Su vyriausia pasakotoja pelkininke Herta Kalviene (gim. Kramp) susitikta 2018 m. Su Hertos dukterėčia Rita Asnauskiene (gim. Kramp) - 2024 m. Ji pasidalino nuotraukomis iš šeimos albumo. O jaunoji Akvilė Kalvytė apie savo močiutę H. Kalvienę papasakojo visai neseniai, po dokumentinio filmo, skirto Klaipėdos krašto dienai („Vabalų kaimo pelkininkai“, 2024), pristatymo Pilies muziejuje.
MOČIUTĖS (OMOS) PORTRETAS ANŪKĖS AKIMIS
Akvilė Kalvytė - Lietuvos inžinerijos kolegijos Aplinkos inžinerijos fakultete sėkmingai studijuoja Želdynų dizainą ir jau netrukus taps diplomuota specialiste.
Meilė gamtai, augalams ir kūrybinis įkvėpimas Akvilei pažįstami nuo vaikystės. Jos abi su močiute Herta Kalviene (gim. Kramp) Vabalų k. sodindavo ir prižiūrėdavo gėlių darželius. Jurginai ir serenčiai, liaudiškai vadinami gvazdikėliais, buvo pirmosios gėlės, kuriomis anūkė išmoko pasirūpinti. Ji per Adventą močiutei nupindavo eglių šakelių vainiką ir uždegdavo žvakelę.
Akvilės atmintyje ryškiausiai išliko į ev. liuteronų bažnyčią susiruošusios senolės paveikslas. Šiai progai buvo skirtas puošnus kostiumėlis, karoliai ir pečius gaubianti skara. Pasak anūkės, močiutė bažnyčią labai vertino, todėl ten eidama puošėsi. Po pamaldų buvo įprasta vaišintis. Moterys atsinešdavo savo keptus pyragus. Kartu su močiute Kintų ev. liuteronų bažnyčią lankiusi A. Kalvytė prisimena, kaip jos kartu išsikepdavo „marmurinį“ pyragą su kakava.
H. Kalvienė labai mylėjo arklius. Ji mėgo pasakoti anūkei apie savo Juodikę ir vis prisimindavo išskirtinę istoriją, kaip, važiuojant į Kintus, ši staiga išsikinkiusi. H. Kalvienės sumanumo dėka išvengta didesnių nemalonumų. Pati Herta maniusi, kad Juodikę pavyko sutramdyti tik todėl, kad kumelaitė ją labai mylėjo. Ji mėgo kartoti: „Juodikė nieko neprisileisdavo, tik mane.“
H. Kalvienė mėgo rodyti anūkei savo puošnius drabužius. Jos spinta buvo sena, ruda, didžiulė. Akvilė prisimena ir tamsų bufetuką, kur buvo laikomas puošnus indų servizas.
Anūkei brangus močiutės atminimas, todėl ji nešioja jos padovanotus auksinius auskarus. Ši dovana leidžia pajusti, kad močiutė esanti „arčiau širdies“. Ji anūkei visada buvo labai artima. Iki dabar A. Kalvytė prisimena jos ugningą charakterį. Atmintis - tai įkvėpimo šaltinis naujiems darbams. Močiutei buvo brangi vokiečių kalba, todėl ir anūkė šią kalbą stengiasi kuo geriau išmokti.
Akvilės atmintyje ryškiausiai išliko į ev. liuteronų bažnyčią susiruošusios senolės paveikslas. Šiai progai buvo skirtas puošnus kostiumėlis, karoliai ir pečius gaubianti skara.
HERTOS KALVIENĖS PRISIMINIMAI
Kiekvienas, pažinęs vabališkę Hertą Kalvienę (gim. Kramp, 1943-2023), ją mini geru žodžiu, prisimena tarsi artimą giminę. Herta užaugo kartu su seserimi dvyne Erika. Tik likimas abiejų skirtingas. Seseriai viskas sekėsi, o Herta patyrė daug vargo.
H. Kalvienės prisiminimai užfiksuoti 2018 m. rugpjūčio 9 d. Ją kalbino straipsnio autorė, filmavo Vilmantas Pielikis. Įrašas saugomas Šilutės Hugo Šojaus muziejuje.
Durpyno gyventojai (pelkininkai): jų verslas ir tapatybė
Pasakotoja prisiminė, kaip Vabalų k. buvo kasamos durpės. Ji teigė: „Nuo 1949 m. iki 1952 m. durpyne dirbo vien savi žmonės. Kiekvienas turėjo arklį, dirbo sau.“ Gyventojai, pasak Hertos, dar buvo „vokiškų laikų“, turėjo vokiškas pavardes: Kramp, Scherk'us, Ginzell, Kaulicki, Guddat, Jakumeit ir kt.
Vėliau, kai 1952 m. kūrėsi kolūkis, atvyko naujakuriai. Vietiniams buvo siūloma pasirinkti: „Ar keisi pavardę, ar ne?“ „Nekeisi - išveš į Rusiją“, - teigė H. Kalvienė.
Nors pateikėjos pavardė lietuviška, ji pabrėžė savo vokišką tapatybę: „Mano tėvas buvo Kramp Franz, senelis Kramp Ferdinand (mirė sulaukęs 93 m.). Mes buvom vokiečiai. Aš pasirinkau vokiečių tautybę, turiu vokišką pasą, tik pavardės nepasikeičiau, likau Kalvienė. Kai ėjau į mokyklą, visai nemokėjau lietuviškai. Namuose kalbėjom vien vokiškai.“
Artimiausias miestelis
Artimiausias miestelis nuo Vabalų k. buvo Kintai (Šilutės r.). Hertos tėvų vestuvės vyko Kintų didžiojoje ev. liuteronų bažnyčioje. Ten pakrikštyti ir Krampų vaikai.
Pasak Hertos, aplinkiniai kaimai - Rūgaliai, Šišgiriai, Aukštumala - turėjo savo kapines. Tik Vabaluose žmonės nebuvo laidojami, nes, iškasus vos metro gylio duobę, atsirasdavo vandens. Laidota Kintuose. Uždarius senąsias kapines, įkurtos naujos, kurios veikia iki šiol. Anksčiau vietiniai nenorėjo leisti ten laidoti naujakurių, bet ilgainiui draugiškai susitarta.
Vabaluose žmonės nebuvo laidojami, nes, iškasus vos metro gylio duobę, atsirasdavo vandens. Laidota Kintuose.
Laikui bėgant, skirtumai tarp konfesijų (ev. liuteronų ir katalikų) nyko. Anksčiau lapkričio 1-ąją (Visų Šventųjų dieną) ev. liuteronai į kapines nėjo ir žvakių nedegino, o dabar eina. Ev. liuteronų mirusiųjų šventė nuo seno buvo švenčiama lapkričio mėn. pabaigoje (paskutinį bažnytinių metų sekmadienį prieš adventą). Ta proga į kapines buvo nešami eglių šakų vainikai ar krepšeliai. Itin senoviškai kapus puošė vietinės gyventojos seserys Šadagikės. Jos iš šakelių sudėdavo nedidelę kuklią gėlytę. Kintų kapinių šventė pradėta švęsti po karo, apie 1950-1952 metus.
Įžegnojimas
Krampų dvynės Herta ir Erika įžegnotos Šilutės ev. liuteronų bažnyčioje. Kintuose įžegnojimo šventė negalėjo įvykti dėl potvynio. Tuomet iš Vabalų k. valtimi buvo galima nuplaukti iki pat Šilutės bažnyčios.
Hertą ir jos seserį Eriką įžegnojo kun. Mikas Klumbys (vok. Michael Klumbies) ir kun. J. Gavėnis. H. Kalvienė prisimena, kad tą dieną Šilutės ev. liuteronų bažnyčioje konfirmuoti 48 vaikai iš Šilutės miesto ir rajono.
Anksčiau įžegnojimui mergaitės rengėsi juodai. „Ir aš pati juoda buvau, ir kun. J. Gavėnio dukra įžegnota su juoda suknele“, - prisiminė Herta. Ji su seserimi Erika norėjusios baltų suknelių, tačiau mama neleido. Sakė: „Juoda, ir viskas.“
Šiai progai suknelės siūtos ilgomis rankovėmis. Medžiaga galėjusi būti ir plona, ir storesnė.
Abi seserys iš senelio gavo dovanų karolius.
Dažytis anuomet niekas neleido, bet Herta ir pati nenorėjo. „Aš savo amžiuje nei nagų nesu dažiusi“, - teigė ji.
Dažytis anuomet niekas neleido, bet Herta ir pati nenorėjo. „Aš savo amžiuje nei nagų nesu dažiusi“, - teigė ji.
Jaunuoliai įžegnojimo dieną puošėsi mirtų šakelėmis. Vestuvių proga nuotaka pynė vainiką. Ši gėlė - ev. liuteronų tikėjimo simbolis.
Į kaimą 1959-1962 m. atsikėlę katalikai (Jurginienė ir kt.) augino rūtas, o prūsai, vokiečiai, pasak Hertos, - ne.
Ji tikino, kad anksčiau Vabaluose mirtą galėjai pamatyti prie kiekvieno lango. Šią kambarinę gėlę buvo nesunku pačiam užsiauginti, tereikėjo šakelę pamerkti į vandenį ir, kai ji įsišaknys, pasodinti.
Mirtas augino Hertos anyta Mina Kalvienė, gyvenusi prie Saugų. „Pas ją buvo vien mirtos“, - teigė pasakotoja. M. Kalvienė labai džiaugėsi, kad jos marti - ev. liuteronė. Sūnui už tai dėkojo sakydama: „Labai ačiū, kad tu gavai to paties tikėjimo žmoną!“
Vabalų kaimo moterų ir merginų suknelės, skirtos bažnyčios lankymui, buvo tamsios spalvos. Iki Mingės pelkės tikintieji ėjo paprastai apsirengę, o netoli bažnyčios persirengdavo.
Iki Mingės pelkės tikintieji ėjo paprastai apsirengę, o netoli bažnyčios persirengdavo.
H. Kalvienė pasakojo: „Buvo tik bažnyčiai skirti drabužiai. Šiandien aš galiu ir kasdieniais ten eiti, o anksčiau - ne.“
Vyrai į bažnyčią ėjo su šlipsais (kaklaraiščiais), kostiumais ir baltais baltiniais. „Svarbu, kad ne su margais!“ - pabrėžė pasakotoja. Margi marškiniai buvo darbiniai.
Bažnytinė skara taip pat turėjusi būti ne marga, o tamsi, vienspalvė. Juoda buvo skirta laidotuvėms ir gedului. Jei vaikas mirė, gedulą nešiojo tris mėnesius. Motinai mirus gedėjo šešis mėnesius ar net metus. „Kada mirė mano mama, turėjau eiti visus metus su juoda skara, o dabar niekas nenešioja, tik prie karsto užsiriša. Pareina namo ir fit... (nusiriša ir numeta skarą. - Autor. past.)“, - prisiminė Herta.
Anksčiau Mažojoje Lietuvoje gedėdamos moterys dėvėjo ne tik gedulo skarelę, bet ir juodus drabužius.
Anksčiau Mažojoje Lietuvoje gedėdamos moterys dėvėjo ne tik gedulo skarelę, bet ir juodus drabužius.
Namų pamaldos
Kai suaugusieji susieidavo, vaikus vydavo šalin sakydami: „Vaikam nėra ko čia snarglint!“ Tik sekmadienį giedoti ir melstis rinkdavosi visa šeima. Svetimi neateidavo. Vaikus taip sukviesdavo: „Vaikai, einam prie Šventų knygų!“ 12 valandą prie bendro stalo visi giedojo giesmes ir skaitė Šventąjį Raštą.
Seni žmonės, pasak Hertos, labai švariai gyveno. Tiesdavo tik baltą staltiesę. Margai stalas niekada nebūdavo uždengiamas.
Seni žmonės, pasak Hertos, labai švariai gyveno. Tiesdavo tik baltą staltiesę. Margai stalas niekada nebūdavo uždengiamas.
Hertos mama turėjo labai gerą balsą, daug giesmių mokėjo „iš galvos“. Ji ir į Vokietiją išvažiavo su savo giesmių knyga. Ten sulaukė 89 metų.
H. Kalvienė prisipažino, kad pati giedoti nemoka. Tačiau visą gyvenimą gerbė šią ev. liuteronų tradiciją. Artimųjų dažnai prašydavo pagiedoti iš senųjų giesmių knygų.
„Adventkrans“
Per adventą vienas vainikas (vok. Adventkrans) buvo pakabinamas prie durų ir papuošiamas dirbtinėmis gėlėmis iš spalvoto popieriaus. Jis buvo labai gražus. Kitas vainikas, su keturiomis žvakėmis, buvo laikomas namuose.
H. Kalvienė pasakojo: „Mama nupindavo vainiką ir kožną (kiekvieną) adventą - pirmą, antrą, trečią, ketvirtą - uždegdavo po vieną žvakę. Pirmą - vieną, antrą - dvi, trečią - tris žvakes.“
Nuo senų laikų buvo degamos ilgos baltos žvakės, o vėliau išpopuliarėjo raudonos. Sukaišiodavo paprastai, be laikiklių.
Herta prisiminė, kad Vabalų k. lietuvininkė Erdmė (Ertmė) Gerulienė advento vainiką dėjo ant stalo. Jei namuose buvo mažų vaikų, tuomet jį tvirtino prie sienos (su varžtais).
Advento laike nebuvo galima „vaikščioti per namus“, t. y. svečiuotis. „Adventai yra adventai. Vestuvių niekas nekėlė, kada adventai. Nei šokti nebuvo galima“, - prisiminė vabališkė H. Kalvienė. Tai rimties ir susikaupimo laikas.
Kalėdos
Kūčių vakarą mažojoje Kintų ev. liuteronų bažnyčioje (buv. konfirmantų salė, Maldos namai) vykdavo pamaldos. Vaikai vaidindavo spektakliuką apie Kristaus gimimą.
Krampų namuose ant komodos puošė nedidelę eglutę (aukštesnę statė ant žemės). Ją dabino pirktiniais žaislais ir saldainiais. Žvakutes tvirtindavo su laikikliais (segtukais). Prie eglutės, ėdžiose ar lovytėje, paguldydavo Kūdikėlį.
Kalėdoms kepė žąsį. Kiekvienam į lėkštę įdėdavo saldainių ir pyrago. Tai - „Kalėdų dovana“. Tik antrą Kalėdų dieną buvo galima tuos saldumynus valgyti. Pirma diena buvo skirta bažnyčiai, valgė tik virtuvėje. Nei Kalėdų, nei Velykų pirmą dieną svečiai neateidavo.
Šventinį stalą H. Kalvienė serviruodavo brangiais indais, kuriuos laikė didžiajame kambaryje, bufetuke. Namus apsėmus dideliam potvyniui, indai sudužo. Tuomet Herta ėjo parvesti karvių, o sugrįžusi rado pabirusių duženų krūvą.
Šventinį stalą H. Kalvienė serviruodavo brangiais indais, kuriuos laikė didžiajame kambaryje, bufetuke. Namus apsėmus dideliam potvyniui, indai sudužo.
Gėrė miežinę kavą. Paruošdavo paprastai: užplikydavo ir pusvalandžiui uždengdavo dangčiu. Gėrė su grietinėle. Anksčiau pieną meiravo, t. y. centrifugavo. „Dabar mes esam tinginiai“, - teigė pasakotoja.
Kitos šventės
Užgavėnėms virė šiupinį. Į jį dėjo morkų, žirnių, margų ir baltų pupelių (margosios užaugdavo iki dviejų ar trijų metrų aukščio, tekdavo net paramstyti). Kartu virė pažandę ar kiaulės koją. Mėsa būtinai turėjusi būti rūkyta.
Kiaušinius dažė su svogūnų lukštais, apsukdavo sudžiovintais mėtų lapais. Vaikai antrą Velykų dieną bėgo kiaušiniauti. Virtuvėje sutiktus kaimynus nuplakdavo beržo rykštelėmis sakydami: „Oster šmakoster!“ Dovanų gaudavo po kiaušinį ar pyrago gabalėlį.
Sekminių proga namus puošė beržais. Šakomis kaišė duris ir vidų.
Pyragai
Scherk'ai buvo artimi Krampų kaimynai. Velykų ir Kalėdų progomis jie ateidavo į svečius ir visi kartu vaišinosi pyragu. „Dabar kiek nori, tiek pirk pyrago, o anksčiau to nebūdavo“, - teigė H. Kalvienė.
Kiekviena moteris Vabalų k. mokėjo iškepti skanius pyragus. Turėjo rankines girnas, miltus malė namuose.
Pyragus mėgo ir suaugusieji, ir vaikai. Hertos brolis tik ir laukdavo, kad kepant mamai skanėstas sukristų. „Tada mums, vaikams, daugiau pyrago tekdavo“, - prisiminė vabališkė.
Laiko skaičiavimas
Vabalų k. tiksliai skaičiavo laiką, darbus atlikdavo laiku.
Kėlėsi 5 val., 6 val. ėjo prie karvių, 9 val. šėrė gyvulius.
Sekmadienį po pusryčių 12 val. - namų pamaldų laikas. 13 arba 14 val. buvo valgomi pietūs.
Toks ritmas visiems buvo įaugęs į kraują. H. Kalvienė prisiminė, koks punktualus buvo kaimynas A. Scherk'us: „Pas jį visada pirmą valandą pietūs. Ar bulves kasdavo, ar kitus darbus dirbdavo - senukas pirmą valandą valgė pietus.“
Bažnytiniai reikalai
Kai po karo Kintuose buvo uždaryta ev. liuteronų bažnyčia, religiniai surinkimai, pasak H. Kalvienės, vykdavo Rūgaliuose ir Vabaluose (pas Starkienę ir pas Jokūbaičius).
Pamaldos iki karo (Antrojo pasaulinio) laikytos vokiečių, o po karo - lietuvių kalba. Kintuose buvo Dievo žodžio sakytojas, kuris laikė pamaldas bažnyčioje, vedė pamokas konfirmantams. Jis gyveno prie pelkės (pavardės H. Kalvienė neprisiminė).
Kai tas sakytojas mirė, vaikus mokė Kintų ev. liuteronų parapijos pirmininkas Brizgys Vilius (1900-1980). Nuo 1959-1960 m. dauguma vietinių gyventojų išvyko į Vokietiją. „Viskas baigėsi. Amen“, - liūdnai teigė H. Kalvienė.
Vis tik yra ir kuo pasidžiaugti. Už pagalbą susirgus ar ištikus nelaimei Herta skyrė padėkos žodžius „auksinei“ parapijos pirmininkei Laimai Mačėnienei (gim. Scherk'us). Ji džiaugėsi ir atliktu remontu mažojoje Kintų ev. liuteronų bažnyčioje.
„Jei Laimutė ir mūsų kunigas Mindaugas (kun. Mindaugas Žilinskis. - Autor. past.) nebūtų tiek rūpestingi, nebūtų bažnyčioje sudėtos grindys. Viskas buvo supuvę. Jie labai rūpinasi. Tvartas buvo sulūžęs, niekam nerūpėjo. Buvo visokie pirmininkai, kurie tik kalbėjo: “Ai, ai, ai..." - pasakojo Herta.
RITOS ASNAUSKIENĖS PAPASAKOTA ŠEIMOS ISTORIJA
Pasak R. Asnauskienės (gim. Kramp, g. 1963 m.), dabar gyvenančios Ketvergiuose, kilusios iš Vabalų kaimo, buvo laikas, kai apie šeimos istoriją nebuvo nei kalbama, nei galvojama. Galbūt dėl to, kad nevertinta atmintis, nebuvo išsaugoti iš kartos į kartą perduoti daiktai, pamesta senoji giesmių knyga.
Tačiau šiandien Ritai labai svarbu prisiminti viską, kas džiugina širdį, kad atmintis būtų atgaivinta ir išliktų ateities kartoms.
Ritos tėvelis Otto Kramp buvo vietinis, o mama Irena Janina Kelpšaitė į Klaipėdos kraštą atvyko iš Žemaitijos. Ji tarnavo pas Blinstrubus. Ten du jauni žmonės ir susipažino, pradėjo draugauti, panoro sukurti šeimą.
Senasis Krampas (Franz Kramp) nebuvo patenkintas sūnaus pasirinkimu, nes būsimoji marti buvo žemaitė, katalikė. Sesuo Herta broliui taip pat priekaištavo sakydama: „Kodėl tu imi į žmonas ne liuteronų tikėjimo moterį, o lietuvaitę?“ Tačiau dviejų mylinčių širdžių niekam nepavyko išskirti.
Senasis Krampas (Franz Kramp) nebuvo patenkintas sūnaus pasirinkimu, nes būsimoji marti buvo žemaitė, katalikė.
Irena Janina buvo darbšti, malonaus būdo ir puiki šokėja. Abu jaunuoliai mėgo kartu šokti gegužinėse.
Kai susituokė, šeimoje gimė keturi vaikai: Rita, Artūras, Arūnas ir Dalytė. Kiekvienam tėvelis pasodino po medį. Mergaitėms - eglę ir drebulę, o berniukams - beržą ir gluosnį. Medžiai, tarsi nebylūs atminties saugotojai ir prisiminimų liudininkai, auga prie senosios Krampų sodybos. Ten apsilankanti Rita visada pajunta nenusakomą sielos ramybę.
Vaikų linksmybės Vabalų kaime
Pelkininkų kaimo užliejamose pievose vešli žolė užaugdavo aukštesnė už vaikus. Mažieji tarp žolynų jausdavosi saugūs ir lakstė nieko nebijodami. Vis dėlto kartą Rita buvo susidūrusi su jaunu stirninu, užklydusiu į pievą pasiganyti. Po smūgio mergaitė atsidūrė toli krūmynuose...
Pelkininkų kaimo užliejamose pievose vešli žolė užaugdavo aukštesnė už vaikus. Mažieji tarp žolynų jausdavosi saugūs ir lakstė nieko nebijodami.
Pievoje pramintais takeliais vaikai bėgdavo į svečius pas omą (močiutę) Mathildą Liną Kramp (g. 1905 m.). Tik ten buvo kepami visų pamėgti dideli čirviniai blynai ir gardūs pyragai. Tik oma mokėjo išvirti saldžią „leistinę“ sriubą su rabarbarais, moliūgais ir vyšniomis.
Namai, kuriuose šeimininkavo vyriausioji giminės moteris, traukė ir išskirtiniais kvapais. Ne veltui, prisiminusi vaikystę, R. Asnauskienė pajunta malonų gvazdikėlių kvapą...
Omos namai - tai vieta, kur rinkdavosi visi artimieji. Daugiau nei šimtmetį menančioje sodyboje užaugo kelios kartos.
Potvyniai ir vaikų pramogos
Minijai išsiliejus, žuvys pačios išplaukdavo į pievų pakraščius. Pasak R. Asnauskienės, jos tėtis mėgo prisiminti tuos gerus laikus, kai lydekos net į kiemą atplaukdavo...
Minijai išsiliejus, žuvys pačios išplaukdavo į pievų pakraščius. Pasak R. Asnauskienės, jos tėtis mėgo prisiminti tuos gerus laikus, kai lydekos net į kiemą atplaukdavo...
Kai pavasarį ir rudenį Krampų sodybą apsemdavo potvynių vanduo, kieme stovėjusi valtis buvo vienintelė susisiekimo priemonė. Suaugusiems nuolatiniai potvyniai sukeldavo nemenkų nepatogumų ir buitinių rūpesčių, tačiau vaikams pasiplaukiojimai valtimi buvo tapę smagiomis pramogomis ir atrakcijomis.
Rita prisimena: „Mes, vaikai, labai norėdavome plaukti! Būdavo, pykstamės, baramės, ginčijamės, kuris pirmas lipsim į valtį. Net susistumdydavom vienas su kitu.“ Nors medinė valtis buvo žemais kraštais, niekas nejuto jokios baimės, visi jautėsi saugūs.
Vėlyvą rudenį, kai išsiliejusi Minija užšaldavo, pievose atsirasdavo didžiulė čiuožykla. Vabalų kaimo vaikams tai prilygo stebuklui. Jų džiaugsmui nebuvo ribų. Mažieji ne tik čiuožinėdavo, bet ir guldavosi ant ledo ir jį tyrinėjo - ieškojo, kur kokia žolytė ar žuvytė įšalusi.
Gausiai pasnigus, vaikams tekdavo nusivilti. Apsnigtame lede nieko nebebuvo galima įžiūrėti. Tuomet atsirasdavo kitų pramogų. Krampų mažiesiems labai patikdavo suktis tėčio sukonstruotoje karuselėje. Prie medžio kamieno su kartimi pritvirtintos rogutės skriedavo aplinkui žaibišku greičiu. Jei kažkuris iš vaikų įvirsdavo į prie kamieno telkšojusį vandenį, niekas dėl to nesijaudino.
Meilė arkliams
Kai penkerių ar šešerių metų Ritutė, pakylėta tvirtų tėvelio rankų, pirmą kartą užsėdo ant arklio, pasijuto lyg jojanti ant gyvūno milžino. Užgimęs ypatingas ryšys liko visam gyvenimui.
