Henrikas Vaitiekūnas

Henrikas Vaitiekūnas: Bredas Pitas - ligonis ar sukčius?

(1)

„Oskaro“ nominanto William‘o Bradley Pitt‘o bėdos čia tikrai bus aprašytos. Ir gali būti, kad buvusią žmoną Jennifer Aniston su antrąja sutuoktine Angelina Jollie jis kažkada supainiojo būtent dėl ligos. Bet šitoji pastaba – tik jūsų dėmesiui užaštrinti. Esmė slypi kitur: pasirodo, kad su tikrosiomis TOS LIGOS problemomis susiduria ne tik garsenybės. Jos gali nutikti ir mums, paprastiems mirtingiesiems.

Žinoma, ir jums TAI buvo nutikę: ypač tuomet, kai gatvėje sutiktas nepažįstamasis (kažkur lyg ir matytas) ėmė klausinėti, kur taip ilgai buvote dingęs. Ne itin jaukiai pasijutote.

Galiausiai džiaugėtės su piliečiu, kurio net vardo nepamenate, išsiskyrę. O po to ilgai galvojote, ką tokį čia buvote sutikę. Ir iš kur tas matytas-nematytas žmogus jus pažįsta. Situacija lengvesnė tik televizijoje dirbantiems: juos pažįsta, nes jie dar vakar jūsų televizoriaus ekrane svečiavosi. Žodžiu, situaciją supratote. O nesupratusius nuraminu: nėra būtinybės visų kada nors sutiktųjų veidų įsiminti. Tai gyvenimą gerokai apsunkintų.

Bet ką daryti piliečiui, kuris ryte prabudęs nebeatpažįsta... žmonos? Arba atpažįsta ją tik iš balso. Arba – tik iš šukuosenos.

jau jūs nustebinti: kraipote galvą (gal net rodomąjį pirštą ties smilkiniu sukiojate) ir sakote: taip nebūna. Būna! Ir ne taip jau retai. Nes, specialistai teigia, kad PROSOPAGNOZIJA – veidų neatpažinimo sindromu – serga 2-3 proc. žmonijos. Tad net ir grubiai suskaičiavus Lietuvoje tokių piliečių – 60 ar net 70 tūkstančių! Na, gerai, tebūnie 50 tūkst.! Vis vien superbaisu!

Bet dar baisiau už superbaisumą yra tai, kad jie nežino, jog serga. Jie apsipratę su tuo, kad žmoną (vyrą) atpažįsta tik iš šukuosenos. Arba, kaip rašo vienas mokslo (?) žurnalas, – iš nuskilusio danties. Arba iš Seimo narių pamėgtos samplaikos: „Ane?“...

Bet gi nenorite tik nelabai juokingų juokelių, todėl bandysiu apie TĄ LIGĄ papasakoti taip, kaip apie ją tikri daktarai pasakotų. (Na, gal tik šiek tiek vaizdingiau).

Prosopagnozija (kai kurie lietuviški leidiniai rašo „proZopagnozija“, bet tai nėra teisinga) dar vadinama veido aklumu (angl. – face blindness). Sergantieji tąja liga veidą supranta kaip darinį iš nosies, burnos ir ausų.

Bet negali jo priskirti konkrečiam žmogui. Su bendrąja rega tai nesiejama: tiesiog sutrikęs atpažinimas. Smegenyse gali būti daugybė vietų, kuriose neurologiniai signalai nutrūksta. Kodėl taip atsitinka, jei ne dėl traumų, nežinoma.

Tad ten, kur mokslininkai dar neįlenda – ir mes nesisprausim. Vietoje to pamokymas, kaip galima rimtus tekstus pagyvinti: na, pasakykite gi man, ar atskirsite Darjušą Lavrinovičių nuo Kšyštofo Lavrinovičiaus, jei po vieną juos pamatysit? (Tik nesigąsdinkite: tai, kas jus ištiks – ne prosopagnozija!)

Bet! Gal jūs turite draugų ar artimųjų, kurie, kaip pastebėjote, bendraudami retai žiūri jums į veidą (dažniau į laikrodį ant jūsų rankos!)? Nors neįtikėtina, bet jie būtent pagal laikrodį jus atpažįsta! Išvada: sutrikimas dažnai nepastebimas, ir su juo sėkmingai gyvenama. O didžioji dalis ligonių net suprasti negali, kad egzistuoja ir kitoks (t.y. normalus) asmenybių atpažinimo būdas.

Pagalvokim dabar apie tai, ką mūsų veidai vienas kitam rodo. Pirmiausia – emocijas. Prosopagnozija atima galimybę įžiūrėti ir džiaugsmą, ir pyktį. Visi veidai ligoniui – panašūs. (Ir prisiminimas iš vasaros: Katedros aikštėje blaškėsi turistas iš Kinijos. Ieškojo savojo ekskursijos vadovo ir grupės, nuo kurios pasimetė. O į klausimą, kaip tas vadovas atrodo, laužyta anglų kalba atsakė: „Nežinau, jūsų veidai mums visi vienodi...“.

Tęsiam technologinę apžvalgą. Kuomet žvelgiame į mums pažįstamą veidą, tereikia mažiau nei pusės sekundės, kad nosis, akys, burna ir smakras susijungtų į atpažįstamą tapatybę.

Bet ar visuomet taip? Leiskite pacituoti Luiso Kerolio „Alisą stebuklų šalyje“: „Aš tavęs neatpažinsiu, kai susitiksime kitą kartą, – pasakė Alisai Kliunkis Pliumpis. – Tavo veidas toks pat, kaip ir kitų – dvi akys, nosis viduryje ir burna po ja. Padėti man galėtų tai, jei turėtum abi akis toje pat pusėje. Arba – burną viršuje...“ Ir nors tai buvo pasaka, panašu, kad ji – iš gyvenimo.

O būta ne tik pasakų, bet ir mums ČIA aktualių kito žanro kūrinių. Jei tema sudomino, siūlau susirasti lietuviškai išleistą Oliverio Sackso knygą „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“ (2014 m.).

Neurologijos moksle klasiku jau vadinamo O.Sackso tyrimus skaitysite kaip tikrą romaną. Bet ir tikras romanas yra: Alisos Feeney, buvusios BBC reporterės, knyga „Akmuo, popierius, žirklės“ – apie tai, kaip sunku kasryt iš naujo susipažinti... su žmona.

Ramiai skaitote toliau? Pramogaujate? Čia aprašytos bėdelės toli? Ką gi, bandysiu ramiąją jūsų minčių tėkmę kiek sudrumsti. Tiesa, prieš vandenį drumsdamas dar turiu priversti jus į jį... įbristi.

Ar pagalvojate, ko netenka piliečiai, turintys veidų atpažinimo trikdžių? Jie nebesupranta, kad stipri apatinė veido dalis rodo, jog žmogus vadovaujasi ne tiek protu, kiek instinktais.

Jiems neduota suvokti, kad plačios nosies šnervės – išlaidumo požymis. Kad piliečiai su „iššokusiais“ antakiais – agresyvūs, o tie, kurių ausys didelės – labiau už kitus mėgsta keliones. Ir Dievo jiems nepalinkėta pamatyti, ar šypsena jūsų simetriška ar ne. (Jei žmogus apsimetinėja, jo šypsena visuomet asimetriška – dažniausia šypsosi tik viena lūpų puse).

Ir todėl pats laikas grįžti prie pavadinime įvardinto herojaus – aktoriaus Bredo Pito. Jau ne pirmus metus duodamas bet kurį interviu jis pabrėžia, kad serga prosopagnozija. Bet gal tik apsimeta? Gal taip palengvina sau gyvenimą gerbėjų minioje?

Atsakymą neseniai parašiau: tokiomis akimirkomis reikia pasidomėti simetriška ar asimetriška tuomet būna jo šypsena. (Beje, šią taisyklę taikyčiau ir dar vienai šią ligą sau įsikalbėjusiai garsenybei – būsimai Švedijos karalienei princesei Viktorijai. Ir... daugeliui kitų).

Bet vis vien sakote, kad jums – negresia. Nes neturėjote insulto ar kitų užpakalinės smegenų arterijos intakų problemų. Ir virusiniu encefalitu nesirgote. Ir dar nejaučiate jokių demencijos požymių.

Bet visai gali būti, kad vakar teatre sutiktos ponios šiandien nebeatpažinsite. Kai kurias detales, tiesa, atsiminsite ir todėl pavadinsite ją „ta ponia, kuri vakar buvo su... akiniais“. Pasakėte taip ir – gyvenate toliau. Nes žinote: nei autizmu nesergate, nei išsėtinė sklerozė negresia. Bet! Bet?

Gal neseniai persirgote kovidu? Išsigydėte? Jums viskas gerai? Būkite atsargūs. Nes jau šiandien Lietuvoje yra žmonių, kuriems ši liga – po kelių mėnesių ar net pusmečio grįžo su trenksmu. Jiems diagnozuota prosopagnozija. Bet jums, atrodo, nuo šitos problemos taip pat pavyko išsisukti. Tik pasisveikinkit su kaimynu laiptinėje. 

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder