Tyrimai apie tai, kas atsitinka santuokai susilaukus vaikų, buvo, švelniai tariant, nedžiuginantys, pradedant gerai žinomu 1957 m. E. E. LeMasterso tyrimu.
Jame nustatyta, kad 83 proc. porų pirmojo vaiko atsiradimas yra santuokos "krizė".
Nepaisant dešimtmečius trukusių tyrimų, kurių išvados daugiau ar mažiau sutampa, vis dar diskutuojama, ar vaikai padeda, ar kenkia santuokai.
Keletas tyrimų bandė paneigti LeMasterso išvadą.
Tarp jų - 1975 m. atliktas tyrimas, kurio autoriai nerimavo, kad populiarėjantis laisvas gyvenimo būdas be vaikų gali turėti itin didelės įtakos gimstamumo rodikliams JAV.
1975 m. Kalifornijos universiteto Los Andžele mokslininkė Judith Blake pastebėjo, kad tyrime dalyvavusių moterų, kurios teigė, kad visą gyvenimą tikisi likti be vaikų, padaugėjo nuo 0,04 proc. 1967 m. iki 4 proc. 1976 m.
Ji rašė, kad nors vaikai šeimai nebėra ekonomiškai būtini, vis dėlto jie yra "socialiai svarbūs".
(Panašu, kad šis nerimas nepagrįstas, nes šiandieniniai skaičiai nėra daug didesni: Ligų kontrolės centro duomenimis, 2011-2015 m. tarp 15-44 metų amžiaus JAV moterų 7,4 buvo bevaikės savo noru).
Iš tiesų susituokę žmonės, kurie turi vaikų, yra laimingesni už vaikus auginančius nesusituokusius asmenis, o jų laimės koeficientas, atrodo, didėja su kiekvienu paskesniu vaiku, rodo neseniai, 2009 m., paskelbtas tyrimas.
Tačiau kalbant apie tai, kaip vaikai veikia santuoką, neigiamų tyrimų yra daugiau nei teigiamų.
Tačiau apskritai žmonės, tapę tėvais, yra mažiau romantiški vienas kitam, nustatyta kitame tyrime, o 2011 m. paskelbtame straipsnyje mokslininkai pažymėjo, kad, nepaisant gajų įsitikinimą, jog bevaikiai žmonės gyvena vieniši, beprasmiai ir neišsipildę, dauguma tyrimų rodo, kad vaikų neturintys žmonės yra laimingesni.
Kalifornijos universiteto Berklyje mokslininkai Filipas A. Kovanas (Philip A. Cowan) ir Karolina Pape Kovan (Carolyn Pape Cowan), atlikę išilginį pirmą kartą susituokusių tėvų tyrimą, apibendrino tris bendras išvadas, kurias dešimtmečiais atliekami tyrimai rodo, kaip vaikai neigiamai veikia santuoką.
Vaikų gimdymo ir auginimo metai yra laikas, per kurį pasitenkinimas santuoka turi tendenciją mažėti, motinos ir tėvai dažniau nei bevaikiai patiria depresiją ir "... su labai retomis išimtimis... tyrimai parodė, kad poros, susilaukusios pirmojo vaiko, pirmaisiais metais po gimdymo yra mažiau patenkintos savo santuoka nei vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu".
Cowans tyrimai rodo, kad perėjimas į tėvystę yra padidėjusios kančios laikotarpis tiek motinoms, tiek tėvams.
Nesunku įsivaizduoti, kaip tai gali apsunkinti santuoką.
"Labai dažnai asmuo, kuris yra pagrindinis vaikų globėjas, labai įsitraukia į vaiko gyvenimą, o kitas asmuo jaučiasi pavydus", - sako Lisa Schuman, licencijuota klinikinė socialinė darbuotoja Niujorke.
"Laikui bėgant tai darosi vis sunkiau. Globėjo emociniai ištekliai išsenka, ir jei jis neįsipareigoja savo partneriui, santykiai gali išsisklaidyti."
Kitas dažnas po gimdymo kylančių nesutarimų paaiškinimas yra "pažeisti lūkesčiai" dėl tėvystės.
Tyrėjai liepė tėvams užpildyti klausimynus apie jų lūkesčius, susijusius su tėvyste, o vėliau, praėjus trims ir šešiems mėnesiams po gimdymo, pateikė tuos pačius klausimus.
Tėvai, kurie nurodė didžiausią atotrūkį tarp savo lūkesčių prieš gimdymą ir tikrovės apie tėvystę, buvo mažiausiai laimingi.
Gerai išsilavinę tėvai buvo linkę mažiau stebėtis gyvenimu po vaiko gimimo ir nepranešė apie tokį patį pasitenkinimo gyvenimu nuosmukį susilaukus vaikų.
Nesuderinti lūkesčiai yra tikėtinas veiksnys, kodėl vaikų susilaukimas statistiškai dažniausiai sukelia nepasitenkinimą santuoka.
"Tačiau nemanau, kad lūkesčiai - tai viskas, - sako santuokos ir šeimos tyrinėtojas, Majamio universiteto psichologijos docentas, daktaras Brianas D. Dossas (Brian D. Doss), knygos "Sutaikomi skirtumai" (Reconcilable Differences) autorius.
"Poroms trūksta miego, jos patiria stresą ir atideda savo santykius į antrą planą, kad galėtų pasirūpinti kūdikiu.
Jiems taip pat tenka įveikti naujus iššūkius, priimti sprendimus ir patirti stresą".
Dossas stebėjo aštuonerius ar dešimt metų susituokusias poras, kad ištirtų jų santykių pokyčius tapus tėvais, ir rezultatai nebuvo gražūs: Apie 90 proc. porų teigė, kad susilaukę vaiko jautėsi mažiau laimingi savo santykiuose.
Šešiasdešimt procentų teigė, kad mažiau tikėjo, jog gali išspręsti problemas, ir daugelis nurodė, kad jų santykiai buvo mažiau atsidavę ilgam laikui.
Poros taip pat teigė, kad susilaukusios vaikų dažniau neigiamai vertino bendravimą ir patyrė daugiau problemų santykiuose.
Be to, tapimas tėvais - tai didelis, staigus tapatybės pokytis, tiek asmens, tiek poros.
Tai susiję ne tiek su nuovargiu, kiek su tapatybe. Reikia daugiau nuveikti ir koordinuoti, o į porą orientuotai veiklai lieka mažiau vietos.
Įtampa santykiams gali padidėti kartu su naujų tėvų mokymosi kreive.
Norint tapti tėvais, reikia neįtikėtinai daug dėmesio, ypač kai tėvystė yra visiškai nauja patirtis.
Tiesą sakant, pasiekus tam tikrą santuokos etapą, vaikai dažniau išlaiko poras kartu, pastebi daktarė Brittany Carswell, klinikinė psichologė iš Tampos, Floridos valstijoje.
"Tačiau poros, kurios išsiskiria per pirmuosius septynerius metus, būtent jos patenka į statistiką, apie kurią kalbate. Jos tiesiog pasiduoda", - sako Carswell.
Gottmano tyrėjai taip pat pastebėjo filosofinius žmonių tapatybės, vaidmenų ir vertybių pokyčius susilaukus vaikų.
Labai keičiasi tai, kaip poros turi dalytis savo laiką ir spręsti tėvų konfliktus.
Seksas, intymumas ir net pokalbiai turi tendenciją mažėti. Dar viena tendencija - tėvai atsitraukia.
Šis straipsnis iš pradžių buvo paskelbtas Fatherly.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą