Varžytuvės

Varžytuvės

Nepatingėjau iš lentynos išsitraukti storą, nugeltusiais nuo senumo lapais „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“. Ieškojau žodžio, kuris geriausiai atspindėtų ugdytojo ir ugdomojo padėtį COVID-19 akivaizdoje.

Pasipylė žodžiai – genialu, diplomatija, giedra, kakofonija, laisvas, perkąsti, saulėtas... Bet stabtelėjau ties žodžiu „varžytis“. Ir abi žodyne pateiktos šio žodžio reikšmės kaip pirštu į akį: rungtyniauti, rungtis arba būti nedrąsiam, gėdytis.

Taigi vieni puolė rungtis demonstruodami savo gebėjimus informacinių technologijų srityje, dalindamiesi patirtimi, vesdami vebinarus, girdamiesi savo pasiekimais spaudoje, televizijos laidose, o kiti tuo tarpu spraudėsi kampe gėdydamiesi savo neišmanymo, „nemokėjimo“. Atsirado ir tokių, kurie stebėjosi neišmanėliais ir dar kartą priminė mokytojams jų vietą (svarbūs visi kovojantys pirmose eilėse, bet ne mokytojai, juk jie „neišdirba“ visų sutartyje sulygtų valandų).

Bet liūdniausia vis tik tai, kad užmirštama esmė – ne kompiuterių skaičius, ne gebėjimas valdyti išmaniąsias technologijas, įrankius, ne modernus pamokos temos išdėstymas, o žmogus, esantis už ekrano yra svarbiausias. Turbūt nesupyks brolis Benediktas, jei aš pasidalinsiu jo pamokymu Klaipėdos „Versmės“ progimnazijos penktokams. Dar kovo pradžioje, jaukaus pokalbio metu buvo ištarti žodžiai: Netikėkite, kai jums sakys, kad jūs savo likimo kalviai. Kiekvienas iš jūsų esate bendruomenės dalis“. Akibrokštas, bet ir virusu sergame ne dėl to, kad taip lemta, dalinamės juo kaip bendruomenės nariai. Net ir mano 86-erių metų močiutė, išgyvenusi Antrąjį pasaulinį karą, tremtį, samprotauja, jog pasaulis nesugrius, net jei antrus metus reikėtų kartoti kursą.

Nebesivaržykime, bet būkime čia ir dabar. Kalbėkimės, jauskime, padėkime, patarkime vieni kitiems. Tikėkime ir pasitikėkime tais, kurie įdeda visą širdį į savo darbą. Leiskime jiems klysti, nusivilti, supykti... ir vėl atsitiesti. Šis įtemptas laikotarpis pasibaigs, bet žmogui išliks svarbios tos pačios vertybės – meilė, pagarba, sveikata, šeima, mokslas, duona kasdieninė... Ir niekas nepamatuos ir neįkainos tų valandų, kurias gydytojas praleido slaugydamas ligonį, mokytojas - ieškodamas kelio į savo mokinių širdis ir protus...

Dėkoju Klaipėdos „Versmės“ progimnazijos bendruomenei už sutelktumą, atsidavimą savo profesijai ir tikėjimą augančiu žmogumi.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder