Buvęs premjeras Saulius Skvernelis Vyriausybėje savęs nebemato

Į politinį olimpą su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) pakilęs Saulius Skvernelis dabar jau nebe „valstietis“. Interviu portalui LRT.lt jis kalbėjo, kad situacija pasikeitė LVŽS tapus opozicija. Kai kurie „valstiečiai“, anot jo, nežinojo, kaip nebebūti valdančiaisiais. „Tikrai pajaučiau, kad manęs nebereikia“, – sprendimą kurti naują frakciją aiškino S. Skvernelis.

Organizatorių nuotr.

Prieš mažiau nei metus dar vadovavęs ministrų kabinetui, dabar jau buvęs premjeras S. Skvernelis stovi prie naujos Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ vairo. Jo, o kartu ir dar 12-os Seimo narių, kurių nemaža dalis – buvę „valstiečiai“, sprendimas supykdė buvusius kolegas. LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis prakalbo net ir apie lėšas, partijos skirtas S. Skvernelio prezidento rinkimų kampanijai.

„Man gaila, kad Ramūnas pradėjo kalbėti apie pinigus. Aišku, jis yra pirmiau verslininkas, o tik paskui, galbūt, politikas“, – interviu LRT.lt svarstė ekspremjeras.

– Norėčiau trumpam grįžti į praėjusią kadenciją, kai Jūs su kolegomis buvote valdantieji. Tuomet buvo nemažai kalbama apie nesutarimus tarp Jūsų ir Ramūno Karbauskio, o frakcijos skilimas buvo prognozuojamas kone visus ketverius kadencijos metus. Koks buvo tas momentas, nuo kurio užvirė tie nesutarimai?

– Nemanau, kad kalbant apie praėjusią kadenciją reikėtų kalbėti apie nesutarimus. Apie nuomonių įvairovę tikrai buvo [kalbama]. Nepamirškime, kad 2016 metais susijungė dvi gana skirtingų nuomonių grupės.

Tai buvo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, kuri turėjo vieną atstovą Seime, nariai ir nepartiniai žmonės, kurių daug atėjo ir su manimi, ir ne tik su manimi.

Tuomet darna buvo pasiekta, net ir programa vadinosi „Darnios Lietuvos programa“.

Tikrai buvo ieškoma sutarimo, kompromiso. Tais klausimais, kuriuos bandoma eskaluoti dabar, ir tada buvo labai skirtingos nuomonės. Buvo tada pasakyta, kad liekame prie savo nuomonės, kalbamės, bet neeskaluojame tų klausimų ir dirbame dėl savo tikslų, pokyčių valstybėje.

Kai buvo pasiekta pergalė rinkimuose ir teko formuoti Vyriausybę, aišku, daugelis kolegų sutriko, nes jie net nežinojo, nuo ko pradėti. Tikrai teko didelis iššūkis suformuoti Vyriausybę ir ji paskui ketverius metus sėkmingai dirbo, programą įgyvendino. Programa buvo gera, ambicinga, nors ne visa ji yra įgyvendinta.

O įgyvendinimo metu... Žinote, kiekvienais metais politikai, būnantys Seime, mano, kad viską žino, viską išmano geriausiai. Buvo bandymų koreguoti Vyriausybės kursą, bet mes laikėmės pakankamai principingai, tvirtai. Buvome suformavę vadinamąją profesionalų Vyriausybę ir tų tikslų siekėme, ieškojome kompromisų, o tų nuomonių atsirasdavo, būdavo, kad ir paaštrėdavo jos.

Kai buvo pasiekta pergalė rinkimuose ir teko formuoti Vyriausybę, aišku, daugelis kolegų sutriko, nes jie net nežinojo, nuo ko pradėti.

Prisiminkime, nuo ko prasidėjo mūsų kadencija – iškart praktiškai nuo tokių keistų, skandalingų sprendimų Seime. Pavyzdžiui, pagalbinio apvaisinimo klausimų sprendimas. Tai tikrai nebuvo kadencijos pradžios pirmas klausimas. Ir nuo to įsisuko tos skirtingos nuomonės. Bet ir paskui ieškojome kompromisų.

