Derlingas „Atžalyno“ pavasaris

Kiekvienas, nors šiek tiek prisidėjęs prie Kretingos kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ veiklos, kaip geną savyje nešiojasi šitą nelengvai paaiškinamą, bet patyrusiam puikiai atpažįstamą atmosferą – jausmą, kad esi čia saugus ir priimtas. 

„Visada žinokit, kad Kretingoje, kultūros centre, trečiame aukšte yra vieta, kurioje kiekvienas esat laukiamas arbatos“, – prisimenu, kaip „Atžalyno“ režisierė ir vadovė Auksė Antulienė prieš dešimt metų po paskutinio suvaidinto spektaklio „Pienių vynas“ išlydėjo mus studijuoti į Vilnių. 

Kai pasakai „prieš dešimt metų dariau tą ir tą“, jau jautiesi galintis atsidusti ir įsižiūrėjęs į tolį giliai susimąstyti apie praėjusius gyvenimo metus... 

Bet šnekučiuodamasi su Aukse jaučiuosi tokia pati, lyg to laiko nė nebuvo - mes tiesiog ruošiamės artėjančiam festivaliui ir pertraukėlės metu šnekučiuojamės, kuo dabar gyvena „Atžalynas“ ir kas šią vietą daro tokią, į kurią norisi grįžti.

Kiekvienas yra svarbus

2025 - ųjų pavasaris teatrui išskirtinai gausus įvykių ir įspūdžių. Jau vien balandžio šeštoji į „Atžalynui“ svarbių datų sąrašą bus įtraukta dėl dviejų priežasčių. 

Pirmoji – į Kretingą atskrido ir „Atžalyno“ studijoje ant lentynos nusileido jau antroji „Aukso paukštė“ – Lietuvos kultūros centro įsteigtas svarbiausias mėgėjų meno kolektyvų apdovanojimas, skirtas už ilgametę kolektyvo veiklą ir įdirbtį. 

Pirmoji „Aukso paukštė“ „Atžalyną“ pasiekė prieš beveik dvidešimt ketverius metus, kai teatro režisieriumi buvo jo įkūrėjas Algimantas Verbutas. „Teatras tai tikrai ne sienos ir lubos. 

Teatras tai žmonės, atmosfera, kurią jie sukuria. Todėl ir šis įvertinimas yra skirtas kiekvienam, kuris prisidėjo prie „Atžalyno“ veiklos. 

Vaikų teatras ypatingai besikeičiantis organizmas – vaikai baigia mokyklas Kretingoje ir išvažiuoja, kitąmet ateina nauji – neįmanoma būtų suskaičiuoti, kiek vaikų prisidėjo, kad „Atžalynas“ būtų būtent toks, koks yra dabar. 

Kiekvieno indėlis yra labai svarbus“, - apie teatro atmosferą pasakoja Auksė. Tokį jausmą ir prisimenu, kad kiekvienas, be jokių išimčių, esame svarbus, kiekvienas turime savo užduotį artėjant festivaliui, kiekvienas po spektaklio „gauna penkis“ (ore suplojame delnais), kiekvienas supranta, kad yra atsakingas už savo puodelį ir žodį, kurį pasako kitam.

Vaikystės kvapas

Prieš pat nusileidžiant „Aukso paukštei“ Kretingos kultūros centro didžiojoje scenoje įvyko spektaklio pagal amerikiečių rašytojo Rėjaus Bredberio romaną „Pienių vynas“ premjera. 

„Atžalyne“ statome tik vieną spektaklį per metus, tai reiškia, kad penkis, šešis mėnesius dirbsime su viena medžiaga, todėl labai svarbu rudenį išsirinkti, su kuo mums būtų įdomu dirbti. 

Ilgai galvojome, ką norėtume sukurti, kol pasiūliau vaikams šią medžiagą, pažiūrėjom įrašą ir pajutom, kad visi norim būtent su jos“, - apie pasiruošimą spektakliui pasakoja Auksė. 

Režisierė  teigia, jog keičiasi spektaklio vizualioji pusė – dekoracijos, rūbų dizainas, iš kamerinio varianto spektaklis pritaikomas didžiajai scenai. 

Tačiau išlieka svarbiausia – šilta ir jauki romano atmosfera. Nepažįstamus žmones sujungiantys citrininiai ledai, dieną naktį dirbtuvėse laimės mašiną meistraujančio Leo Aufmano bildesys, jaunystės laikų istorijas sapnuojantis generolas Frilis, pamesti močiutės akiniai, išsiskyrimas su artimu draugu ir pirma akistata su mirtimi. 

Tikras vaikystės vasaros vaizdinių, kvapų, jausmų koncentratas, knyga, kurią skaitai ir, rodos, pradeda dilgčioti tą vaikystėje nubrozdintą randą ant kelio ar vėl imi užuosti vėstantį vasaros vakaro kvapą, kuriame telpa ir liūdesys, ir žolės kvapas, ir mieganti bitė.

Spektaklyje, kaip ir romane, daugybė temų – praėjusio laiko ilgesys, laimės paieškos, vaikystės grožis ir „ ...bendrystė, noras būti kartu, džiaugtis pačiomis mažiausiomis gyvenimo smulkmenomis šiandien, dabar“. 

„Mes visi (Auksė kosteli, norėdama nuslėpti graudulį ) iš tikrųjų esam šeima. Siaurąja prasme – „Atžalynas“ toks koks jis yra dabar, plačiąja – visi atžalyniečiai, kurie net ir po dešimt ir daugiau metų grįžta čia su savo vaikais. 

Visi mūsų teatro draugai, festivalio svečiai, mūsų miestas. Galiausiai – visa šioje planetoje esanti žmonijos šeima.  Ypač šiais laikais, šiandien, (atsidūsta), visos šios temos suskamba dar kitaip nei tada, kai statėm spektaklį prieš dešimt metų. 

Vaikai yra ateitis, jie gyvens šiame pasaulyje, todėl repetuodami negalim pabėgti nuo pasaulyje vykstančių aktualijų. Kai kalbu apie šeimą, neturiu omenyje, kad viskas yra vien gražu ar lengva – tai ne paveikslėlis. 

Sakydama šeima, turiu omenyje, kad būna visko. Gyvenimas „Atžalyne“, kaip ir tikroje šeimoje, yra spalvotas. Vieną dieną džiaugiesi, skraidai, pas tave atskrenda Aukso paukštės, kitą – patiri nesėkmių, barnių ar priimi ne tuos sprendimus, kuriuos norėtum ar galėtum. 

Svarbiausias dalykas, kurį aš pati primenu sau ir sakau vaikams, – gyvenimas banguotas: kai esam ant bangos viršūnės, mokėkim pasidžiaugti, išgyvenkim tas akimirkas, nes bus ir sunkių momentų. 

Galbūt vėl krisim į duobę ir jei taip nutiks, raskim stiprybės suvokti, kad ir tai praeis, kad rytoj jau po žingsnelį vėl kilsim į viršų.“

Po spektaklio premjeros besileidžiant „Atžalyno“ vėliavai kiekvienas salėje sėdintis atžalynietis buvo pakviestas užlipti ant scenos ir kartu priimti „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Scenoje susitiko didelė „Atžalyno“ šeima – nuo dabar teatre kuriančių vaikų iki savo atžalas atvedusių buvusių atžalyniečių, į gimtą miestą grįžusių iš visos Lietuvos. 

„Šventinė atžalyniečių grupė“ – tai visi, kada nors kūrę „Atžalyne“. Jei buvai atžalynietis, nebeturi galimybės tokiu nebebūti – visam gyvenimui tampi šventinės grupės dalimi. 

„Atrodo, kad grįžai laiku atgal, esi saugioj vietoj, nes yra Auksė, kuri niekada nepamiršta, apkabina ir pasidžiaugia, kad atvykai. Dvi dienas negalėjau atsigauti nuo nostalgijos pliūpsnio“, –  balandžio šeštosios įspūdžiais dalinasi „šventinės grupės atžalynietė“ Monika Laukytė.

Artėjantys iššūkiai ir džiaugsmai

Gegužės mėnuo „Atžalyne“ asocijuojasi su intensyviu „darščiųjų rankų būreliu“ ruošiantis festivaliui, o jam prasidėjus – su ilgais vakarais plepant ant „bordiūro“ su naujai atrastu draugu, pamiršus kalbos barjerus, su pasivaikščiojimais palei žieduose paskendusius Kretingos tvenkinius ir šiokiu tokiu miego trūkumu. 

Nors šiemet įprastą „Atžalyno“ organizuojamą jaunimo teatrų festivalį „Atžalyno scena“ pakeis naujo formato festivalis, visa ši atmosfera, neabejoju, išliks. 

Tai gegužės 8-12  dienomis vyks  Šiaurės Europos mėgėjų teatro aljanso NEATA jaunimo teatrų festivalis, kuriame susitiks dalyviai net iš aštuonių Europos valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Danijos ir Islandijos. 

Tai pirmą kartą visoje aljanso veikimo istorijoje organizuojamas festivalis konkrečiai jaunimui. Daugiau nei šimtą šešiasdešimt dalyvių subursiantis festivalis 

Kretingą pavers ne tik Lietuvos jaunimo, bet ir visos Šiaurės Europos  jaunimo teatro sostine. Tai, kad tokį festivalį patikėta organizuoti „Atžalynui“, Auksė priima kaip didžiulį įvertinimą: „Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos mėgėjų teatrų sąjunga palaikė idėją, jog šis festivalis vyktų būtent Kretingoje, po „Atžalyno“ stogu“. 

Tai rodo, jog esame užsitarnavę pasitikėjimą, esame pajėgūs, turime patirties ir įdarbio organizuodami tarptautinius festivalius, esame šeimininkai, pas kuriuos gera atvažiuoti.“ 

Kaip „Atžalyno scenoje“, taip ir šiame festivalyje šeimininkais tampa patys atžalyniečiai, kiekvienas – Kretingos, kuri šiemet yra paskelbta Lietuvos jaunimo sostine, ambasadorius. 

Festivalio metu vyks akcija „Atrask Kretingą“ – atžalyniečių pasakojamos tikros ar pačių sukurtos miesto istorijos. Tai bus galimybė atvykusiems pamatyti miestą čia gyvenančių akimis, kartu ir patiems atžalyniečiams įvertinti, kiek daug gražių dalykų turime aplink, ir suteikti sau progą tuo pasidžiaugti. „Kuriant festivalio programą, labai svarbu, kad atžalyniečiai patys ja džiaugųsi ir norėtų ją pristatyti svečiams“, - akcentavo Auksė.

„Tiesti kuo daugiau tiltų“

Tokia fraze metaforiškai kurti naujas draugystes kviečia Modė viename mano mylimiausių „Atžalyno“ spektaklių „Haroldas ir Modė“. Turbūt tai vienas esminių „Atžalyno“ išskirtinumų – nepailstanti drąsa ir siekis kurti ryšį. 

Todėl ir festivalio metu be gausios spektaklių programos, dalyviai turės galimybę dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, vakarais dūkti tautinių šokių vakaronėse, kurti savo aitvarus, rašyti laiškus vieni kitiems, susėsti ant „bordiūro“ ir ieškoti panašumų, išgirsti, kuo džiaugiasi bendraamžis iš kitos šalies, ar pasidalinti savo nerimu. 

Festivalio uždarymas – prie jūros, kur palankiausias vėjas išbandyti savo gamybos aitvarą, paleisti skrydžiui savo svajones ir mintis. Festivalio simbolyje atsikartojantis aitvaro motyvas tik sustiprina skrydžio įspūdį: „Taip viskas gražiai susijungia – aitvaras, paukštis, skrydis, pavasariška diena, aukso paukštė, polėkis. Vis tik svarbiausia, kad visa tai būtų „dūšioje“, – sako Auksė.

Mokomės gyventi užkulisiuose

„Teatras – kolektyvinis menas. Čia mokomės gyventi užkulisiuose. Nuo pirmos iki paskutinės spektaklio akimirkos tu net užkulisiuose būdamas palaikai savo draugą, kuris yra scenoje“, – pasakoja Auksė. 

Svarbiausias dalykas, kurio mokomasi „Atžalyne“, tai bendrumo jausmas: „Reikia didelės drąsos išeit į sceną ir rasti bendrystę su kitokiu žmogum. 

Mes nesame profesionalai, negalime apsimesti ir gerai sumeluoti. Kad galėtume ką nors gražaus sukurti, turime išmokti suprasti, kodėl tas draugas yra kitoks ir kad mes būdami tokie skirtingi turim rasti būdą būti kartu, nes teisę būti turime visi tokią pačią.“ 

Turbūt todėl ir jokios atrankos ar „stojamųjų“ „Atžalyne“ nėra – visi vaikai turi galimybė išmėginti ir patys pajutę nuspręsti, ar tai vieta, kur jie nori būti. 

O jei pasirenki būti, tuomet, galiu paliudyti iš savo patirties, tau atsiveria galimybės išmokti nuostabių dalykų. „Aktorius yra savo vaidmens advokatas – jei kuriamas personažas atrodo tolimas ar kartais net atgrąsus, su vaikais ieškome priežasčių, kodėl jis taip pasielgė, kas nutiko, kad jis taip galvoja ar jaučiasi? 

Jei tu būtum jo vietoje, kaip tu pasielgtum? Posakis „įlįsti į kito kailį‘, tikiu, gelbėja ir gyvenime – galbūt lengviau pavyks suprasti savo bendraamžį, tėvus, mokytojus“, – teigia režisierė. 

Bendrumo jausmą kuria ir nuo „Atžalyno“ neatsiejamos tradicijos – kalėdiniai mandarinų vakarėliai, ašaromis aplaistyti dvyliktojų išleistuvių spektakliai, gimtadieniai, „Boružių pieva“. 

Prieš keturiasdešimt šešerius metus šias tradicijas ir „Atžalyno“ atmosferą pradėjo kurti režisierius Algimantas Verbutas, dabar tęsia režisierės Auksė Antulienė ir Karolina Moncevičienė. 

„Aš pati savo kelią „Atžalyne“ pradėjau, kai buvau paauglė, - prisimena Auksė. - Man daug davė buvimas šitame teatre, todėl norėjosi, kad tai tęstųsi.“