Mažoji šokių mokyklos „Coda“ repeticijų salė „Kultūros fabrike“ apstatyta taurėmis, liudijančiomis ugdytinių pasiekimus. Ant žemės išrikiuotos taurės iš neseniai vykusio konkurso „Šokio pavasaris“, kuris yra vienas svarbiausių šios mokyklos organizuojamų renginių.
„Čia tik pusė taurių, kita pusė - didžiojoje salėje. Specialiai jomis apsistatėme. Kai mergaitės pavargsta šokdamos, neranda motyvacijos ar sulaukusios 15 metų ima nesuprasti, ko nori, rodau į šias taures, į jų nuotraukas ir klausiu: “Ar prisimeni, kuo tu tikėjai, kai buvai maža? Ar tau patinka šokti ir tik dabar yra blogai?
Liūdesį taip pat reikia prašokti šokių salėje. Jame taip pat gimsta kai kas gražaus.
Mesti šokius yra lengviausia. Labai sunku yra sugrįžti", - sako Inga.
„Šokio pavasarį“ išdrįsote organizuoti gyvai po dvejų metų pandeminės atskirties, tačiau prieš pat konkursą prasidėjo karas Ukrainoje. Kaip jautėtės?
Kai prasidėjo karas, mums daug kas skambino ir klausė, ar tikrai konkursas vyks, ar neatšaukiame, neperkeliame.
Aš pati turiu ukrainietiško kraujo iš tėvo pusės. Mano pusseserės šiuo metu yra Ukrainoje. Tad karo tragedija mane palietė ir labai asmeniškai.
Vis dėlto pagalvojau, kad mes, dabar būdami saugūs Lietuvoje, neturime teisės bijoti ir, juo labiau, perduoti baimę vaikams. Mes privalome gyventi, sodinti obelis, net jei karas bus...
Todėl konkursas „Šokio pavasaris“ nebuvo atšauktas, jis buvo tarsi baltas taikos balandis, subūręs po ilgo ir sekinančio karantino išlikusius šokėjus iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, kitų miestų.
Kviečiau visus. Nesvarbu, kad daugelis esame praradę formą, kad praretėjo mūsų gretos, nes dveji metai šokio pasaulyje yra labai daug. Kažkam prasidėjo brendimas, kažkas pritrūko motyvacijos dirbti namuose. Kai visi užsidarėme savuose kambariuose, net nebuvo aišku, kiek mūsų yra.
Kita vertus, nuotolinės pamokos internetu per pandemiją padėjo mums plačiau atsiverti pasauliui. Mes karantino metu dirbome su mokytojais iš JAV, su Eglės Špokaitės mokykla, kuri yra San Franciske, su Londono baleto ir šiuolaikinio šokio šokėjais. Taigi tas laikas buvo ir gražių atradimų metas.
„Šokio pavasaris“ - klasikinio šokio konkursas, kuriame atlikėjai šoka baletą, šiuolaikinį, charakterinį, liaudies šokius. Tai yra visos disciplinos, kurių mokoma M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Buvo nuostabi, didelė šokio šventė, atgaiva akims ir sielai nuo karo baisumų.
Dalis konkurso „Šokio pavasaris“ lėšų buvo pervesta Ukrainos organizacijai „Mėlyna ir geltona“. Dabar šokių mokykla „Coda“ nemokamai priima šokti ukrainiečius vaikus, atvykusius iš karo zonos. Jau sulaukėte pirmųjų šokėjų. Kaip jie adaptuojasi?
Taip, ukrainiečius vaikus, kurie nuo karo siaubo atrado prieglobstį Klaipėdoje ir nori pabandyti ar tęsti šokius, labai kviečiame į šokių mokyklą „Coda“. Priimsime, aprengsime, kad tik galėtų šokti, bendrauti su vaikais, socializuotis.
Kalba jiems nėra problema. Aš pati laisvai kalbu rusiškai, yra ir šokančių rusakalbių mergaičių, pagaliau šokio kalba yra universali.
Dvi ukrainietės mergaitės 5 ir 10 metų amžiaus jau buvo atėjusios. Pamokos pradžioje jos buvo labai nedrąsios, mažoji ypač išsigandusi. Mes tuo metu kaip tik ruošėmės konkursui, tad pasiūliau joms iš pradžių pažiūrėti.
Per valandą mano akyse įvyko stebuklas. Tos mergaitės atsipalaidavo ir užsiėmimo pabaigoje jau lakstė po salę, šoko kaip moka, džiaugėsi, juokėsi. Tas vaizdas man stovi akyse.
Karo košmarą patyrusius vaikus reikia saugoti nuo tos baisios informacijos, kuri mus pasiekia iš Ukrainos. Manau, kad vaikai, pajutę mūsų šilumą ir rūpestį, greičiau atsigaus.
Šiais metais šokių mokykla „Coda“ švęs 15 metų gimtadienį. Kas padėjo jūsų svajonei užaugti?
Taip, šiemet sukanka 15 metų mokyklai ir 11 metų įmonei. Esame pirmoji privati baleto mokykla Lietuvoje. Didžiuojamės, kad kažkada nenuleidome rankų ir šiandien džiaugiamės savo užsispyrimo ir pastangų vaisiais.
Sunkiausia buvo pradžia. Mokykla prasidėjo nuo keturių penkių merginų. Išsinuomoti patalpas tokiam skaičiui šokėjų buvo labai sunku. Prisiglaudėme mažytėje salytėje S. Šimkaus konservatorijos bendrabutyje. Pusantrų metų sunkiai dirbome, tačiau niekas mūsų nematė, nežinojo.
Tada orientavomės į koncertinį šokį - šou baletą, nes buvo daug dainininkų, kuriems reikėjo šokėjų koncertams. Kai pradėjome šokti, pamačiau, kaip sunku iš aštuoniolikmetės „išlaužti“ špagatą, gražų kojos metimą. Supratau, kad reikia kviesti šokti jaunesnes mergaites, nuo 14, 12 metų.
Tuo metu prie Muzikinio teatro atsilaisvino patalpos, kuriose dabar yra picerija. Mano akimis, jos buvo idealios šokio mokyklai, bet mes neturėjome pinigų jas išsinuomoti. Vis dėlto aš atradau savyje drąsos paskambinti Rimantui Cibauskui, kuriam priklausė tos patalpos, ir pasakyti, kad negaliu mokėti tiek, kiek jis tikisi, ir paprašiau, kad leistų mums ten šokti laikinai, kol patalpos stovi tuščios. Jis sutiko.
Mums įsikurti daug nereikia: linoleumą pasitiesėm, lazdas pasistatėm ir šokam. Ir tada visi mus pro tuos didelius langus pamatė. Gal todėl, kad atsidūrėme strateginėje vietoje, gal todėl, kad tuo metu jau turėjome ką parodyti, mūsų gretos ėmė pildytis. Dar labiau mūsų populiarumas išaugo po televizijos šou „Dvi minutės šlovės“.
Šiandien galiu pasidžiaugti, kad nedirbdama nuo 8 iki 17 val., o tik tas kelias auksines valandas po pamokų, galiu susimokėti už patalpas. Džiaugiuosi, kad atradau save Klaipėdoje ir kad vaikai turi galimybę šokti, tobulėti.
Kiek vaikų šoko jūsų mokykloje per tuos 15 metų?
Nežinau. Negalėčiau pasakyti net kiek šokių per tą laiką sukūrėme. Aš gyvenu ir viską darau tik šiandien. Šiandien myliu, šiandien šoku, šiandien veikiu.
Padarome daug gerų darbų ir net nespėjame jais pasidžiaugti. Atsimenu, kad kažkada Muzikiniame teatre organizavome pirmąjį festivalį ir jo metu surinktas lėšas skyrėme mergaitei, sirgusiai vėžiu.
Labai tikiuosi, kad ji gyva. Tuo momentu buvo labai svarbu jai padėti ir mes padėjome.
Ko dabar mokosi vaikai šokių mokykloje „Coda“?
Šiuo metu pasaulį vis labiau užkariauja šiuolaikinis šokis, kuris yra su stipriu klasikinio šokio pagrindu.
Aš pati esu šios tendencijos pavyzdys. Baigiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą kaip klasikinio šokio šokėja, tačiau įsidarbinusi Klaipėdos muzikiniame teatre ėmiau šokti viską, ir dar vaidinti, ir dar padainuoti, pašnekėti, o galiausiai sulaukusi pensijos ėmiau laipioti namų stogais - atradau vertikalųjį šokį (juokiasi).
Stengiuosi daryti viską, ką noriu perduoti savo vaikams, ir daryti taip, kad mokinės norėtų mane praaugti.
Šokių mokykloje „Coda“ vaikai nuo 3 iki 7 metų gauna pagrindus, susipažįsta su klasikiniu šokiu, su improvizacija, ritmika, klausa. Sužino, kas yra drausmė, lygiavimas ir kūno pasitempimas, kas yra labai gražu mergaitėms.
Nuo 7 metų mergaites skaidome į kelias grupes: vienos šoka dėl savęs, kitos eina į sustiprintas grupes.
Sustiprintose grupėse šokėjos vėl skirstomos pagal individualius duomenis į klasikinio ir šiuolaikinio šokio atlikėjas ir jau siekia profesionalumo.
Dar viena unikali mūsų šokio mokyklos sritis, skirta drąsiausiems vaikams - tai vertikalusis šokis.
Šokėjai išbando jogą ore pakabintuose maišuose ir šokį su virvėmis ant sienų. Šiuose užsiėmimuose dalyvauti gali ne tik mūsų šokėjai, bet ir sportinių šokių šokėjai, gimnastės, M. K. Čiurlionio menų mokyklos balerinos.
Gyvenimas yra nuolatinis virsmas. Savo šokėjoms dažnai kartoju: „Kai durys prieš jus užsidaro, tai nereiškia, kad jūs esate blogos.“
Kai baigiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą, man užsidarė Nacionalinio operos ir baleto teatro durys, nes aš tuo metu buvau per stambi, bet man atsidarė kiti gražūs dalykai, kurių šiandien į nieką nenorėčiau keisti.
Čia, Klaipėdoje, turėjau absoliučią laisvę kurti. Man teko ir baletą šokti, ir išbandyti akrobatinius triukus, pagaliau atrasti vertikalųjį šokį, kitą sceną, kuri pakeitė teatrą.
Turite mokinių, kurios jus jau praaugo?
Mano pirmosios šokėjos jau savo vaikus augina, yra šokėjų, kurios, pradėjusios savo kelią šokių mokykloje „Coda“, šiandien šoka teatruose užsienyje. Labai jomis džiaugiuosi, didžiuojuosi.
Viena jų - Arletė Montvilaitė, kuri, baigusi M. K. Čiurlionio menų mokyklą, jau dvejus metus šoko Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Dabar ji išėjo, ieško savęs, nori pamatyti pasaulio.
Šiais metais kita mano mokinė Nerija Eimutytė baigia 12 klasę M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Linkiu jai didžiausios sėkmės atrasti save.
Kovo mėnesį buvo mūsų ugdytinės Elzytės Pilinkutės gimtadienis. Nuo mažens užaugusi „Codoje“, paskui M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dabar jau antrus metus ji mokosi privačioje baleto mokykloje Veronoje, Italijoje. Jai tik keturiolika metų, o šiemet ji jau šoko pagrindinį Mašos vaidmenį spektaklyje „Spragtukas“ Veronos teatre.
Dabar auga labai graži karta, kuri, tikiuosi, tęs gerus mokyklos darbus. Gaila tik, kad brendimo laikotarpis dažnai būna mergaitėms labai sunkus. Dėl problemų su keliais, pėdom jos neretai atsisako savo svajonių.
Ar tai šiuolaikinių vaikų sveikatos problemos, ar jos egzistavo ir anksčiau?
Seniau mes mažiau kreipėme dėmesio į savo sveikatą. Dabar yra daugiau specialistų ir daugiau baimių.
Man pačiai brendimo laikotarpiu Achilą skaudėjo trejus metus. Tiek šokant, tiek ramybės būsenos. Chirurgė liepė mesti baletą, tačiau nepaklausiau.
Pasibaigus brendimui, problemos nebeliko.
Šiuo metu, išėjusi iš teatro, aš jaučiuosi esanti sveikas žmogus.
Rašyti komentarą