Ar lietuviai – patriotų tauta?

Ar lietuviai – patriotų tauta?

Lietuviai dažnai svarsto, ar verta būti savo šalies patriotu. Vieniems tai yra itin svarbią vietą jų gyvenimuose užimanti moralinė vertybė, kitiems – beprasmis laiko švaistymas, siekiant susieti save tik su viena tauta, kuomet visas pasaulis atviras ir laisvas. Vis dėlto ne vienoje gyvenimiškoje situacijoje galima įžvelgti santūrią, kartais šaltoką, tačiau nuoširdžią lietuvio meilę savo šaliai, nepaisant visų negatyvių ir iš anksto susidarytų nuomonių.

Gal kiek keistoka, tačiau lietuvių meilė Tėvynei labiausiai atsiskleidžia per sporto varžybas. Žaliai „nusidažiusios“ tribūnos, trispalvės spalvomis veidus išsipaišę sirgaliai, nuolatinės Lietuvos vardo skanduotės ir nuoširdus himno giedojimas jau nieko nebestebina, tačiau kaskart paglosto širdį. Vargu, ar toks rašytojas kaip Maironis, savo laiku eilėraščiais tautai skiepijęs lietuvybę, būtų pagalvojęs, jog kažkada jo pradėta darbą tęs sporto šaka. Eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ jis, taip gražiai aprašęs širdį veriančią meilę Lietuvai bei jos didingą praeitį, kuomet Vytautas ties Žalgiriu įveikė priešus, paklojo tvirtus pamatus šiandieniniam patriotizmui. Neabejotina, jog kiekvieno krepšinio sirgaliaus širdyje dega ta pati ugnelė, kuri degė ir Maironio krūtinėje jam aprašant meilę savo gimtajai šaliai.

https://www.ve.lt/uploads/img/banners/srtfondas.gif

Kad ir kiek kalbėtume apie Tėvynės meilę, masinės emigracijos temos išvengti niekaip negalime. Kasdien per televiziją, radiją, žinių portalus girdime tai didėjančius, tai mažėjančius emigracijos skaičius, juos aptarinėjame. Dažnas nevengia emigrantų patraukti per dantį – vadina išdavikais, Tėvynės priešais. Vis dėlto neteisinga visus emigrantus sujungti į vieną visumą ir visiems jiems priklijuoti „išdavikų“ etiketę. Natūralu, jog žmogus visad siekia naudos ir geresnio gyvenimo sau, tad jei to pasiekti nesugeba Lietuvoje, keliauja svetur. Ten išvykę jie buriasi į bendruomenes, švenčia nacionalines šventes, supažindina kitas tautas su lietuviška kultūra. Itin gražia iniciatyva galima laikyti Liepos 6-ąją, kuomet lietuviai visame pasaulyje tuo pačiu metu gieda V. Kudirkos „Tautiška giesmę“, išaukštinančią didvyriškumą, dorybę, darbą ir vienybę. Šia giesme Kudirka siekia išauklėti tobulą žmogų – dorą, mylintį savo artimą ir Tėvynę. Stebint lietuvių bendruomenes visame pasaulyje giedančias, apima jausmas, jog Kudirka savo misiją įvykdė. Himno giedojimas kasmet vis labiau suartina lietuvius kaip tautą, tad giedančius ir savo gimtinę gerbiančius bei mylinčius emigrantus vadinti išdavikais yra tiesiog nepagarbu. Kad ir kaip nesinori to pripažinti, visi žmonės yra savanaudžiai ir paprasčiausiai ieško sau patogesnės vietos po saule. Svarbiausia, jog šis savanaudiškumas neperaugtų į savo gimtosios žemės ignoravimą ir ilgamečių tradicijų nebesilaikymą.

Apibendrinant galima teigti, jog lietuvių tautos tikrai negalima vadinti nepatriotiška. Būna atvejų, kuomet emigrantai rodo didelę nepagarbą savo gimtajai žemei suteršdami jos vardą, tačiau didžioji dauguma išvykusiųjų puoselėja tradicijas ir net būdami svečioje šalyje neužmiršta, iš kur yra kilę. Džiugu, jog lietuviai patriotizmą laiko vertybe, be kurios tautai grėstų išnykimas.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder