Paveldėtojų neturintis milijonierius paliko pinigus šeimoms, laimėjusioms keistą konkursą: ką jis sugalvojo

Pasak JAV dienraščio "The Mirror", Millaras, kuris mirė 1926 m. per Heloviną, sulaukęs 73 metų, savo testamente sugalvojo savotišką socialinį eksperimentą.

Jo įžūlus sprendimas sukėlė pašėlusį ažiotažą.

Neturėdamas tiesioginių įpėdinių ar artimų giminaičių, kurie galėtų paveldėti jo nemažą turtą - daugiau nei 10 mln. dolerių dabartine Kanados valiuta - jis didžiąją dalį savo turto užrašė vienai Toronto šeimai, kuri per dešimt metų po jo mirties galėtų susilaukti daugiau vaikų.

Nors Millarui jo idėja atrodė geniali, jis greičiausiai nepagalvojo, kokį poveikį tai turės šeimoms, kurios negaus naudos, arba gresiančiai Didžiajai depresijai.

Jo drąsus sprendimas sukėlė didžiulį sąmyšį tarp Toronto šeimų, ypač kai Didžioji depresija daugelį jų įstūmė į sunkią finansinę padėtį.

Vietos laikraščiai varžybas pavadino "eršketų lenktynėmis" ir jos greitai tapo visuotinio susidomėjimo tema.

Šeimos strategavo, kaip padidinti savo vaisingumą ekonominio nuosmukio ir ribotų to meto medicinos žinių akivaizdoje.

Pastoti galėjo būti iššūkis, ypač jaunoms motinoms.

Jane Frederick, Orange County (Kalifornija) esančios klinikos "HRC Fertility" medicinos direktorė, "FiveThirtyEight" sakė, kad tikimybė vėl pastoti priklauso nuo to, "ar ji maitina krūtimi ir kiek laiko jos gimda atsigauna".

1932 m., likus ketveriems metams iki dešimties metų termino, Ontarijo vyriausybė bandė panaikinti testamentą ir atiduoti pinigus Toronto universitetui.

Tačiau dėl didelio visuomenės pasipiktinimo, kai laikraštis "Toronto Daily Star" pasmerkė vyriausybės veiksmus kaip "komunizmą žiauriu pavidalu", vyriausybė galiausiai atsiėmė savo reikalavimą.

Džonas Viljamas Karteris teigė, kad per 10 metų laikotarpį jam gimė ir buvo užregistruoti devyni vaikai.

Bėgant metams, lenktynės virto įnirtingomis konkurencinėmis varžybomis, kuriose daugelis šeimų, susilaukdamos daugybės vaikų, varžėsi dėl Millaro turtų.

Galiausiai daugiau nei dvi dešimtys Toronto šeimų per dešimtmetį susilaukė mažiausiai aštuonių vaikų.

Tačiau varžybos turėjo ir tamsiąją pusę - kai kurios šeimos gyveno skurde, o kai kurie kūdikiai tragiškai mirė.

Kilo teisinių ginčų dėl Millaro testamento aiškinimo ir konkurso dalyvių teisės gauti prizą.

Kai atėjo laikas paskirstyti Millaro turtą, tik kelios šeimos atitiko reikalavimus, o kai kurioms motinoms, auginusioms daugiau nei devynis vaikus, vis tiek buvo atsisakyta skirti savo dalį.

Nepaisant bandymų užginčyti konkurso teisėtumą, teismai vis tiek patvirtino ekscentrišką Millaro palikimą.

Galiausiai šešioms šeimoms atiteko dalis turto, o kitos gavo gerokai mažiau, nei žadėjo Millar.

"Erškėčių lenktynių" pasekmės paliko gilų pėdsaką, išryškindamos XX a. pradžios Kanados turto, gimstamumo ir socialinės dinamikos subtilybes.

Nors iš pradžių Millar'as ketino pasijuokti, jo netradicinė paveldėjimo schema turėjo toli siekiančių pasekmių.