„Aš nuo vaikystės įsimylėjau arklius“, - teigia R. Asnauskienė. Šiuos gyvūnus labai mylėjo ir Ritos sesuo Dalytė, kuri buvo aštuoneriais metais jaunesnė. Ji drąsiai užsilipdavo arkliui ant nugaros ir, suėmusi tiesiai už karčių, jodinėdavo po laukus.
Sesės visada sutardavo, kai reikėjo pasirūpinti arkliais. Juos mergaitės šukuodavo, gindavo nuo įkyrių vabzdžių, t. y. mojuodavo beržo rykštelėmis. Nors mama bardavo dukras sakydama: „Eikit puodų, bliūdų plauti, o ne prie arklių į tvartus“, - jokie raginimai nepadėjo.
Sulaikyti Ritą ir Dalytę namuose buvo neįmanoma. O broliukai - Arūnas ir Artūras, priešingai, visaip stengėsi nuo panašaus darbo išsisukti. Nors tėtis norėjo, kad jie kuo daugiau laiko praleistų prie arklių, tačiau broliai pabėgdavo žvejoti. Kai parėję slapstydavosi ir nedrąsiai žiūrėdavo pro namo galą, tėtis juos auklėjo sakydamas: „Oi, gausit kitą kartą su botagu!“
Kad nereikėtų gyvūno vesti suėmus už karčių, vaikai buvo mokomi arkliui ant galvos uždėti brizgilą (apynasrį). Paaugę berniukai ir mergaitės jau žinojo, kaip arklį pakinkyti bei iškinkyti.
Pašarui nupjautą ir išdžiovintą žolę talkininkai grėbė su senoviniais mediniais grėbliais, po to krovė į kupstus ir tik vakarop - į vežimą. Per šienapjūtę į namus parvažiuodavo jau sutemus. Arklys buvo svarbiausias pagalbininkas ir sodinant bei kasant bulves.
Kai šeima persikėlė iš Vabalų k. į Rūdaičius, Ritos tėvelis O. Kramp įsidarbino vietiniame ūkyje arklių prižiūrėtoju, nes jam pagailo ten tinkamai neprižiūrėtų gyvūnų. Jaunus arkliukus jis maitino duona, todėl šie greitai priprato prie šeimininko. Kiekvienam buvo suteiktas vardas. Kurį pašaukdavo - Raudę, Širmį ar Pilkį - tas ir atbėgdavo.
Jei kaime kam nors atsitikdavo nelaimė su arkliais - naktį vilkai įsisukdavo, gyvulys susirgdavo ar susižeisdavo - visi kaimynai žinojo, kur reikia kreiptis. Jie taip kalbėjo: „Kvieskit Krampą Otto. Jis vokietis, tikrai susitvarkys su arkliais.“
Šeimos gyvenimas
Žiemą, pasikinkęs arklius į medines roges, O. Kramp su vaikais važiuodavo į mišką eglutės. Žaliaskarės niekada nepuošdavo iš anksto, tik Kalėdų išvakarėse.
Ant eglutės uždegdavo raudonas žvakutes, kurios atrodė labai įspūdingai, bet dėl saugumo buvo greitai užpučiamos. Į medžiaginius maišelius tėtis sudėdavo vaikams riestainius ir sausainius. Skanėstų maišelį vadino „Kalėdų tūta“.
Stalas stovėjo kuchnioje (virtuvėje). Jeigu bent vieno šeimos nario nebuvo, prie stalo niekas nesėdo, laukė, kol visi susirinks. Krampų namuose gerbtas net ir nekviestas svečias. Kiekvienam buvo privalu duoti duonos, įpilti vandens.
Niekada neskriaudė atklydusių gyvūnų, kad bėdos į namus neprišauktų.
Šeima buvo ir liko svarbiausia vertybė, kurią svarbu saugoti. Žinodami, ką reiškia atskirtis ir netektis, visi šeimos nariai ypač brangina kartu praleistą laiką. O protėvių atmintis yra tai, kas visus dar labiau jungia ir stiprina.
Nuotraukos iš Iš R. Asnauskienės (gim. Kramp) šeimos albumo, L. V. Mačėnienės (gim. Scherk‘us) šeimos albumo ir MLIM.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą