„Tąkart pažiūrėjau pro langą į savo tuščią svečių namą ir nusprendžiau priimti gyventi pabėgusias nuo karo ukrainietes. Gyvent tai gyvent, bet žmonėms be automobilio, o jei dar su vaikais ir ne vasaros metu, Ventė yra beveik negyvenamas kraštas.
Taip ir kilo idėja sukurti darbo vietas apgyvendintoms moterims“, – pasakojo M.Dobrovolskytė. Idėją verslo krypčiai pasiūlė savanoriška patirtis ir tuometinės aplinkybės. Pratybose dalyvaujanti šaulė su kolegomis nuolat jautė karinės ekipuotės, liemenių stygių. Dar daugiau jų reikėjo Ukrainos kariams.
„Moterys, siūdamos karinės aprangos detales, bent taip galėjo kartu kovoti su vyrais, nors ir ne mūšio lauke. Radusi partnerių, galėjau pasiūlyti ne tik nemokamą būstą, bet ir darbą.
Veikla vystėsi sėkmingai, plėtėmės ir nuo tada prasidėjo aktyvus bendradarbiavimas su Užimtumo tarnyba, kuri padėjo rasti dar tris darbuotojas iš Šilutės ir aplinkinių vietovių“, – prisiminė pašnekovė.
Didžioji dalis produkcijos likdavo Lietuvoje, dalis nukeliavo ir į Ukrainą. Atrodo, stabiliai vystomas verslas galėjo tęstis, bet gana greit Monikos ir partnerių sąjunga dėl nesutampančio požiūrio į darbą bei tikslus pradėjo byrėti.
Anot jos, buvo kilusi mintis viską mesti ir grįžti į turizmo verslą, bet sulaikė atsakomybė už žmones, gyvenančius ir dirbančius šalia: „Galina ir Kristina su paaugle dukra Roksana, jau puikiai išmokusia lietuvių kalbą, teoriškai galėjo grįžti į Ukrainą, kurioje vargu ar būtų radę darbą.
Be to, į gimtuosius kraštus kėlėsi daugybė kitų tautiečių iš skirtingų karo apimtos šalies regionų. Linetai, Rasai ir Vaidai taip pat negalėjau atsukti nugaros, nes darbą nutolusiame Šilutės rajone rasti nepaprastai sudėtinga.“
Visa tai paskatino susisiekti su Šilutės skyriaus paslaugų darbdaviams specialiste Jurgita Tamošaitiene ir ieškoti išeities. Monika turėjo minčių kurti savo įmonę, bet dirbančios moterys siuvimo kursus buvo baigusios prieš 20 metų, o naujausia įranga reikalavo daug žinių, kaip ją suvaldyti.
„Stebiuosi, kodėl iki šiol žmonės vengia ieškoti pagalbos. Kalbėjausi su Užimtumo tarnybos specialistais, kartu ieškojome galimybių ir radome. Pameistrystės programa, apie kurią dar nedaug kas žino, buvo tobula išeitis šioje situacijoje“, – sakė M.Dobrovolskytė.
Apsilankymas mokymo įstaigoje taip pat nustebino Moniką, nes paslaugų kokybė, darbo priemonės, mokytojų kvalifikacija buvo aukščiausio lygio. Pasitarę su profesijos mokytojais kartu su bendrasavininku įsteigtai MB „Karo Lab“ nupirko mokykloje išbandytas siuvimo mašinas. Pameistrystės programos metu teorinėms žinioms yra skiriama tik apie 30 proc. mokymosi laiko, todėl dabar vyksta intensyvi praktika darbo vietose.
„Mokymo programoje dalyvauja trys lietuvės, kurios kartu pamoko ir ukrainietes darbuotojas. Kartais būna labai sunku, bet nesigailiu, kad pasukau šia kryptimi. Savo istorija noriu paskatinti kitus nesustoti, ieškoti patarimų ir pagalbos. Išeitis visada yra“, – teigė moteris.
Monika sako, kad noras padėti kitiems lydėjo visą gyvenimą. Veterinarijos studijų žinias ji šiuo metu panaudoja rūpindamasi savo augintinių gerove. Dažnai nuvyksta ir pati į Ukrainą, kur veža paramą, o tuo pačiu semiasi patirties, kokia ekipuotė geriausiai padėtų kare. O siuvykloje dirbančios moterys savo kovinę dvasią palaiko ir virtuvėlėje, kur kasdien pietums organizuoja skaniausių patiekalų kovas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą