Saulė grįžta ir jau (pa)vasaris (!?), tai laikas pagalvoti ir apie turinį, savo, namų, rašinio... Jeigu rašinys kaip namas ( įžanga- pamatai, dėstymas- fasadas, pabaiga- stogas), tai rašinio pastraipa kaip vidaus interjeras: vadinamoji ,,dėžutė" namais tampa tuomet, kai atsiranda durys ir langai, paveikslai ir kilimai, šinšilos ir katinai ( kam ko reikia žmogiškai pilnatvei). Analogiškai ir rašinyje: atrinkta medžiaga tekstu taps tuomet, kai teigsi ir paneigsi, analizuosi ir interpretuosi, klausi ir aiškinsi, jungsi ir atskirsi.
O toliau jau darbuojiesi nuosekliai kaip interjero dizaineris, dėlioji tekste laikydamasis loginės sekos principo teiginius, požiūrį, argumentus, kontrargumentus, pavyzdžius, dalines išvadas...
Sakykime, rašai rašinį tema‼️ „IŠBANDYMAI (likimo smūgiai, iššūkiai, nelaimės, netektys) ŽMOGAUS GYVENIME: BAUSMĖ AR DOVANA?"
Teiginiu suformuluoji požiūrį, kryptį, atsakymą į probleminį klausimą, kad
SKAUDŪS LIKIMO SMŪGIAI, DIDELI SUKRĖTIMAI GALI PARODYTI ŽMOGAUS STIPRYBĘ...Toliau pateiki argumentą, jog STOJIŠKA INDIVIDO LAIKYSENA GALI ATVERTI ŽMOGAUS KŪRYBINES GALIAS ( „Statykime namus ant Vezuvijaus", F. Nyčė). Kadangi tai samprotavimo rašinys, tai problemą nagrinėti, požiūrį pagrįsti reikia remiantis kultūrine patirtimi, be to, nepamiršti, kad argumentas skatintų patikėti, pritarti rašinio pagrindinei minčiai, pateikiami pavyzdžiai turi daryti net emocinį poveikį. Trumpai tariant, reikia būti kultūriškai pasikausčius, jei renkiesi samprotavimą. Taigi šią mintį galima įrodyti puikiu pavyzdžiu apie 1940 m. Vokietijoje įkalintą kompozitorių Olivier Messiaeną, kuris lageryje sukūrė ir su kitais kaliniais atliko bibliniu apokalipsės mitu grįstą „Kvartetą laiko pabaigai". (http://žurnalai.lmta.lt/…/…/Ars-et-praxis-III-Giedraitis.pdf ).Taip šis kompozitoriaus darbas atskleidė, kad totalitarizmo akivaizdoje menas, kūryba gali tapti žmogaus intelektinės laisvės simboliu. Plėtojant tą pačią samprotavimo kryptį galima polemizuoti, pateiktikontrargumentą, pavyzdžiui, aptariant lietuvių rašytojo B. Sruogos ir kitų egzistencialistų beviltiškumo apraišką ( „Ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi." (B. Sruogos romanas „Dievų miškas") ir kaip „ežio dygius" pasirinktą priemonę- „piktą įpratimą šypsotis tenai, kur paprastai niekas nesišypso". (B. Sruogos laiškas, 1946 m.) Taip prieiname prie minties- dalinės išvados, kad MENAS- ATRAMA, LEIDŽIANTI NESUSINAIKINTI ,,DŪŽTANČIOSE FORMOSE" (V. Mačernis), vadinasi, tai
DOVANA TIEK PAČIAM KŪRĖJUI, TIEK JO KŪRYBOS GERBĖJAMS.
Antrasis pasaulinis karas, totalitarizmas, egzistencializmo filisofija, F. Nyčė, O. Messiaenas, B. Sruoga, V. Mačernis...- pakankamai platus šioje pastraipoje ir kontekstas. Plačiau apie tai kitą kartą, nes name turi apsigyventi ne tik kūnai, bet ir sielos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą