Sviestas sviestuotas: jis skirtas apibūdinti tik visiško saiko neturėtojams

Pirmasis pastebėjimas yra tautinis: nors mūsų polinkis į pyragus plačiai žinomas, balta duona triuškinamai pralaimės juodai, kuomet ant riekės dar ir... sviesto reikės.

Graikai ir romėnai sviestu gražinosi ir gydėsi. Egiptiečiai juo vadavosi nuo nudegimų bei stiprino regą. O kažkuris Norvegų karalius sviesto duoklėmis rinko mokesčius. Tiek apie istoriją. Nes ne dėl jos susirinkom.

Nedaug bus ir apie gamybą. Dažniausiai klausiama, kiek pieno reikia kilogramui sviesto pagaminti. Atsakoma apytikriai – 25-27 litrų. Bet gali pakakti ir 15, o gali prireikti ir 40.

Priklausomai nuo pieno riebumo. Riebumą lems ganykla, o ganyklą – oras ar, pavyzdžiui, šiųmetė sausra. Todėl neturim abejingai žvelgti į žemdirbių dejones televizoriuje: jos lems ne tik tai, kas bus ant stalo, bet ir sveikatą.

Kad nepabėgtumėte, iš karto du priminimai. Pirmas: sviestas nemėgsta šviesos: oksiduojasi, gelsta ir praranda gerąsias savybes. Antras – pyragų kepėjoms: kad kepant nepradėtų degti, įdėkite į jį žalios bulvės gabalėlį. (Bet nepatikrinta).

Tačiau svarbiausia – ar nekenkia? Kadangi tikrame svieste yra 82,5 proc. riebalų, kritikos jis gavęs žiauriai daug. Sotieji riebalai visuomet buvo laikomi širdies ir kraujagyslių bėdų pranašu.

Nuomonių karas dėl kalorijų ir cholesterolio svieste tikrai tęsi ilgiau nei Ukrainos bėdos. Tačiau jau šiandien aišku, kad produktas dėl to mažai kaltas. Svarbesni yra kiti veiksniai, pavyzdžiui, gyvenimo būdas. Todėl tik retoriškai paklauskim: iš kur, jei neturėtume sviesto, gautume baltymų, riebalų, vitaminų A ir D, karotinų ir tokoferolių (vitamino E)?

Pagyvinimui (ir ne tik) – apie pamirštą prietarą. Senoliai sakydavo, kad jei aptepta sviestu riekė nukrinta žemėn apteptąja puse, lauk lietaus. Kada ji jums bebuvo taip nukritus? (Bet ir klausimo mistika nesibaigia; dar pabaigoje apie tai paskaitysite).

O dabar – mūsų dietologų nepastebėtas (nes ne itin reikšmingas) ir spaudoje beveik nutylėtas klausimėlis: ar galima (ir ar reikėtų) sviestą sūdyti?

Kai kuriose šalyse greta įprastinio sviesto siūlomas ir sūdytas. Lemia ne tik skonis, bet ir tai, kad sūdyto sviesto grame – 40-čia kalorijų daugiau. (Suomijos manekenių pastebėjimas). Kadangi į manekenes netaikome, pakaks priminti, jog tie sūdymai (ir varškės sūdymas taip pat!) organizme sulaiko skysčius.

Bet apskritai „paskaninimai“ įmanomi ir net patartini: puikus yra česnakais, rytietiškais prieskoniais ar moliūgų tyre paturtintas sviestas.

Bet turiu nepamiršti, kokiam leidiniui rašau. Ką dar sviestas gerina, o laikraščiai apie tai mažai rašo? Teisingame svieste visuomet yra triptofano, kuris mažina depresiją, gerina nuotaiką, skatina meilę bei ramybę. Jums gi trūksta to dabar! Tik, atminkite, čia nėra reklaminis straipsnis, raginantis – žinant, kiek depresuotųjų nūnai Lietuvoje – šaukštais sviestą kabinti.

Atsakymas nebus vienareikšmis, nes neseniai viena viešoji antraštė štai ką teigė: „Kas antras lietuvis miršta dėl nesveiko pomėgio valgyti sviestą“. Todėl įsiklausykim į mitybos įpročius tyrinėjančio prof. Rimanto Stuko pastebėjimą.

Profesorius neginčija, kad mes, gyvenantys labiau į šiaurę, turėtume valgyti riebiau. Tačiau jį stebina tai, kad „lietuviai maitinasi taip, tarsi gyventų... Arktyje“.

Ir statistika: anot jos, sviestą ant duonos tepa tik kas antras lietuvis (tikrai maniau, kad tik retas neaptepa). Bet, pasirodo, dar reikia žinoti, ir KAIP tepti...
Kiek užsitepsi, tiek ir suvalgysi. (Nežinau, ar teisinga, bet išskaičiau, kad storiau už mus sviestą ant riekės tepa tik prancūzai. Ant... baltos riekės). Mūsuose, taip tyrimais parodyta, sviestu nepiktnaudžiauja tik moterys.

O vyrai storai tepa. Nes jiems nerūpi teisingųjų dietologų mokymai, kad ne tik užtepti reikia plonai, bet dar būtina ir peiliu tepinį nubraukti: jei duonos akutės užsipildė – pakaks. Tiesa, jei laiko neturėsit ar užmiršit apie tai galvoti, pagelbės išankstinis paruoštukas.

  Elementaru. Bet ar taps jums tai atradimu? Atsinešę iš parduotuvės sviesto pakelį, prieš padėdami jį į sviestinę, padalinkite į tris dalis išilgai. O po to dar į tris dalis skersai. Turite devynis gabalėlius. Ir kiekvienas jų yra tokio dydžio, kiek sviesto vienai dienai jums ir reikia. Šiek tiek mažiau – galima; šiek tiek daugiau – nelabai...

Dabar darsyk žvilgtelkime į pavadinimą. Girdėtas? Taip. Nes sąlyginai neseniai audra kilo lygioje vietoje: Lietuvos įmonei, gaminusiai kažkokius augalinius kremus, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pavadinimą uždraudė.

Nes, girdi, jis neatitiko ES nurodymo, kuris skelbia, kad augaliniai maisto produktai negali vadintis pieno produktų vardais. Ir Lietuvos, ir Briuselio biurokratai beveik visuomet lieka teisūs.

O mums šis keistasis konfliktas – proga prisiminti, kad frazeologizmas „sviestas sviestuotas“, nors ir nėra lietuviškos kilmės, bet savo esme smagus: jis skirtas apibūdinti tik visiško saiko neturėtojams. Mūsų atveju – nesveikuoliams.

Dar pora priminimų apie tai, ką gydo. Jei turite hemorojinių problemų, tai šeimos daktaro apie sviestą būtinai paklauskit. Jei ant Palangos tilto perpūtė vėjas – bet kurios močiutės pasiteiraukit apie sviestą ir... medų.

Netikėtai – apie gretutinę operą. Nes gi net kunigėliams norisi, kad jų pamokslai ne tik mokytų, bet ir smagiau nuteiktų. Smagumą čia turim. Tai – tas fantazijos spurtas, kuriame jau buvom užsiminę apie nukritusią nuo stalo duoną: ji vėl žemėn nupuolė apteptąja puse! Kas per burtas? Kodėl rimtame laikraštyje apie tai?

Todėl, kad viskas rimčiau, nei manote. Problema buvo nagrinėjama – jei nepatikėsite, prašome patikrinti – Mančesterio universitete. Išvada: sviestu žemyn sumuštinis teškiasi dėl... nepakankamo stalo aukščio. (Nespėja darsyk apsiversti).

Pageidaujantiems kitokios baigties teks ieškoti kito stalo. Nes tyrėjai štai kokią išvadą parengė: „Jei norite, kad sumuštinis ant grindų nusileistų, kaip lėktuvas, jūsų stalas turėtų būti ne žemesnis, nei 2,5 metro.“

Data situacijos paaiškinimui: diskusijos ir bandymai šia tema, jei tikėsime žurnalu „New York Monthly Magazine“, vyksta nuo 1835ųjų. Ir vis dar nesibaigia.
Mes baigsim rimčiau.

Paskutinės nuorodos (fantazijų ir sąmokslo teorijų nemėgstantiems) yra rimtos. Tai žmonijos pusei, kuri nuolat rūpinasi lieknu liemeniu, patariama gerti sviestą, ištirpintą... kavoje. Neskanu, bet, sako, padeda. O jei vasarą sugedo šaldytuvas, sviestą, kad jis negestų, įvyniokite į kopūsto lapą.