Icchoko Mero pasaulis: mintis ir spalva

Icchoko Mero pasaulis: mintis ir spalva

Ieškodama minčiai inspiracijos internete, radau daug straipsnių, kuriuose kalbama apie dabartinį jaunimą, nesidomintį, kas vyko ar vyksta pasaulyje. Jaunimą, kuris nužmogėjęs, praradęs vertybes, užvaldytas technologijų. Nesakau, kad tokių jaunuolių nėra, yra, kuriems gyvenimo siekiai apsiriboja tik noru turėti gražią merginą ir dar gražesnę mašiną. Bet drįstu prieštarauti, jog ne visi tokie, matau, kokia yra mano aplinka, mano bendraamžiai.

Lietuvių kalbos mokytoja vėl (taip, galima išgirsti gilų atodūsį...) uždavė perskaityti knygą. Šįkart reikėjo įveikti Icchoko Mero romaną ,,Lygiosios trunka akimirką", kuriame pasakojama apie karo metų Vilniaus getą ir ten gyvenusių žmonių patirtis. Turinys suskirstytas į tris plotmes: šachmatų partija, jaunuolių Izaoko ir Esteros meilė bei šeši pasakojimai apie šeimos patriarcho Abraomo Limano vaikų likimus. Autorius puikiai aprašė veikėjų jausmus, emocijas tikriausiai dėl to, kad ir pats buvo žydas, patyręs genocido siaubą.

Perskaitę ir paanalizavę romaną turėjom integruotas dailės bei lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, užduotis - išlieti spalvas, ant jų nupiešti tai, ką tekste galima pavadinti ženklu, turinčiu visuomenei suprantamą reikšmę ir atitinkančiu kontekstą, turinį. Piešdama nesistengiau specialiai galvoti, neturėjau konkretaus tikslo, ką pavaizduosiu, liejau savo emocijas, jausmus, kurie buvo užvaldę skaitant knygą. Nupiešiau tuo metu pralietas ašaras, sukeltą skausmą, nužmogėjimą bei nenusakomą rūpestį dėl savų: vystančią gėlę, bizūną, krintančius lašus...

Žiūrėdama į savo bendraamžių nupieštus darbus, atkreipiau dėmesį, kad jiems taip pat buvo svarbu parodyti gyvenimo trapumą, prievartos siaubą, trapią viltį. Dar analizuodami tekstą su klasiokais pastebėjom, kad žmonės tuo metu buvo bauginami, buvo siekta sunaikinti egzistencijos pamatus: meną, gyvenimo džiaugsmą, motinystę, mokslą, žmogiškumą. Dirbtinis moterų apvaisinimas, neleidimas įsinešti gėlių į getą, garsios dainininkės Inos gyvybės kaina parneša iš miesto Halevy operos „Žydė“ partitūra – ženklai, liudijantys to meto gyvenimą. O nuostabiausia, kad gete uždaryti žmonės visaip stengėsi išlikti žmogiški, mylintys, suprantantys, mąstantys. Kokia idiliška vieta, kai Izia bando parnešti gėlių Esterai! Šis rizikingas žygis po keleto kartų skaudžių nuplakimų sėkmingai baigėsi tik todėl, kad Izaokas sulaukė pagalbininkų – visi geto vyrai, grįždami iš darbo, įnešė po vieną gėlę ir vaikinuko rankose pražydo puokštė. Gal neatsitiktinai dažnas piešė gėles - gete jos tampa pasipriešinimo prievartai ar smurtui simbolis. Žydinčio augalo sėkla, galinti sudygti kiemo pakraštyje, tarp šaligatvio plytelių ar po akmeniu, virsta gyvenimo, laisvės šaukliu.

Tad drįsčiau paprieštarauti, jog jaunimui niekas nerūpi. Dabartinis jaunas žmogus žino, kas yra žmogiškumas, nes susidūrę su prievartos pavyzdžiais, kad ir literatūroje, puikiai juos atpažįsta. Atlikdama darbus integruotose pamokose supratau, kad amžinos vertybės: atjauta, žmogiškumas, nepasidavimas blogiui, niekur nedingo. Jos mumyse ir tai galime parodyti kurdami.

O man pačiai ši I. Mero knyga tapo ta, dėl kurios pajutau skaitymo džiaugsmą! Ir kažkada susitikimo su rašytoja Laura Sintija-Černiauskaite metu išgirsta mintis, jog reikia atrasti savo knygą, kuri įtrauktų į skaitymo pasaulį, tada priimta skeptiškai, tapo realybė. Atodūsiai nutilo.

https://www.ve.lt/uploads/img/banners/srtfondas.gif

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder