Nuo Hogvartso iki Glenko: savaitė Škotijos keruose

Škotija turistui nėra pigi kryptis. Ypač tai pajunti Edinburge, vasarą, o labiausiai - rugpjūtį, kai miestas tampa didžiule pasauline scena, tada nakvynės kainos gali gerokai išaugti. Rugpjūtį Edinburge vyksta garsieji festivaliai, tarp jų ir „Edinburgh Festival Fringe“, todėl mieste netrūksta turistų, o apgyvendinimo vietos tampa ypač paklausios.

Mums šiuo požiūriu nepaprastai pasisekė. Savaitę gyvenome vyro pusseserės lietuvės bute. Ji su vyru škotu tuo metu buvo išvykę į Lietuvą, tad jų namai Edinburge stovėjo tušti - ir mes gavome progą Škotijos sostinėje apsistoti beveik kaip vietiniai. Tai suteikė papildomo žavesio ir leido nemažai sutaupyti.

Istorija nėra muziejuje

Edinburgą pirmiausia įsimylėjome dėl architektūros.

Šis miestas labai skiriasi nuo daugelio Europos sostinių. Čia istorija neatskirta nuo dabarties - ji tiesiog gyvena greta. Einant senamiesčio gatvėmis galima vienu metu matyti viduramžių pastatus, gotikinius bokštus, akmeninius laiptus, siaurus skersgatvius ir visai kitokį naujamiesčio veidą.

O vaikštant po miestą vis norisi dairytis aukštyn. Į bokštelius, kaminus, fasadų ornamentus. Net paprastas pasivaikščiojimas čia tampa architektūros ekskursija.

Žinoma, vienas svarbiausių miesto simbolių - Edinburgo pilis, iškilusi ant vulkaninės kilmės Castle Rock uolos. Jos istorija siekia gerokai senesnius laikus nei dabartiniai pilies pastatai, o šimtmečius čia buvo Škotijos valdovų rezidencija ir svarbus karinis objektas.

Tačiau Edinburgas įdomus ne vien didžiaisiais objektais. Smagiausia buvo tiesiog klaidžioti. Užsukti į siauresnes gatveles, nusileisti laiptais, atrasti mažas parduotuvėles, kavines arba stebėti praeivius ir klausytis iš visur sklindančių dūdmaišių melodijų.

Ant Artūro sosto - virš miesto stogų

Viena įsimintiniausių dienų, kai nusprendėme kopti į Artūro sostą (Arthur's Seat) - kalvą Holyrood parke.

Tai viena tų vietų, kurias sunku apibūdinti vien žodžiais „gražus vaizdas“. Pats kopimas nėra ekstremalus žygis, tačiau kai kuriuose ruožuose tenka gerokai paplušėti. Bet per gerą valandą įmanoma pasiekti ir pačią viršūnę, o viršuje visas nuovargis dingsta.

Prieš akis atsiveria Edinburgas, jo stogai, bokštai, gatvės, o tolėliau - vandens platybės ir kalvotas kraštovaizdis. Iš aukštai galima suprasti, kodėl Edinburgas toks ypatingas - jis tarsi pastatytas tarp uolų, kalvų ir jūros.

Hario Poterio magija

Kadangi laiko turėjome sočiai, norėjosi pavažiuoti ir toliau. Tad būdami vietoje internetu nusipirkome du turus. Vienas jų vedė į Šiaurės Angliją, į Nortumberlandą - kraštą, kuriame pilys atrodo lyg iš kito šimtmečio, o istorija tiesiogine prasme stūkso kone ant kiekvienos kalvos.

Vienas laukiamiausių kelionės sustojimų buvo Alnwick pilis. Hario Poterio gerbėjams jos pavadinimo nė nereikia aiškinti - būtent čia buvo filmuojamos kai kurios pirmųjų dviejų filmų scenos, o pilies teritorijoje buvo kuriamas Hogvartso pasaulis.

Įdomiausia, kad magija Alnwick pilyje nesibaigia ties kino ekranu. Lankytojams čia iki šiol rengiamos skraidymo ant šluotų pamokos - žinoma, ne tikro skrydžio, bet nuotraukai galima sukurti visai įtikinamą įspūdį. Pilies administracija net pabrėžia, kad šios pamokos vyksta būtent toje vietoje, kur Haris turėjo savo pirmąją skraidymo pamoką.

Tačiau dar įspūdingiau tai, kad šioje pilyje iki šiol gyvena jos dabartiniai valdytojai. Alnwick pilis iki šiol yra privati Percy šeimos nuosavybė. Percy šeima Alnwick pilį įsigijo dar 1309 m. ir joje gyvena daugiau kaip septynis šimtmečius.

Dabartinis pilies šeimininkas yra Ralphas Percy, 12-asis Northumberlando kunigaikštis. Jis kunigaikščio titulą paveldėjo 1995 m. po vyresniojo brolio mirties. Su žmona Jane Percy, Northumberlando kunigaikštiene, jis dalį metų gyvena pačioje Alnwick pilyje. Tad įdomiausia ir buvo pamatyti būtent tas erdves, kurioje pilies savininkai gyvena iki šiol. Gaila, kad fotografuoti tų erdvių neleidžiama.

Pilis Škotijoje - atskira tema. Ji gali stovėti ant uolos, prie jūros, apsupta žalumos arba tiesiog viduryje ramaus kaimo. Ir beveik kiekviena turi savo istoriją: karus, klanų kovas, karališkąsias šeimas, apgultis ar legendas.

Į Highlands, kur prasideda visai kita Škotija

Tačiau dar labiau mūsų lūkesčius pranoko kita išvyka - kelionė į Škotijos aukštumas, Highlands, iki Glenko slėnio.

Kuo toliau važiavome nuo Edinburgo, tuo labiau keitėsi kraštovaizdis. Miestus ir gyvenvietes keitė kalvos, ežerai, akmenuotos viršukalnės ir didžiulės atviros erdvės.

Glenko slėnis yra viena įspūdingiausių Škotijos vietų. Jo kraštovaizdį per tūkstančius metų formavo ledynai ir vulkaniniai procesai, todėl čia stūkso dramatiški kalnai, o tarp jų vingiuoja gilus slėnis. Tai viena tų vietų, kur nuotrauka niekaip neperteikia tikrojo mastelio.

Škotijos aukštikalnės turi visiškai kitokį grožį nei Edinburgas. Sostinėje grožiesi žmogaus sukurta architektūra, o čia pagrindiniu architektu tampa gamta.

Orai? Jie - kelionės dalis

Apie Škotiją neįmanoma kalbėti nepaminėjus oro.

Rugpjūtį gali būti saulėta, po kelių minučių užklupti lietus, o dar po kurio laiko vėl šviesti saulė. Todėl geriausias patarimas keliaujantiems į Škotiją - nepasitikėti orų prognozės langeliu telefone. Reikia kelių sluoksnių drabužių, patogios avalynės ir neperšlampamos striukės.

Kiekvienos kelionės prieskoniu tampa ir vietinės virtuvės ragavimas. Tad ir mes neatsispyrėme pagundai paragauti vieno garsiausių šalies nacionalinių patiekalų - hagio. Iš pirmo žvilgsnio patiekalas gali pasirodyti ne itin viliojantis: tradicinis hagis gaminamas iš smulkintų avies vidaus organų - širdies, kepenų ir plaučių - sumaišytų su kruopomis, svogūnais, prieskoniais ir riebalais. Seniau šis mišinys būdavo verdamas avies skrandyje, nors šiandien dažniausiai naudojami šiuolaikiniai apvalkalai.

Tradiciškai hagis patiekiamas su „neeps and tatties“ - trintais griežčiais ir bulvių koše bei viskio padažu.

Galbūt šis patiekalas patiktų ne kiekvienam, tačiau kraujinius vėdarus mėgstančią žemaitę nelabai išgąsdino.

Būtent hagis geriausiai parodo škotiškos virtuvės charakterį: paprastą, sočią, nebijančią neįprastų ingredientų ir iš kartos į kartą perduodamą tradiciją.

Beje, teko patirti ir kur kas rafinuotesnę Škotijos nacionalinės virtuvės pusę - gerti popiečio arbatėlę Edingburge stovinčioje karališkoje jachtoje „Britannia“, bet apie tai - kitoje pasakojimo dalyje.