Vidmantė Martikonytė apie sunkią skyrybų kainą, naktis su vaistais ir brandžią aistrą, kuri vėl pažadino

Tačiau šiandien ji jaučiasi mylima širdies draugo Andriaus ir gyvena dvejuose namuose Vilniuje. Ji juokais pasakoja, kad lagaminas visada jos mašinoje, nes nežinai, kuriuose namuose ji praleis vakarą. 

Nors santuoka niekada nebuvo Vidmantės svajonė, ji prasitaria: „Kai tik išsiskyriau, pasakiau sau, kad gyvenime daugiau netekėsiu. Bet dabar jau nebesakau, kad niekados.“

Kodėl nepavyko išsaugoti pirmosios santuokos? Kaip sutaria su savo suaugusiu sūnumi? Ar nesigaili, kad gimdė labai jauna? Ir ar žada ištekėti dar kartą? Apie tai ir dar daugiau skaitykite šiame „Delfi“ interviu cikle „Savaitgalis su žvaigžde“.

Jūs esate iš trijų seserų šeimos. Ką reiškia būti šeimoje vidurine sese? 

Oi, labai gerai. Vyresniąją sesę turiu pasitarti, o jauniasniąją reikia prižiūrėti. Vyriausioji gyveno nuo trylikos metų Vokietijoje, paauglystėje buvome atitolusios, o jaunesnioji buvo mažutė, kurią reikėjo globoti. Ir aš pati buvau išvykusi mokytis į Vasario 16-osios mokyklą Vokietijoje, bet po metų buvau išmesta. 

Kokia tai buvo šeimos tradicija vaikus siųsti į lietuvių mokyklą Vokietijoje? 

Net nežinau. Turbūt tėvai buvo taip sugalvoję, kad išmoktumėme gerai vokiečių kalbos ir įgytume savarankiškumo. Be to, ji buvo prestižinė mokykla tuo metu.

O ką tokios blogo padarėte, kad reikėjo jus išmesti iš mokyklos ir parsiųsti namo? 

Na, aš buvau gana išdykusi paauglė ir vis ko nors prisidirbdavau: tai per langą iššokau ir išbėgau į vakarėlį, tai vėlavau į pamokas ir t.t. Mes buvome tokios keturios draugės ir visas mus išmetė. 

Kokia kalba buvo pamokose – vokiečių ar lietuvių? 

Nuvykau ten visiškai nemokėdama vokiečių kalbos, o ten viskas tik vokiškai. Ateini, pavyzdžiui, į biologiją ir bum, nieko nesupranti. Įdomūs buvo metai. 

Aš savarankiškai išsiversdavau tekstą į lietuvių kalbą, kažką pasirašydavau vokiškai ir kaldavau mintinai. 

Visą gyvenimą mokiausi gerai, tad ir Vokietijoje pavyko man ir toliau laikyti aukštą kartelę. Žinoma, dabar esu jau pamiršusi tą kalbą, nes jos nenaudoju. Bet, pavyzdžiui, mano sesuo šneka puikiai vokiškai. 

O kai priverstinai grįžote namo, kaip tėvai reagavo? Ar gavote pylos? 

Kai grįžau į Lietuvą, pradėjau daug geriau sutarti su tėčiu. Net nežinau, kodėl taip įvyko, bet mane pradėjo išleisti į vakarėlius, pats tėtis nuveždavo ir į klubus, ir į diskotekas. 

Viskas pasikeitė į gerąją pusę. Turbūt jis suprato, kad esu tokia pati, koks ir jis buvo jaunystėje (juokiasi). 

Kai dabar pagalvojate, jus buvo sunku suvaldyti dėl maištavimo? 

Tuo metu, kai man buvo keturiolika, taip neatrodė. Bet kai užauginau savo sūnų ir pagalvojau, kad jei jis būtų daręs, kaip aš paauglystėje, tai būčiau tikrai išprotėjusi. Todėl savo tėvams kabinu medalį, kad jie mane ištvėrė tokią, kokia buvau. Iš trijų seserų, jūs tik viena esate labai matoma viešumoje. 

Gal jūsų seserys yra daug ramesnės ir nenori papildomo dėmesio? 

Mes esame labai skirtingos ir jos yra gerokai ramesnės. Vyresnioji sesuo augina namuose vaikučius, o jaunesnioji bando save atrasti, kažkiek darbuojasi. 

Jūsų tėvas – gerai žinomas verslininkas, buvęs politikas, ar jus ta žinoma pavardė slėgė? O gal labiau padėjo? 

Kai aš augau, apie tai nebuvo kalbama šeimoje. Aš augau, kaip ir kiti vaikai, tiesiog buvau pasiutusi. Žinoma pavardė man nieko nereiškė ir niekuo nesijaučiau išskirtinė. 

Kodėl nusprendėte studijuoti teisę? 