Ramūnas [Karbauskis], kaip frakcijos vadovas, per ketverius metus padarė labai daug. Gal to darbo nesimatė iš šalies, bet subalansuoti tokią frakciją, rasti sutarimą tarp Vyriausybės, kuri iš esmės vykdė savarankišką politiką, ir frakcijos buvo nelengva. Jis tikrai daug padarė, reikia tai pripažinti.

Kai mes tapome opozicija, tada tie nuomonių skirtumai sugrįžo į darbotvarkę ir kompromisų jau nebuvo ieškoma. Buvo paimta labai aiški linija, kad yra partijos sprendimai, partijos linija ir tie, kas nepritaria, tiems yra „ne“. Tas krypties pakeitimas, tos darnos, kompromisų ir dialogo paieškų atsisakymas, ėjimas radikalia kryptimi ir padarė tą rezultatą.

– Kai Jūs sukūrėte naują frakciją, Rima Baškienė kalbėjo, kad „valstiečiams“ tapus opozicija susidarė įspūdis, kad kai kurie frakcijos kolegos tapo nereikalingi. Ar Jūs taip pat jautėtės nereikalingas?

– Tikrai pajaučiau, kad manęs nebereikia. Bet, turbūt, reikia suprasti, kas yra opozicija. Daugumai mūsų tai buvo naujas žingsnis, nes tie žmonės ketverius metus buvo stipriai įveiklinti, turėjo daug veiklos ir didžiulę atsakomybę. Dabar situacija yra kitokia ir reikia prie jos prisitaikyti.

Aš nesu kuo nors nepatenkintas. Manau, kad labai gerai, jog yra tie ketverių metų ciklai, nes po ketverių metų tokio darbo tikrai priklauso pabūti opozicijoje (juokiasi).

Opozicijoje režimas yra visai kitoks – sunku rasti nišą, labai sunku rašyti įstatymo projektus, žinant, kad jie, greičiausiai, keliaus į šiukšlių dėžę, nes dauguma dažniausiai atmeta ir kartais net pateikti projektų neleidžia. Mums anksčiau priekaištavo konservatoriai ir liberalai, kad pateikti neleisdavome, bet jie irgi tą patį daro. Surasti kompromisą, kad pateikimo stadijoje praleistų tavo projektą, yra sunku.

– Būtent valdantieji, Jums sukūrus naują frakciją, sakė, kad iš „valstiečių“ išėjo tie žmonės, su kuriais galima kalbėtis. Koks tas kalbėjimasis yra dabar? Ar jis galėjo vykti anksčiau, kai dar nebuvote palikę LVŽS frakcijos?

– Kai žiūri į politikos oponentą kaip į priešą, ir dar dažnai kaip į asmeninį priešą, tai kalbėjimosi negali būti. Konservatoriai patirtį turi milžinišką ir reikia pripažinti, kad būdami opozicijoje jie sugebėjo mus ir iš kantrybės išvesti, ir įsivelti į tokius buitinius, asmeninius konfliktus, kas tikrai politikoje nėra gerai.

Mes tiesiog tam pasidavėme ir įsivėlėme.

Opozicijoje režimas yra visai kitoks – sunku rasti nišą, labai sunku rašyti įstatymo projektus, žinant, kad jie, greičiausiai, keliaus į šiukšlių dėžę.

Manau, kad nėra išmintinga sakyti, kad šioje kadencijoje mes jiems atsikeršysime, darysime tą patį. Vis tiek valstybė, žmonės ir jų interesai yra pirmoje vietoje, o peržengti tą ribą ir į politinį oponentą žiūrėti būtent kaip į oponentą, bet ne kaip į priešą, yra labai svarbu.

– Jūs minėjote vykusias riaušes ir tą akmenų mėtymą. Kaip manote, ar tai buvo iš tikro išprovokuota dabartinės valdžios veiksmų, ar kas nors iš šono prisidėjo, kad tos riaušės kiltų?

– Tikrai ne, bent jau aš tokių faktų neturiu, kad būtų kas nors labai aiškiai darę intervenciją į mūsų vidaus politiką iš užsienio. Taip, pasinaudoti tokia situacija galima. Ir naudojosi. Tuo naudojosi propaganda, naudojosi troliai, parodė tuos vaizdus, palygino. Kai lygina Baltarusijos ar Rusijos, Kremliaus režimo žiniasklaida mus su kuo nors – tai nesuprantami dalykai.

Bet kada didžiausia opozicinė partija sako, kad Lietuva primena Baltarusiją ar Rusiją, ir lygina Rusijos opozicijos protestus ir tai, kas vyko čia, kaip tapačius – tai yra nesuvokimas ir nesusipratimas.

Taip, tuo pasinaudota, bet tokias reakcijas sukėlė, žinoma, valdžios veiksmai. Tai yra nulemta to, kokiame režime mes gyvename pusantrų metų. Matyti ir iš laiškų, kuriuos gauna Seimo nariai, kad žmonėms yra sunku, matyt, yra ir sveikatos, ir psichinės sveikatos problemų.

Tai išprovokavo valdžia ir nepamatuoti jos sprendimai, o dažniausiai net ne sprendimai, o ketinimai padaryti sprendimą. Jie paskelbia apie sprendimą jo neišdiskutavę, pamato žmonių reakcijas, atsitraukia ir dar atsitraukę paskutinę naktį viską pakeičia.

Toks nestabilumas, chaosas tikrai kelia aistrų, žmonės yra pervargę nuo karantino, pandemijos, nuo baimės ir nežinomybės, atsiranda sąmokslo teorijų kurstytojų.

Mes nesame išimtis. Kriziniais laikais visur taip buvo, kai buvo neigiamas mokslas, akivaizdūs faktai, jie buvo visaip interpretuojami, buvo tikima įvairiomis kvailystėmis. Valdžia iš esmės tą procesą paleido, jo nebekontroliuoja.

Organizatorių nuotr.

delfi.lt nuotr.

– Grįžtant prie „valstiečių“ frakcijos, neretai ir viešai, ir politiniuose užkulisiuose kalbama, kad Agnė Širinskienė yra pilkasis kardinolas partijoje, frakcijoje. Kokie Jūsų santykiai su ponia Širinskiene? Ar iš tikro ji turi tiek įtakos „valstiečių“ gretose?

– Taip. Manau, kad kalbėkime realiai apie partijos, frakcijos ir šešėlinės Vyriausybės faktinį vadovą, tai yra Agnė Širinskienė. Tai yra išsilavinęs, protingas, labai darbštus žmogus.

Tai yra faktas. O kaip savo darbštumą panaudoja, visi frakcijos nariai pajautė savo kailiu.

– Ką turite omenyje sakydamas „pajautė“?

– Kiekvienam, matyt, buvo individualiai kas nors skirta. Taip, tai yra, matyt, svarbiausias šiandien žmogus, kalbant apie „valstiečių“ partiją.

– Po to, kai Jūs paskelbėte apie naujos frakcijos sukūrimą, R. Karbauskis pradėjo viešai skaičiuoti, kiek pinigų partija skyrė Jūsų prezidento rinkimų kampanijai. Kalbant apie prezidento rinkimus, ar Jūs tikrai norėjote būti prezidentu, ar tai buvo labiau duoklė partijai, kuri iškėlė Jus kandidatu?

– Man gaila, kad Ramūnas pradėjo kalbėti apie pinigus. Aišku, jis yra pirmiau verslininkas, o tik paskui, galbūt, politikas. Todėl viską skaičiuoja labai merkantiliai ir žiūri iš finansinės pusės, bet tai nėra jo pinigai.

Visi žmonės turėtų žinoti, kad tai yra valstybės dotacija, priklausanti nuo rinkimų sėkmės.

Jeigu pažiūrėtumėte į diagramą, kaip „valstiečiai“ gavo dotaciją iki 2016 metų, tai dabar gauna kelis kartus daugiau, nei gaudavo tada. Prie tos partijos dotacijos, gaunamos iš valstybės, iš visų mokesčių mokėtojų pinigų, prisidėjo kiekvienas, dalyvavęs rinkimuose. Ypač 2016 metais. Tiek aš, tiek kolegos, mes visi ir sunešėme tą dotaciją į partijos iždą.

O paskui rinkimuose gi mes ne patys kėlėmės. Kėlė partija.

Kalbant apie prezidento rinkimus – lygiai taip pat. Tuomet suvažiavime partija rinkosi tarp dviejų kandidatų – tarp manęs ir Viktoro Pranckiečio. Taip, tada didžiausia valdančioji partija turėjo turėti savo kandidatą.

Turbūt niekas nebūtų supratęs, jei LVŽS nebūtų turėjusi kandidato.

–  Ar buvo Jūsų Vyriausybės darbo metu kalbama, kad reikia statyti tvorą, stiprinti pasienio apsaugą?

– Tai buvo daroma. Nepamirškime, kad iki pandemijos krizės valstybė laikėsi griežtos fiskalinės politikos. Mes negalėjome skolintis, turėjome vykdyti savo socialinius įsipareigojimus. Pandemija panaikino skolinimosi limitą ir dabar tų pinigų metama daug, bet juos visus reikės grąžinti.

Iš tų ribotų resursų mes uždarėme sieną su Rusija, nes tai buvo pirma grėsmė, ir modernizavome sieną su Baltarusija, beveik 40 proc. jos buvo modernizuota. Bet modernizuota laikantis principų, kad dvi civilizuotos valstybės pripažįsta tarptautinę teisę. Tas modernizavimas, kaip matote, nieko nepadeda – yra kameros, yra jutikliai, yra davikliai, yra visa infrastruktūra, matai, kad kažkas peržengia sieną.

Dabar sako „oi, kaip čia siena yra tokia?“. Tokia todėl, kad kita valstybė nusprendė nepripažinti, kad yra siena, nepripažinti readmisijos ir dalyvauti siunčiant migrantus.

– Jūs ne kartą aštriai kritikavote vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę, bet jei mes pažiūrėtume į Jūsų Vyriausybę, ypač paskutinius jos metus, tai vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė irgi sulaukė nemažai kritikos, tarkime, kai kilo „Ekologistikos“ gaisras. Galima palyginti šias ministres? Ar tikrai R. Tamašunienė buvo geresnė ministrė?

– Kas nors sakys, kad aš suinteresuotas, bet galiu palyginti. Gaisras kilo praėjus gal mėnesiui nuo Vyriausybės performavimo. Ministrė tikrai važiavo, klausėsi ir priėmė sprendimus. Na, buvo Alytaus meras, jis feisbuke visą laiką kvestionavo sprendimus ir pats destabilizavo tą situaciją, darė politinį šou. Bet ta krizė buvo suvaldyta.

Tikrai tada buvo opozicijos garsus šaukimas, kad Lietuva dega. Aišku, buvo ir trūkumų, negali sakyti, kad viskas gerai buvo, bet ministrė buvo pradirbusi mėnesį laiko.

Tikrai, kalbant apie jos kadenciją, tai yra viena iš stipriausių vidaus reikalų ministrų, kuriuos man teko matyti. Ji puikiai išmanė savivaldą, taip pat Europos Sąjungos mechanizmus, susijusius su savivalda ir jos finansavimu, Europos lėšų panaudojimu. Ji labai greitai įsikirto ir į statutinę tarnybą.

Aišku, statutiniai pareigūnai negali politikuoti, bet jie turbūt geriausiai įvertintų, kokia buvo ministrė. Ji tikrai buvo stipri, viena iš stipriausių ministrų.

Galėčiau pajuokauti – antra per visą istoriją (juokiasi).

– Sukūrus naują frakciją pasigirdo svarstymų, kad galbūt Jūs pats norėtumėte grįžti į Vidaus reikalų ministeriją. Kalbant hipotetiškai, jei premjerė pasakytų „Sauliau, reikia pagalbos“, svarstytumėte tai?

– Tai tikrai yra tik gandai ir žinome arba bent nujaučiame, iš kurios pusės jie paleisti. Bandoma tam tikras savo nuoskaudas kompensuoti, sakant, kad mūsų frakcija padės valdančiajai daugumai.

Mes tikrai esame opozicijoje, esame pakankamai kritiška, bet konstruktyvi opozicija.

Teikiame siūlymus, tikiuosi, kad valdantieji išgirs vieną kitą siūlymą, sprendimus priims. Taip, jei premjerė pasakytų, kad reikia pagalbos, aš tikrai padėčiau kuo galėčiau, savo patarimais, įžvalgomis ar nuomone, bet sprendimus turi priimti jie.

Kalbėti apie mano dalyvavimą Vyriausybės kabinete – ar I. Šimonytės, ar bet kuriame kitame – yra nerealu, to niekada nebus.

– Jūs nebematote savęs nei siekiant būti premjeru, nei ministru?

– Gyvenimas visko iškrečia, visokių pokštų. Aš ir 2016 metais nemačiau savęs premjeru, bet teko pamatyti. Kalbant apie ministrus, matyt, nebėra prasmės, būtinumo. Matyt, ir praktikos nėra, kad ministras pirmininkas, kad ir buvęs, ir vėl dalyvautų kurioje nors Vyriausybėje, eitų ministro pareigas. Matyt, kad ne.

– Pastaruoju metu taip pat keliami ir Partnerystės įstatymo priėmimo bei Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimai. Ar Jūsų pozicija šiais klausimais buvo nuosekli, nepalaikote šių klausimų?

– Kalbant apie Stambulo konvenciją, tai, matyt, daugelis iš mūsų esame pasimokę, kas būna, kai neperskaitai iki galo ar perskaitai tik pagrindines nuostatas.

Pačios Stambulo konvencijos tikslas yra labai aiškus ir geras – smurto artimoje aplinkoje mažinimas, apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje.

Bet dabar mūsų įstatymų padėtis gerokai pasikeitusi, beveik viskas yra sureguliuota. Ko dar trūksta, taip pat ir valdantieji teikia, pavyzdžiui, tą papildomą vadinamojo „smurtautojo orderio“ pataisą. Nacionalinė teisė yra puikiai sureguliuota.

Galbūt Stambulo konvencija yra skirta toms šalims, kurios nėra ES valstybės, kurios neturi teisinės sistemos, kurios neturi kovos su smurtu tradicijos, kurią mes irgi tik pradėjome formuoti prieš 10–15 metų.

O tas, kas kelia dabar aistras dėl lytinės tapatybės ar galimų lyčių apibrėžimo, tai manau, kad reikia šitą klausimą atidėti kol kas į šalį ir nekelti aistrų, kurios šiandien paaštrintos visuomenėje.

– O būna, kad pagalvotumėte „kam aš ėjau į tą politiką, reikėjo likti policijos sistemoje“?

– Negali žiūrėti atgal ir vertinti, kas būtų, iš šios dienos pozicijų. Tiesiog taip susiklostė. Tikrai aš į politiką neplanavau, neketinau eiti, bet kai po ministro Dailiaus Barakausko atsistatydinimo susiklostė tokia krizinė situacija vidaus reikalų sistemoje, tuometis premjeras Algirdas Butkevičius ir prezidentė rado argumentų.

Dabar sakyti, kad „ech, gailiuosi dėl to“... Toks sprendimas buvo.

Organizatorių nuotr.

Buvo labai gaila išeiti iš policijos, tai yra faktas, bet policijoje daug metų buvau praleidęs.

Mano, kaip vadovo, kadencija buvo persiritusi į antrą pusę ir atsirado tokia rutina – viską žinai, viską supranti, sistema veikia. Pokyčius daryti buvo sunku, kadangi požiūris visą laiką būdavo valdančiųjų į Vidaus reikalų ministeriją, į policiją ypač, kad „ai, jie kažkaip susitvarkys“.

Resursų nebuvo, lėšų nebuvo, buvo sunku, reikėjo daryti reformą, žmonės buvo nepatenkinti, nors mes tikrai padarėme milžinišką pokytį policijoje ir drausmės, ir skaidrumo, ir sąlygų, ir atlyginimų prasme.

Tiesiog taip išėjo. Jei nebūtų taip išėję, nebūčiau turėjęs unikalios galimybės Seime dirbti ar, dar daugiau, niekada negalvojau, kad kada nors reikės premjeru būti.

Tie ketveri metai kainavo žiauriai daug visomis prasmėmis ir man asmeniškai, ir mano šeimai. Bet tai yra patirtis, ji yra neįkainojama. Tikrai galiu pasakyti, kad taip, mes tikrai tuos ketverius metus dirbome, rezultatus žmonės gali pamatyti, kaip buvo ir kaip yra. Žmonės tai gali matyti, ypač kalbant apie socialinę politiką. Tą darbotvarkę toliau tęsiame.

Matyt, buvo taip, kaip turėjo būti, ir kažkas už mane viską sudėliojo. Tikrai neplanavau, bet taip išėjo.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder