Erich Maria Remarque parašė keturiolika romanų ir didžiąją dalį jų vienija vienokia ar kitokia kritika karui. Per savo veikėjus ir jų patirtį rašytojas atskleidė, ką pats patyrė Pirmajame pasauliniame kare, kaip jis atrodo dalyvių akimis, o ne karo vadų kabinetuose.
Autorius, priklausęs prarastajai kartai, paliko ryškų pėdsaką. Jo knygos įsitvirtino literatūros pasaulyje. Romanai buvo drausti, naikinti, deginami, tačiau šiandien vis dar neprarado nei populiarumo, nei aktualumo.
Kas ta prarastoji karta?
Prarastoji karta – dažnai girdimas terminas. Bendrąja prasme laikoma, kad prarastoji karta apima žmones, gimusius maždaug 1883-1900 metais. Tačiau terminas vartojamas apibūdinti ir tarpukario meto rašytojams.
Prarastajai kartai priskiriami tokie žymūs autoriai, kaip šio teksto herojus Erich Maria Remarque, taip pat Ernest Hemingway, F. Scott Fitzgerald, T. S. Eliot, Ezra Pound, Virginia Woolf, Sherwood Anderson, Jaroslav Hašek ir kiti.
Skirtingų tautybių žmones vienija tai, kad Pirmojo Pasaulinio karo metu jie jau buvo sulaukę pilnametystės ir ištvėrė nepaprastus gyvenimo išbandymus.
„Prarastoji“ šiame kontekste reiškia netekusią iliuzijų, tikėjimo, klajojančią be krypties, cinišką, abejojančią vyresnės kartos moralinėmis vertybėmis.
Dauguma prarastosios kartos rašytojų dalyvavo kare, matė beprasmes žudynes, patyrė stiprių dvasinių sukrėtimų.
Rašytojų patirtis atspindi kūriniuose, kuriuose dominuoja tuštumos jausena, kritiškas požiūris į patriotinį patosą, likimo pasmerkti veikėjai, patyrę traumas, nerandantys vietos pasaulyje ir pritampantys tik bohemiškoje aplinkoje.
Knygose dažnai rašoma apie karą arba gyvenimą po jo, JAV autorių kūriniuose ryški amerikietiškos svajonės žlugimo tema.
Erich Maria Remarque gyvenimas ir darbai
Erich Maria Remarque yra vienas žinomiausių prarastosios kartos rašytojų. Interneto knygynas primena svarbiausius biografijos faktus.
Jis gimė 1898-tų metų birželio 22 dieną. Tikrasis autoriaus vardas yra Erich Paul Remark, tačiau vėliau, jį pasikeitė į Erich Maria Remarque, taip pagerbdamas mirusią motiną.
Būsimasis rašytojas gimė gausioje, neturtingoje šeimoje, tačiau jo vaikystė buvo gana laiminga.
Vaikas tyrinėjo drugelius, rinko įvairius akmenėlius, žvejojo, sportavo, domėjosi įvairiais menais: piešė ir grojo. Taip pat mėgo skaityti. Tarp jo mėgstamiausių autorių buvo Fiodor Dostojevskij, Thomas Mann, Johann Wolfgang Goethe, Marcel Proust, Stefan Zweig.
Erich Maria Remarque mėgo gražiai rengtis, dažnai keitė kaklaraiščius ir buvo įsitikinęs, kad pagal rūbą sutinka, tad elegantiška apranga gali atverti įvairias duris.
Norėdamas užsidirbti drabužiams jis mokė vaikus muzikos. Per savo gyvenimą autoriui teko dirbti ne tik mokytoju, bet ir žurnalistu, redaktoriumi, komiksų autoriumi, reklaminių tekstų rašytoju, bibliotekininku, pardavėju ir net vairuotoju.
Gyvenimas pasikeitė sulaukus aštuoniolikos. Autorius prisijungė prie armijos ir dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Erich Maria Remarque pateko į patį frontą.
Jaunatviškas entuziazmas ir patriotizmas ėmė blėsti, patyrus realius sukrėtimus: iš apkasų nešant sužeistą draugą, matant, kaip kitus ištaško skeveldros.
Pats autorius buvo penkis kartus sunkiai sužeistas.
Po karo Erich Maria Remarque kurį laiką dirbo mokytoju. Pirmasis darbas, kuriame jam mokėjo už rašymą, buvo techninių tekstų kūrimas padangų kompanijai.
Vėliau autorių išgarsino romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929), kuriame jis pasitelkė fikcinį veikėją, tačiau aprašė savo patirtį Pirmajame pasauliniame kare.
Nors autorius ilgai nerado leidėjo, vos pasirodžiusi knyga tapo tarptautiniu bestseleriu ir įkvėpė daugybę karo memuarų.
Karo metu jaunuolis savo akimis stebėjo, kaip sprogimai ir šūviai suluošina žmonių tikėjimą ir idealą bei buvo vienas pirmųjų savo knygose rašęs apie realią patirtį be patriotinio patoso ir herojiškumo.
Už tai, vėliau, jam teko skaudžiai nukentėti nuo nacių.
Autoriaus knygas lydėjo sėkmė ir 1931-ais metais jis netgi nusipirko namus Šveicarijoje, tačiau 1933-iais metais nacių propagandos ministro Josefo Gėbelso iniciatyva Remarque tekstai buvo paskelbti nepatriotiškais ir pašalinti iš visų bibliotekų.
Rašytojas pasitraukė į Šveicariją, o gimtojoje šalyje jo kūryba buvo naikinama.
1938-tais metais naciai atėmė Erich Maria Remarque Vokietijos pilietybę ir apšaukė žydu.
Juk, kas negarbina vokiečių didybės ir neina koja kojon su naciais, tas prieš juos.
Rašytojas emigravo į JAV prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui, 1947-tais metais gavo Amerikos pilietybę ir toliau rašė knygas, kuriose smerkė karą.
Jos, žinoma, Vokietijoje buvo uždraustos ir viešai deginamos.
Nors nacių nagai rašytojo pasiekti negalėjo, jie savo neapykantą nukreipė į autoriaus artimuosius. 1943-iais metais Erich Maria Remarque sesuo buvo suimta ir nužudyta už „antipatriotinę veiklą“, o iš tiesų už ryšius su savo broliu.
Rašytojas apie jos mirtį nežinojo iki pat karo pabaigos, o vėliau romaną „Gyvybės kibirkštis“ paskyrė sesers atminimui.
1948-ais metais Remarque grįžo į Šveicariją, kur praleido likusią savo gyvenimo dalį ir parašė ne vieną, šiandien gerai žinomą, romaną.
1955-ais metais jis sukūrė scenarijų filmui „Der letzte Akt“ apie paskutines Hitlerio dienas. Dalis autoriaus knygų taip pat buvo ekranizuotos.
Erich Maria Remarque mirė 1970-tais metais, sulaukęs 72 metų amžiaus.
Erich Maria Remarque romanai
Rašytojas sukūrė daugybę įsimintinų romanų, kurie šiandien jau vadinami klasika, nagrinėjami mokyklose, ir vis dar neprarandantys populiarumo.
Knygų siužetai sukasi aplink karą ir pokarį, o pagrindinės temos – meilė, mirtis, nusivylimas, abejonės vertybėmis, baimės, sudaužyti likimai.
Erich Maria Remarque kelia būties, egzistencializmo problemas, iš esmės kritikuoja karą, kalba apie luošinančias jo pasekmes individui.
Rašytojo stilius neperkrautas, todėl knygos patinka ne tik suaugusiems skaitytojams, lengvai perprantantiems rašymo aplinkybes, bet ir jaunimui.
Beje, autoriui būdingas ir juodas humoras. Lietuvių skaitytojams prieinama didžioji dalis rašytojo kūrinių ir kiekvieną jų perskaityti būtina, tačiau nežinantiems, nuo ko pradėti, išskiriame penkis populiariausius romanus.
- „Vakarų fronte nieko naujo“
Knygoje Erich Maria Remarque pasakoja apie jauną vaikiną atsidūrusį Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. Rašytojas sakė, kad knygoje aprašyta tiesa ir tai, ką jam pačiam teko patirti.
Romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ išsiskyrė iš kitų autorių anksčiau rašytų kūrinių apie karą. Paprastai rašytojai mėgo šia tema kalbėti su patosu, aukštinti kovinę dvasią, patriotiškumą. Tuo tarpu Remarkas savo knygoje parodo tikrąjį karo siaubą.
- „Kelias atgal“
Daug kur teigiama, kad „Kelias atgal“, išleistas 1931-iais metais, yra romano „Vakarų fronte nieko naujo“ tęsinys.
Tačiau to nereiktų suprasti visiškai tiesiogiai, nes dauguma veikėjų knygoje kiti. Bent jau žmogiškieji, nes pagrindinis – karas – vis dar tas pats.
Istorija pasakoja apie tai, kas nutinka po karo. Jaunuoliai grįžta namo. Artimieji džiaugiasi, tačiau tikisi, kad jų mylimi žmonės grįš tokie, kokie paliko namus.
Deja, iš saugaus pasaulio išplėšti ir į karo mėsmalę nublokšti vaikinai jau kitokie.
Kelis metus vienintelis jų tikslas buvo noras išgyventi. Jie nesupranta, kaip galima jaudintis dėl niekniekių, kaip apskritai gyventi su visais vidiniais demonais, po to, kai žudė ir diena iš dienos matė žūstant draugus. Netrukus jaunuoliai supranta, kad šiame pasaulyje nebeturi vietos.
- „Trys draugai“
Šiame romane autorius tęsia karo sužalotų likimų temą bei rašo apie draugystę ir skausmą, būdingą tarpukario kartai. „Trys draugai“ supažindina su jaunuoliais – Robertu, Otu ir Gotfrydu, neseniai grįžusiais iš fronto.
Viltis, kad taikos metas atneš geresnį gyvenimą neišsipildo.
Karą pralaimėjusioje šalyje ekonominis nuosmukis: klesti nedarbas, infliacija, socialinė nelygybė, skurdas.
Žmonės psichologiškai, o ir labai dažnai fiziškai, suluošinti, nebemoka gyventi ir iš kasdienybės nesitiki nieko gero.
Tuo tarpu trys draugai visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą. Draugystė – vienintelis dalykas, kuriuo jei gali pasikliauti savo gyvenime.
Į savo gretas įsileidę meilę jaunuoliai supranta, kad išgyventi įmanoma tik negalvojant apie ateitį – gyvenimas per daug trapus.
- „Juodasis obeliskas“
Romanas „Juodasis obeliskas“ išleistas jau po Antrojo pasaulinio karo – 1956-tais metais. Didele dalimi kūrinys ir vėl gali būti laikomas autobiografiniu.
Knyga prasideda 1923-iais metais. Vokietijoje siaučia nematyto masto infliacija, šienaujanti tiek turtingus, tiek vargšus. Glėbys ir net karutis markių tampa beverčiais.
Herojai, kovęsi Pirmajame pasauliniame kare, šiandien stoja į mūšį dėl duonos kąsnio.
Temos romane ir vėl liūdnos bei tęsia pradėtas kitose knygose. Visgi šį kartą skaitytojai šypsosis dažniau, nes „Juodasis obeliskas“ yra puiki satyra, pajuokianti tuometinę Vokietijos visuomenę.
- „Triumfo arka“
„Triumfo arka“ – nepaprastai graži meilės istorija, išleista 1945-ais metais.
Nors knygoje jaučiamas autoriaus braižas, o liečiamos temos vėl skaudžios, šis romanas yra vienas šviesiausių, jei tai apskritai galima pasakyti apie Remarque kūrybą ir tekste vyraujančią karo nuojautą, neviltį ir neišsipildžiusias viltis.
Jei reikėtų išrinkti žmogų, geriausiai reklamuojantį pacifizmą, be abejo, tai galėtų būtų Erich Maria Remarque.
Jo knygos įtikins, kad nebūna karo vardan gero tikslo. Kovoja, miršta ir suluošinti lieka realūs žmonės.
Kviečiame iš naujo atrasti šio išskirtinio autoriaus kūrybą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą