2019 m. balandžio 20 d. 11:42 val., šeštadienis

Jaunimas rašo Lietuvai

„Daukantas“: žanro savitumas

2019-03-13, 16:57

Morta Kaminskaitė

„Daukantas“: žanro savitumas nuotrauka, foto

Šių dienų Lietuvos valstybės negalėtumėme įsivaizduoti be ją sukūrusių žmonių. Vienas iš jų buvo Simonas Daukantas, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autorius. Žavi ne tik jo veikalai, bet ir asmenybė, visą savo sąmoningą gyvenimą aukojusi lietuvių kalbai ir kultūrai. Simono Daukanto atminimą yra įprasminęs ne vienas lietuvių rašytojas ir menininkas. Vienas iš iškiliausių tekstų, kalbančių apie Simoną Daukantą , yra Justino Marcinkevičiaus dviejų dalių draminė apysaka „Daukantas“, išleista XX a. pabaigoje. Tai kūrinys, kuris yra palyginti mažai aptartas literatūros kritikų ir tik kartą pastatytas didžiojoje scenoje. Šis modernus kūrinys, kuris atspindi šiuolaikinės literatūros kryptį ir dinamiką – žanrų sintezę, yra puikus pavyzdys kaip meistriškai galima pinti įvairius , galbūt net itin skirtingus literatūros žanrus, todėl yra vertas gilesnės analizės.

Atėjus laikui pasirinkti, kokia tema noriu rašyti brandos darbą, nė nedvejodama pasirinkau nagrinėti ir aptarti žanro savitumą Justino Marcinkevičiaus kūrinyje „Daukantas“. Šio darbo tikslas buvo atskleisti, kaip Justinas Marcinkevičius dviejų dalių draminėje apysakoje „Daukantas“ integruoja dramos ir apysakos žanrinį savitumą. Kadangi literatūroje nėra daug būtent tokios žanrų sintezės pavyzdžių , skaitant ir analizuojant šią draminę apysaką buvo itin įdomu stebėti, kaip meistriškai autorius įpina dramos bruožus į tradicinę ir, atrodo , nekintamą apysakos struktūrą. Prieš rašant darbą išsikėliau tam uždavinius : pristatyti autorių ir „Daukanto“ vietą jo kūryboje; aptarti „Daukanto“ draminius bruožus; atskleisti apysakos žanro apraiškas J. Marcinkevičiaus „Daukante“; suformuluoti išvadas.

Justinas Marcinkevičius draminėje apysakoje „Daukantas“ išskirtinį dėmesį skyrė Lietuvos istorijai įprasminti. Kūrinyje vaizduojamas Simono Daukanto gyvenimas nuo 1828 metų vidurvasario, kai jis grįžta į gimtinę po dvejų metų darbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje, iki mirties. Kadangi dramoje yra būtinas protagonistas ir antagonistas, šiame kūrinyje protagonistas yra pats Simonas Daukantas. Tai vienareikšmiškai teigiamas herojus , turintis aiškų tikslą parašyti Lietuvos istoriją, tačiau susiduriantis su priešininkais : visa carine Rusijos sistema, kuriai atstovauja obersekretorius ir Lietuvos pareigūnai, vykdantys carinės Rusijos nurodymus. Ryškiausią protagonisto ir antagonisto konfliktą bei nesusikalbėjimą atskleidžia obersekretoriaus ir Daukanto dialogas, kuris vyksta Daukanto darbo vietoje – carinės Rusijos departamente. Lakoniškos Daukanto frazės atskleidžia jo pasiryžimą dirbti už mažesnį atlyginimą, kad galėtų įgyvendinti savo tikslą. Obersekretorius siūlo Simonui Daukantui darbo vietą kitame skyriuje, taip pat vilioja gerokai didesniu atlygiu. Tačiau, jam atsisakius šio pasiūlymo , obersekretorius pasiteirauja Daukanto, kas jį laiko tame skyriuje. Simonas Daukantas atsako, kad tai knygos, dokumentai. Įspūdį, kad Daukantas yra teigiamas veikėjas, sustiprina remarkos : prieš atsakydamas antagonistui jis ilgai tyli, apgalvoja savo žodžius, paskui ilgesingai paliečia knygas. Obersekretoriui nesuprantamas, tiesiog nesuvokiamas toks lietuvio mokslininko pasiryžimas.

Justino Marcinkevičiaus draminėje apysakoje galime išskirti keletą pagrindinių dramos žanro bruožų. Jau pirmame skirsnyje „Mūsų visos dainos kruvinos“ skaitytojas ar žiūrovas yra sukrečiamas konfliktiškos situacijos. Remarkoje parašyta : „Pro duris svyruodamas ir klupdamas, ramstydamasis į sieną, uždusęs, sukruvintu veidu, perplėštais, purvinais ir krauju aptaškytais marškiniais įgriūna Daukantas.“ Taip pat verta paminėti, jog išskirtinis dramos bruožas, be abejo, yra dialogas. Dramos dialogas sukelia akivaizdų realybės efektą, dabarties iliuziją ir paverčia skaitytoją (o juo labiau žiūrovą) įvykių liudytoju. Kadangi „Daukantas“ yra draminė apysaka, kūrinyje galime išskirti ir apysakai būdingų bruožų. Šiuo scenai skirtu veikalu autorius iš tikrųjų papasakoja mitologine asmenybe tapusio Simono Daukanto svarbiausią gyvenimo atkarpą : kai jis jau yra parašęs pirmąją lietuvišką Lietuvos istoriją. Apysakoje dažniausiai siekiama atskleisti personažų charakterius, todėl kūrinyje Simonas Daukantas atsiskleidžia ne tik kaip kantrus istorikas, bet ir kaip asmeninės laimės neradęs žmogus. Vis dėlto apysakos, kaip prozos žanro, išskirtinis bruožas yra pasakotojo steigtis bei veiksmo vystymosi kelias, tai yra užuomazga, vystymasis ir atomazga.

Skaitydama ir analizuodama šį kūrinį , rinkdama informaciją aš pasisėmiau kur kas daugiau, negu galėjau tikėtis. Simonas Daukantas – tai ypatinga istorinė asmenybė, kuri įnešė didelį indėlį į mūsų tėvynės kultūros lobyną. Jis stojo prieš carinės Rusijos imperiją ir prabilo visos tautos balsu, kol eiliniai Lietuvos gyventojai buvo nebylūs. Tai tik parodo, kokią stiprią ir neeilinę kovos bei patriotiškumo dvasią turėjo Simonas Daukantas. Jo veikalas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ buvo tarsi kertinis akmuo Lietuvos istorijoje. Šis kūrinys privertė susimąstyti lietuvius, suprasti ir vertinti savo gilias šaknis, nepasiduoti svetimos šalies priespaudai, nes ši tauta turi kovoti už savo senąsias tradicijas, papročius, kalbą ir kultūrą dėl to, jog niekur kitur margame pasaulyje nėra tokios šalies kaip Lietuva. Štai aš, jauna Lietuvos pilietė, iš arčiau pažvelgiau į vieno iš žmonių, kurių dėka šiandien kalbu lietuviškai, gyvenimą bei asmenybę. Supratau, kokią didelę auką atidavė Simonas Daukantas mūsų šaliai ir kodėl yra taip svarbu įprasminti jo palikimą.

„Tebeturi dar lietuviai ir žemaičiai visų brangiausią palikimą savo bočių prabočių, tai yra savo kalbą, kurią idant išplėštų iš nasrų visa ryjančio laiko ir pastatytų šalia kalbų mokytą, turi aną šiandien dalinti, “ - rašė Simonas Daukantas. Taigi, rašydama šį darbą ne tik sukaupiau daug vertingos informacijos, įsigilinau į ne programinį kūrinį, kuris pagilino mano kultūrinį išprusimą, bet ir patobulėjau kaip asmenybė , praplėčiau savo akiratį. Domėtis žmonėmis, sukūrusiais mūsų valstybę, yra požiūrį keičiantis dalykas, kurį turėtų praktikuoti kiekvienas save gerbiantis lietuvis.

Brandos darbo „J. Marcinkevičiaus draminė apysaka „Daukantas“: žanro savitumas“ pristatymas

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Jaunimas rašo Lietuvai

Kaip konteineriai išsilaiko laive? nuotrauka, foto

Įvairybės, Konteineriniai krovininiai laivai yra didžiulės mašinos, kurios judina pasaulį. Be jų neįsivaizduojama...

Kiaušiniai turguje: dažyti, megzti, mediniai ir jau tušti nuotrauka, foto

Klaipėda, Neturintys laiko ar galimybių tinkamai pasiruošti artėjančioms Velykoms žino, kad užsukę į...

Kad ES taptų NES – Naująja Europos Sąjunga nuotrauka, foto

Nuomonės, Gegužės pradžioje Lietuva minės penkioliktąsias šalies įstojimo į Europos Sąjungos metines. Jau...

Palangoje narkotikų netrūko nuotrauka, foto

Kriminalai, 2019-04-20, apie 02:00 val., Palangoje, Vytauto g., ne tarnybos metu, neuniformuotas Palangos m. PK...

Įvairybės, Paskelbta prieš 35 min.

Nuomonės, Paskelbta prieš 49 min.

Kriminalai, Paskelbta prieš 57 min.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...