Nuo pandemijos iki plastinės chirurgijos: Kaip "Covid-19" pakeitė požiūrį į mūsų išvaizdą?

40-metė psichikos sveikatos specialistė iš Korko Džeinė niekada per daug nesijaudino dėl savo išvaizdos. Tačiau kai jos darbas tapo visiškai virtualus, ji ėmė bijoti "Microsoft Teams" susitikimų. Jos veidas atrodė apvalesnis, nosis - didesnė, o viršutinė lūpa - plonesnė, nei ji kada nors buvo pastebėjusi veidrodyje.

"Visada maniau, kad esu patraukli, ir žmonės visada gyrė mano išvaizdą asmeniškai, - sako ji. "Tačiau vaizdo įraše niekas nesakydavo, kaip malonu matyti mano gražų veidą."

Šių metų birželį Džeinė perėmė reikalus į savo rankas - tiksliau, į savo lūpas - ir pasidarė putlesnį veidą su užpildais. Ji buvo tokia patenkinta rezultatais, kad planuoja šį procesą kartoti kasmet.

Kai 2020 m. pandemija sutelkė mases į vaizdo konferencijas, tyrėjai pastebėjo reiškinį, kurį pavadino "Padidinimo dismorfija". Po kelis mėnesius trukusių nuotolinių susitikimų ir socialinių susitikimų - ir ekrane matydami savo veidus - vis daugiau žmonių ėmė kreipti dėmesį į pastebėtus fizinius trūkumus.

Masačusetso dermatologė Šadi Kouroš (Shadi Kourosh) šį terminą sukūrė po to, kai praėjusią vasarą jos klinikoje vėl buvo galima lankytis asmeniškai ir ji pastebėjo, kad labai padaugėjo konsultacijų dėl kosmetinių procedūrų, tokių kaip botoksas, injekciniai užpildai, lazerinis šveitimas ir cheminis pilingas. Ji buvo viena iš šios tendencijos tyrimo, kuris buvo paskelbtas praėjusių metų lapkritį, autorių.

"Turint omenyje visus kitus rūpesčius, mane nustebino, kaip žmonės nerimauja dėl savo išvaizdos", - sako Kourosh.

Galbūt tai dar labiau stebina: Kourosh sako, kad dabar, grįžus prie asmeninio bendravimo, prašymų konsultuotis dėl kosmetinių procedūrų nemažėja.

Tarptautiniame žurnale "International Journal of Women's Dermatology" paskelbtame tolesniame tyrime Kourosh ir jos kolegos nustatė, kad 71 proc. apklaustųjų nerimavo dėl grįžimo į asmeninius renginius, o trys iš dešimties dėl to planavo investuoti į savo išvaizdą. Nors šie skaičiai gali būti susiję ne tik su "Zoom", akivaizdu, kad vaizdo konferencijų amžius atvėrė Pandoros skrynią fiziniam nesaugumui.

"Kreivųjų veidrodžių" efektas

Nors psichologiniai tyrimai jau seniai sieja laiką, praleidžiamą prieš veidrodį, su padidėjusiu nesaugumu, Kourosh sako, kad žiūrėjimas į save ekrane labiau primena žiūrėjimą į kreivąjį, o ne į tikrą veidrodį. Priekyje esančios kameros ir artimas fokusavimas gali iškreipti žmonių išvaizdą, todėl akys atrodo mažesnės, o nosys - didesnės. Be to, žmonės nėra įpratę žiūrėti į save žiūrėdami į kitus žmones.

Kourosh ir kiti pastebėjo, kad iškart padaugėjo specifinių problemų, kurias galima paaiškinti technologijų sukeltais iškraipymais. "Žmonėms rūpėjo raukšlės aplink akis, ir tai galėjo būti susiję su tuo, kad jie žiūrėjo į save, žiūrėdami į ekraną", - sako ji.

Kosmetologines procedūras atliekantys gydytojai yra įpratę prie kūno dismorfijos, kurią dar labiau sustiprina retušuotos įžymybių nuotraukos arba pastaraisiais metais - socialinės žiniasklaidos filtrai.

Tačiau dauguma žmonių yra pakankamai sąmoningi, kad žinotų, jog "Snapchat" filtras nėra realybė. Kourosh sako, kad padidinta dismorfija yra klastingesnė, nes žmonės paprasčiausiai nežino, kad vaizdo skambučiai gali sukelti iškraipymus.

Tokio pobūdžio nesaugumo jausmas taip pat veikia daug platesnę visuomenės dalį - ne visi turi "Snapchat" paskyrą, tačiau beveik visi, kurie pandemijos metu dirbo iš namų, naudojosi vaizdo konferencijomis.

Poveikis gali būti didelis ir ilgalaikis. Kaip ir Jane, Dimplez Ijeoma, Los Andžele gyvenanti trisdešimtmetė socialinių reikalų strategė ir rinkodaros konsultantė, prieš pandemiją prie veidrodžio praleisdavo nedaug laiko. Tačiau kai ji tapo priversta žiūrėti į save per darbo susitikimus "Zoom" iki 40 valandų per savaitę, ji ėmė nerimauti dėl savo odos tekstūros.

Be kosmetinių procedūrų, ji išbandė viską, kad pagerintų savo odos išvaizdą - žiedines lempas, "Zoom" filtrus ir net naują odos priežiūros procedūrą. Susitikimų metu jai padėdavo odos išryškinimas, tačiau po pokalbių ji susikoncentruodavo ties savo išvaizda.

"Kai po aštuonių valandų, praleistų su "Zoom" grožio filtru, pažvelgi į veidrodį, atrodo: "Ak, ak, turiu porų", - sako ji.

Kai kurie žmonės neturėjo galimybės keisti savo išvaizdos ekrane. 27 metų Becky Schwarz iš Vašingtono, kuri dirba karjeros konsultavimo ir asmeninio įvaizdžio kūrimo įmonės operacijų vadove, pandemijos pradžioje buvo diagnozuota autoimuninė liga vilkligė.

Dėl šios ligos labai nuslinko plaukai, o B. Schwarz sako, kad dėl steroidų vaistų jos veidas patino ir atrodė apvalesnis. Visą tą laiką diagnozė kėlė depresiją, dėl kurios buvo sunku praustis po dušu ir rūpintis savimi.

"Mano išvaizdai buvo suduodami vis didesni smūgiai, ir kuo blogiau man buvo, tuo dažniau žiūrėdavau į savo vaizdo įrašą ekrane", - sako Švarc.

Norėdama išvengti to, kad ją pamatytų per kamerą, Švarc pradėjo sakyti žmonėms, kad jos kamera sugedusi, arba skambinti iš savo telefono. Kai neturėjo kito pasirinkimo, ant sienos už jos pakabino dekoracijas, kad nukreiptų dėmesį nuo jos veido, o kambaryje buvo kuo tamsiau. Ji vis dar dažniau atsisako virtualių socialinių susitikimų, nei norėtų. "Zoom" privertė mane norėti būti nematoma, bet tai yra neįtikėtinai vienišas jausmas", - sako Schwarz.

Grįžusi į asmeninius renginius, Schwarz sako, kad jos socialinis nerimas ir kūno dismorfija pasiekė aukščiausią lygį: "Man labai nepatinka mintis, kad eisiu į kokią nors vietą ir žmonės matys daugiau, nei išmokau kontroliuoti."
"Tai privertė mane rizikuoti savo gyvybe dėl tobulo kūno."

Kai kuriems vaizdo konferencijos dar labiau sustiprino esamą kūno dismorfiją. Samas, 28 metų duomenų analitikas iš Toronto, sako, kad įkyrias mintis apie savo kūną patiria nuo 20-ies metų vidurio, kai pradėjo fiksuoti pastebėtus atskirų veido bruožų trūkumus.

"Pradėjau nuolat stabtelėti prie veidrodžių ar atspindinčių paviršių, kad įsitikinčiau, ar veido bruožas iš tikrųjų atitinka mano mintyse susikurtą vaizdą", - sako jis. Jis visą dieną "tikrino veidrodžius".

Interneto kameros kampo pakoregavimas, kad paslėptų neegzistuojančius trūkumus, nepadėjo, o "Teams" neleidžia naudotojams paslėpti savęs vaizdo.

Samas išbandė kūno dismorfijos terapiją, bet galiausiai nusprendė pasidaryti nosies operaciją. "Keletą mėnesių buvau patenkintas rezultatais, bet vėliau dismorfija vėl atsinaujino, ir aš atradau naują to paties veido bruožo trūkumą", - sako jis. "Dabar esu įrašytas į laukiančiųjų terapeuto, turinčio patirties kūno dismorfinio sutrikimo srityje, sąrašą."

Susirgęs dėl to, kaip atrodė "Zoom" susitikimuose, 25 metų verslininkas iš Londono Chadas Teixeira kovo mėnesį dėl užgaidos užsisakė sau plastinę operaciją Turkijoje. Po 10 valandų trukusios operacijos, į kurią įėjo liposakcija ir pilvo plastika, neteko beveik 90 kg svorio. Tačiau operacijos metu Teixeira taip pat neteko pavojingo kiekio kraujo, todėl jam teko atlikti du kraujo perpylimus.

Nors Teixeira sako, kad kalbėdamas su kolegomis ir klientais jaučiasi labiau pasitikintis savimi, o dėl numesto svorio pagerėjo jo psichinė sveikata, jis sako, kad jei turėtų galimybę, viską darytų kitaip.

"Nemanau, kad būčiau padaręs kažką tokio drastiško vėjais, jei nebūčiau visą laiką žiūrėjęs į save", - sako jis. "Pastambėjimas privertė mane rizikuoti savo gyvybe dėl tobulo kūno".

Grįžimas į asmeninius renginius Teixeirai yra tarsi gaivaus oro gurkšnis. Tačiau tai nesumažino jo noro atlikti kosmetinius patobulinimus. Toliau jis planuoja atlikti dar daugiau liposakcijų.

Kita vertus, Džein patiria dvejopus jausmus. Artimiausioje ateityje jos darbas bus internete, o kadangi ekrane ji jaučiasi ne tokia patraukli kaip realiame gyvenime, svarsto apie nosies plastiką, kad padidintų pasitikėjimą savimi. Tačiau ji sako, kad nerimas dėl savo išvaizdos kelia savotišką nesaugumo jausmą.

"Jaučiuosi, kaip nepilnametė, kai būdama 40-metė moteris galvoju apie savo išvaizdą kaip paauglė, nes pasaulyje yra didesnių problemų."