina buvo pagal paskyrą gautas žiguliukas "pirmukas". Labai maža - neseniai tokią pamačiau, tai net nusigandau. Ir maksimalus greitis jos buvo tik apie 90 km/h, bet taip greitai buvo pavojinga važiuoti, kad ratų neišbarstytum. Prisimenu, vykstant į Kauną ar Vilnių net pietus tekdavo pasiimti, nes kelionė būdavo labai ilga.

Ar prisėsti prie vairo po penkerių metų pertraukos nuo pažymėjimo gavimo nebuvo sunku?

Iš Kauno, kur pasiėmiau žiguliuką, sėkmingai parvažiavau pats. Tiesa, su prižiūrėtoju prie šono. Ir netrukus išvažiavau poilsiauti į Molėtus. Na, ir buvo nuotykis tada - patekau į autoralio sambūrį. Žinoma, tai nebuvo pats ralis, trasa, o tik jo žiūrovų ratas - pilna žmonių, automobilių. Nemokančiam tai - baisus dalykas. Galvojau, kad man jau viskas, bet vis dėlto sėkmingai išvairavau.

Be to, esu kartą važiavęs padėti vienam automobilininkui nelaimėje, bet pats tada į medį trinktelėjau ir sudaužiau mašinos galą. Uošvė labai verkė, sakė, kad tai - baisi nelaimė. Tais laikais mašina juk būdavo perkama visam gyvenimui.

Kokį automobilį įsigijote po to žiguliuko?

Po jo turėjau kitą žiguliuką. Beje, pirmąjį man pavogė. Antrąjį taip pat. Vieno neberadau po koncerto. Vėliau jį atrado sudaužytą, o kitą pavogė prie ligoninės. To nebesurado. Paskui pasirodė pirmieji užsienietiški automobiliai. Aš tada plaukiojau - dirbau gydytoju laivuose, ir iš Vokietijos parsivežiau seną sportinį BMW.

O dabar apie kokį automobilį pasvajojate?

Man patinka fordai, nes juose netrūksta komforto. Jau tris turėjau. Dabar važinėju "Ford Scorpio". Kai pirkau, buvo aštuonerių metų amžiaus. Na, buvo variklis "užkalęs", bet lietuviai meistrai viską moka - greitai sutvarkė. O svajoti - gal ne tas žodis. Tiesiog "žvaigždės", kainuojančios 300 tūkstančių, nenupirksi. Pažįstami giria naująjį "Ford Mondeo", galbūt tokį ir pirksiu, kai bus senesnis ir atpigs.

Į ką atsižvelgiate pirkdamas automobilį?

Pats apie automobilius nelabai nusimanau. Man svarbiausia, kad mašina būtų patikima, nemaža, gerai važiuotų ir užtektų galingumo. Norisi, kad bent dviejų litrų variklis būtų. Metus važinėjau su labai negalingu golfuku, ir dar varomu dujomis. Geriau tokiu išvis nieko nelenkti, bet piniginei tokia mašina ne tokia skaudi.

Perku senas mašinas, nes tokias lengviau pakeisti, kai nusibosta. Aš su automobiliu važinėju kokius trejus ketverius metus, o paskui be vargo parduodu ir perku kitą. Gal norėtųsi ir naujutėlio automobilio, bet neturiu galimybių tokį įsigyti. Naujos mašinos vertė dešimčia procentų krenta vos ją nupirkus. Ilgai važinėti su ja vis tiek atsibostų, o dažnai keisti naujas mašinas gali tik turtuoliai. Be to, aš nematau ir prasmės pirkti naują.

Giedrė NORVILAITĖ

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder