Kaip gyvenimas išbando žmogaus dvasinę stiprybę?

Nuo seniausių laikų žmogus kasdienybėje kovoja su savo jausmais. Ugdydamas save įvairiose situacijose, jis stengiasi padėti ne tik sau, bet ir kitiems. Juk net Šventajame Rašte minima, jog žmogaus, norėdamas palaikyti dvasinę stiprybę, turėtų vadovautis Dešimt Dievo įsakymų. Jais nesivadovaudamas, žmogus tampa menkas ir dvasiškai silpnas, nes stoja į akistatą su blogiu. Manau, jog dvasinė stiprybė priklauso nuo žmogaus. Tačiau, kas išbando ją kiekvieno žmogaus gyvenime?

Netektys ir negandos išbando žmogaus dvasinę stiprybę. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra akimirkų, kurios verčia pasijusti menkam, tačiau stipresni gali tai įveikti. Pavyzdžiui, Frydrichas Nyčė teigė, jog žmogus turi priimti sprendimus, kovoti dėl siekių, nesvarbu, jog gali tekti nusivilti. Todėl manau, kad pasirinkimai, siekiai, neatsižvelgiant į aplinkybes, išugdo žmogaus dvasios jėgą. Net ir Šventajame Rašte minima, jog būti geram, atleisti priešui, mylėti artimą – dvasinės stiprybės pagrindas. Tik suvokęs, jog negandos yra dvasios išbandymai, žmogus galės įveikti ir nenustoti siekti savo tikslų. Mąstydama apie tai prisimenu XX a. pirmos pusės poetą partizaną Bronių Krivicką. Mano nuomone, jis vadovaujasi Frydricho Nyčės filosofija, jog viskas, ką darai gyvenime, turi turėti tikslą. Viename eilėraštyje „Kovoj keliesi į ataką“ partizanas vaizdavo dvasinės stiprybės galią. Lyrinis subjektas suvokdamas, jog mūšis gali būti paskutinis, nepraranda vilties, siekia savo tikslų. Eilėraštyje akcentuojamas heroizmas. Subjektas mano, jog mirtis yra pralaimėjimas. Tai kilni auka, pasirinkimas, kuris išbando ir sustiprina dvasinę stiprybę. Tai parodo eilėraščio eilutės: „mūšį net mirdamas laimės“, o tai ir atskleidžia herojišką laikyseną, dvasinę stiprybę, kuri nebuvo svetima ir pačiam poetui. 1998 m., po mirties, Bronius Krivickas apdovanotas vienu aukščiausiu Lietuvos apdovanojimu – Vyčio Kryžiaus ordino Kardinolo kryžiumi. Krivicko prometėjišką asmenybę primena eilėraštis „Niekad, niekados“. Ilgesys, dvasinis skausmas suteikia ryžto ir dvasinės stiprybės kovoti dėl savo siekių. Todėl savaime peršasi išvada, jog tik herojiška laikysena, dvasinė stiprybė gali padėti įveikti sunkumus.

Atlaidumas, gailestingumas, atjauta – tai savybės parodančios asmenybės charakterį, pagrindines moralės, dvasinės stiprybės nuostatas. Moralinė ir fizinė žala besąlygiškai reikalauja daug dvasinių jėgų, o tai įrodo daugelio lietuvių rašytojų ar senovės filosofų formuotos mintys, kurios aktualios ir šiuolaikiniam žmogui, jo ugdymui. Dar Apšvietos epochos asmenybė, XVIII a. vokiečių klasikas Johanas Volfgangas Gėtė teigė, jog neįmanoma visą laiką likti didvyriu, bet visada galima likti geru, dvasiškai stipriu žmogumi. Mąstydama apie klasiko mintis, prisimenu XX a. psichologinės lyrinės novelės pradininką Joną Biliūną. Savo apsakyme „Lazda“ vaizduoja gerą, nuolankų bei humanišką idealą, tikrą krikščionį: greitai užmirštantį skriaudą, už blogį atsakantį gėriu, dovanojantį priešui. Novelės pavadinimas, tai sena obelinė lazda, kurią prievaizdas Dumbrauskas mušė tėvą. Jo liūdna šypsena veide leidžia suprasti, kad žaizda širdyje vis dar neužgijusi. Tikras krikščionis Juozapas atleido, bet neužmiršo. Tačiau manau, jog gailestingumas ir atlaidumas parodė žmogaus stiprybę. Kaip ir kunigas Algirdas Toliatis knygoje „Šeštas jausmas yra pirmas“ teigia, jog mintimis materializuojame tai, ko trokštame, prisišaukiame būtent tai, ko iš tikrųjų nenorime. Tai reiškia, jog tik būdami dvasiškai stiprūs galėsime formuoti savo pasaulį tokį, kokį norime.

Taigi, galime daryti išvadą, jog žmogaus gyvenimas išbando dvasinę stiprybę kiekviename gyvenimo žingsnyje. Individui tenka susidurti su skausmu, negandom, praradimais, bet tik dvasiškai stiprus žmogus sugeba atlaikyti visą skausmą. Būtent todėl netektys, negandos padeda palaikyti harmoningą gyvenimą ir dvasinę stiprybę.