Tai nebuvo mano svajonė. Buvau neseniai pagimdžiusi ir pasimetusi, tėtis pasiūlė stoti į teisę ir labai norėjo, kad būčiau teisininkė, advokatė. Dėl to visai nesigailiu, nes turiu puikų išsilavinimą. 

Tuo metu buvau jauna ir dirbti pagal profesiją man buvo tikrai neįdomu. Bet koks dalykas, mano sūnus šiais metais įstojo į teisę. Manau, kad tai buvo mano tėčio įtaka irgi (juokiasi). Šiuo atveju, svarbiausia, kad jam tai įdomu. O mes visi džiaugiamės, kad jis ten pateko.

Jums teko dirbti teisės srityje, pabaigus universitetą? 

Taip. Metus dirbau advokatės padėjėja. Bet absoliučiai jaučiausi ne savo vietoje, todėl po metų nusprendžiau mesti tą darbą ir pradėjau piešti bei įstojau į drabužių dizainą. 

Mano tėtis labai pyko, kad mečiau teisę, net nebendravo su manimi kurį laiką. Bet vėliau jis pamatė, kad moterys vaikšto su mano suknelėmis mieste ir kad aš rimtai dirbu šia kryptimi. Tada jis manimi patikėjo iš naujo, santykiai vėl pagerėjo. 

Turėjo būti skaudu, kad jis nebenori bendrauti? 

Pati esu mama, todėl puikiai suprantu, kaip jis jautėsi. Daug metų studijavau teisę ir sugalvojau viską mesti, būdama 27-28 metų. 

Ar buvo sunku suprasti, ko iš tikrųjų norisi gyvenime ir kuria kryptimi pasukti?

Žinojau, kad noriu dirbti su mada, bet aš labai bijojau ir galvojau, kad man nepavyks. Mano buvęs vyras labai mane palaikė. Esu jam už tai dėkinga.

Pradedant savo verslą, yra daug streso, ypač pirmaisiais metais. Kaip jums buvo? 

Man kaip tik buvo priešingai. Prieš dešimt metų įkėliau porą savo suknelių nuotraukų į socialinį tinklą ir sulaukiau poros tūkstančių „like“. Netrukus pasipylė užsakymai. 

Va, čia ir buvo sunkumas, nes paklausa buvo tokia didelė, net nebežinojau nuo kurio galo pradėti. Užsimininėte apie buvusį vyrą, kuris jus per santuokos metus labai palaikė ir buvo didelė jūsų gyvenimo dalis. 

Ar jaučiatės jau dabar išsigydžiusi skyrybų žaizdas? 

Jaučiuosi milijoną kartų geriau, nei anksčiau, kai kiekvieną sekundę gailėjau savęs, kad viskas taip įvyko. Normalu, kad užeina tam tikros bangos.

Pavyzdžiui, neseniai buvau grįžusi į namą, kuriame gyvenome kartu dešimt metų ir vėl užplūdo prisiminimai, pasidarė liūdna. Dabar jau man nebereikia vaistų, bet žinoma, būna visokių akimirkų. 

Aš su juo gyvenau ilgiau nei su savo tėvais – jis buvo didelė mano gyvenimo dalis. O atsakėte sau, kodėl visgi santuoka iširo? Jau seniai man aišku, kodėl viskas iširo.

Jūs pati išėjote iš namų, nors, kaip minėjote, tai buvo vyro kaltė. Kodėl? 

Aš ilgai nesvarsčiau tokių dalykų, tiesiog žinojau, kad manęs ten nebėra. Nemačiau prasmės aiškintis, todėl greitai ir išėjau. O jau vėliau galima dalintis, kas kam priklauso. 

Minėjote, kad reikėjo vartoti vaistus po skyrybų. Kaip susigyvenote su ta būsena? 

Taip, norėjau kuo greičiau sau padėti, nes nesinorėjo taip gyventi. Labai greitai nuėjau pas psichiatrą, nes supratau, kad man reikia pagalbos, nes pati negalėjau jau su tuo susitvarkyti. 

Net nežinojau, kad taip blogai gali būti besiskiriant. Daugiau norėčiau to niekada nepatirti. Dar labai padėjo draugai, kurie neleido man būti vienai, vis kur nors vežėsi ar likdavau pas juos miegoti. 

Esu be galo jiems dėkinga. Na, ir žinoma, reikia laiko. Tikėjau, kad tai kada nors baigsis. 

O iš vyro išgirdote atsiprašymą, kad taip viskas įvyko? 

Ne, mes visai nebendraujame, esame nutraukę ryšius. Jis net ir lyg yra emigravęs. Jūs nurėžėte viską kaip peiliu. 

Nepaliekate vietos atleidimui, gal net susitaikymui? 

Ne. Aš taip įprastai elgiuosi gyvenime, ar tai būtų vyras, ar draugės. Aš taip darau, bet nesakau, kad tai yra teisinga. Tiesiog mano toks būdas. Man buvo viskas aišku, todėl nebenorėjau gaišti laiko aiškinimuisi. 

Nors jūsų sūnus jau suaugęs, bet ir jam tai turėjo būti šokas? 

Taip, niekas nesitikėjo, kad taip viskas išeis. Žinoma, kad jam buvo sunku, bet kitos išeities nebuvo. Bet džiaugiuosi tik tuo, kad jis užaugo tvirtoje ir normalioje šeimoje. Sūnus matė, kas yra šeima. 

O ir aš daug metų buvau laiminga. Nuo mūsų skyrybų jis gyvena savarankiškai, turi savo verslą, dirba su nekilnojamu turtu. Be to, labai manimi rūpinasi. Labai džiaugiuosi, kad užauginome gerą žmogų. 

Visai jaunutė pagimdėte sūnų. Jis jau suaugęs, o jūs vis dar jauna. Dabar džiaugiatės tuo? 

Labai džiaugiuosi. Tai buvo geriausias mano gyvenimo sprendimas. Džiaugiuosi, kad būdama tokia jauna, sugebėjau išauginti tokį puikų žmogų. 

Bet kai pastojote, buvo daug prieštaringų jausmų, minčių? 

Ne. Puikiai moku prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Pati prisidirbau, pati ir turiu užauginti vaiką. Labai padėjo ir mano mama, ir buvusi uošvienė, ir sesės.

Tai buvo mano tėčio pirmas anūkas, todėl tėtis ėjo iš proto dėl jo ir dabar jie puikiai sutaria. Tėvai išleisdavo mane savaitgaliais ir į vakarėlius, ir į festivalius.

Todėl visur spėdavau sudalyvauti ir dar vaiką užauginau. Įsivaizduoju, kad po skyrybų turėjote daug žinučių, pasiūlymų iš vyrų. 

Sutikote Nidoje širdies draugą Andrių. Kuo jis ypatingas? 

Tu neplanuoji, ką tu įsimylėsi. Tiesiog tuo metu man buvo labai sunku, o jis atsirado tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Guodė, guodė ir paguodė (juokiasi).

Šiuo metu gyvenate kartu ar dar atskirai? 

Su juo gyvenau jau senokai, bet dabar persikrausčiau į savo namus. Nors santykiuose dažniausiai būna atvirkščiai. Gyvenu per dvi vietas – tai ten, tai ten. Turiu mašinoje lagaminiuką, kurį galiu vis pernešti į kitą vietą. 

Taip gyventi įdomiau, ar visgi norėtumėte sėsliau apsigyventi pas kurį? 

Žinokite, plaukiu pasroviui ir nieko neplanuoju. Gyvenu ir žiūriu, kaip bus. Mūsų santykiai audringi, pasipykstame, todėl ir visai gerai, kad galime pabūti atskirai.

Mano pagrindinis gyvenimo planas – ir toliau auginti sūnų ir dirbti, o su meile, kaip dabar supratau, daug į priekį nepriplanuosi. Daug kas turbūt jums prikiša tą ženklų amžiaus skirtumą su Andriumi. 

Nėra tos baimės, kad jis greit pasens, norės ramybės, o jūs dar būsit jauna moteris su polėkiu ir jums norėsis daug aktyvesnio gyvenimo? 

Čia jo problemos (juokiasi). Gyvenu čia ir dabar, o bus, kaip bus. Šiandien man yra gerai, o kad galvočiau metus į priekį – to nėra. Visai pasens, važiuosiu jo slaugyti į senelių namus (juokiasi).

Norėtumėt ištekėti dar kartą? 

Nežinau. Kai tik išsiskyriau, pasakiau sau, kad gyvenime daugiau netekėsiu. Bet dabar jau nebesakau, kad niekados (juokiasi). Ištekėti – tikrai nėra mano svajonė. Tuo labiau vaikų daugiau nebenoriu, geriau lauksiu anūkų, būsiu jauna močiutė (juokiasi). 

Tris kartus atsisakiau ištekėti už buvusio vyro, nes santuoka man nėra tokia svarbi. Man atrodo, myli – tai myli, kam tas žiedas. Visgi galiausiai sutikau.

Aišku, skyrybų metu pamačiau, kad visgi yra gerai turėti santuokos dokumentus. 

Tas laiko tarpas tarp skyrybų ir naujos draugystės nebuvo toks didelis. Nesinorėjo jums ilgiau pasimėgauti asmenine laisve? 

Kai mes susipažinome su Andriumi, pasakiau jam, kad negaliu pažadėti nieko jam rimto. Buvau nusprendusi visą gyvenimą likti viena, nes nebenorėjau dar kartą patirti tokio skausmo. Na, ir ką? Įsimylėjau, todėl nieko nesuplanuosi santykiuose. 

Vidmantė Martikonytė-Medišauskienė Jaunutė išėjote iš tėvų namų į vyro namus. 

Dabar jūs save atradote naujai, suvokėte save kaip atskirą asmenybę? 

Taip, atrodo, visą laiką reikėjo rūpintis vaiku, šeima. Dabar aš vis dar mokausi būti viena su savimi – tai naujas pažinimo kelias.