Na, ne. Iš kur kinas? Jis gi iš gyvenimo. Kinas nėra tokia kūryba, kad atsisėdu, žiūriu į dangų ir kažką kuriu nematydamas gyvenimo. Jame viskas paimta iš gyvenimo, net ir pačios nerealiausios, pačios netikėčiausios situacijos meniniuose kūriniuose yra daugiau ar mažiau susijusios su gyvenimu.
Esu vedęs, turiu nuostabią žmoną ir ją labai myliu. Jaučiuosi labai laimingas, kad ji yra su manimi. Ji iš tikrųjų yra nepaprasto gerumo ir fantastiškos širdies žmogus. Užtat esu įsitikinęs, kad meilė yra.
Žmonės labai dažnai painioja meilę su aistra, nors jas atskirti labai paprasta. Aistra - kai vyras pamato moterį ir jos geidžia arba atvirkščiai. Tai žmonės vadina meile iš pirmo žvilgsnio. Iš pirmo žvilgsnio meilės negali būti, tu nepažįsti žmogaus. Kai pamatai priešingos lyties, o kartais ir tos pačios lyties žmogų ir pradedi jo geisti, sakai, kad įsimylėjai. Nieko panašaus. Meilė atsiranda tik laikui bėgant ir bendraujant. Tada tai tikra meilė.
Savo pirmą meilę, jeigu tai galima taip vadinti, prisimenu. Tai nutiko vaikų darželyje, jai buvo 5 metukai. Žmona man vis priekaištauja dėl to, kad ji nebuvo pirma mano meilė. Kalbant visiškai rimtai, mano pirma ir vienintelė meilė yra mano žmona. O visa kita buvo susižavėjimas, geismas. Meilę patyriau tik su žmona. Ji atsirado ne iš karto, ne nuo pirmų dienų, o metams bėgant. Bet didžiulė. Dabar apie tai kalbėdamas galiu ir apsiverkti - taip ją myliu. Esu tikras, kad ji mane irgi myli.
Žinoma, kad meilė yra. Ji gali būti ir gyvenime, tik yra įvairi. Vienokia būna jaunystėje, kitokia - vėliau, jau subrendus. Aplinkui labai daug matau tikros meilės pavyzdžių. Visų pirma ją patyrė mano tėveliai. Būdavo, kartais pasipykdavo, bet tikrai žinau, kad jie mylėjo vienas kitą. Vaikui gera gyventi šeimoje, kurioje žmonės myli vienas kitą.
Mes su vyru iš pradžių neblogai gyvenome. Vaikai juk iš meilės atsiranda. Turiu tris dukras. Paskui kažkaip išsiskyrė mūsų su vyru keliai. Gražūs ir mano dukryčių gyvenimai. Žinoma, sudėtinga ir daug sunkumų jaunoms šeimoms. Pažįstu žmonių, kurie išsaugojo pagarbą vienas kitam. Tikrai nėra taip, kad tik kine pamatysi tą meilę.
Mano pirma meilė buvo pirmoje klasėje. Aišku, ją atsimenu. Mes labai gražiai draugavome su tuo berniuku. Jį esu net vienoje savo knygutėje aprašiusi, jis mane lankydavo, kai sirgau, nešdavo gėlytes ir keksiukus. Bet kažkodėl jis nepatiko mano tėčiui ir šis uždraudė jam pas mus lankytis. Pirmą bučinį irgi labai gerai atsimenu. Buvau perėjusi į vienuoliktą klasę, viešėjau pas tetą.
Gal ir turi įtakos chemija tam, kad tau vieni žmonės patinka, kiti - ne. Gal mylintiems žmonėms būdingas jų laukų suderinamumas. O paskui, matyt, prasideda tos meilės ugdymas, reikia įdėti darbo, mokėti elgtis su kitu žmogumi ir pajusti jį. Gerai, jeigu abu žiūri į vieną pusę, o jeigu į skirtingas puses, vienam tas įdomu, kitam - anas, tada viskas ir išyra.
Mano viena draugė, kai aš išsiskyriau su vyru, visą laiką man kartojo: „Nesuprantu, kaip žmonės nesuvokia, kad meilė yra darbas.“ Aš pagalvodavau, kad man nesinorėtų, jog ji būtų vien tik darbas. Bet paskui ji pati išsiskyrė, nors labai smarkiai dirbo. Net nežinau. Čia sudėtingi dalykai.
O kas yra tikra meilė? Manau, ji būna ir gyvenime, ypač tame pirmajame etape, kai sutinki žmogų, tau jis patinka, pradedi bendrauti. Tada būna tokia meilė kaip filme: aistra, gali aukotis beprotiškai per daug nesverdamas, verta ar ne. O paskui ta meilė bręsta ir keičiasi.
Dar pačioje pradžioje, kai mes tik pradėjome draugauti su būsima žmona, maniau, kad vis tiek kada nors ateis toks laikas, kai ta meilė taps pripratimu vienas prie kito. Kad meilė nenumirtų, būtina harmonija, kai tu nusileidi, kažką aukoji, kažko nebedarai dėl savęs dėl to, kad tam kitam žmogui būtų geriau. Tada meilė nebėra tokia vieša, tokia dramatiška, ji tampa susitaikančia.
Manau, kad meilė kaip filme tikrai egzistuoja, gali būti ilga ir laiminga iki gyvenimo pabaigos, bet tik jeigu pats esi pasiryžęs aukotis dėl jos. Be aukos ji praranda prasmę. Negali būti savanaudis, nes meilė yra tarp dviejų žmonių. Aš būtent su tokia meile ir gyvenu.
Manau, kad mano aplinkoje yra labai daug vienas kitą mylinčių žmonių, nors juk nelendi kitam žmogui į širdį. Ar tai nėra vaidyba, pasimato per labai paprastus dalykus. Nepaisant to, kiek tau metų, vis tiek tu mėgsti kvailioti. Per tas kvailystes pamatai, kaip artimas žmogus į tave reaguoja. Jei jis atleidžia tau tuos tokius nekaltus paklydimus, konflikto nebūna. Man atrodo, kad tai viena iš indikacijų, kad tie žmonės myli vienas kitą, yra tai, kad jie vienas kitam atleidžia mažas kvailystes.
Mano meilė yra pirma ir vienintelė. Nei darželyje, nei mokykloje kažkokių meilių neturėjau, labai ramiai gyvenau, ne į tai koncentravausi. Turėjau vieną kitą panelę, bet tai nebuvo meilė, tai buvo tiesiog bandymas pažinti žmones. Su būsima žmona susipažinome 1995 metais, aš jau studijavau universitete, o ji dar buvo 12-oje klasėje.
Tikra meilė būna ne tik kine. Turiu pavyzdžių ir tarp savo draugų. Vesdama renginius, matau labai daug laimingų žmonių, daug nuoširdžių, nesuvaidintų meilių. Stebėdama iš šono, matai tai, kas tikra, o kas - ne, kaip sakoma, matai, kad tie žmonės skirti vienas kitam.
Ir pati patyriau tą jausmą, jis nuostabus. Meilė yra platesnė sąvoka, neapsiriboja vien pora. Gali jausti meilę gamtai, besąlygišką meilę savo vaikui ir aplinkui esantiems žmonėms. Jeigu apsiribojama tik vyro ir moters santykiais, argi čia meilė? Manau, kai žmonės myli vienas kitą, jie labai myli ir viską aplinkui, jie spinduliuoja.
Pirmą vaikišką meilę patyriau, kai buvau 14-15 metų, pirmas bučinys irgi buvo paauglystėje.
Kiekvieną rytą atsikėlęs suprantu, kad aš myliu savo žmoną. Vestuvės vyko 1992 metų gruodžio 30 d., dar iki jų metus draugavome. Jaučiuosi be galo laimingas žmogus. Mes su mano žmona esame tikros meilės pavyzdys.
Mano pirma meilė buvo darželyje. Nepatikėsite, mes darėme Kaune darželio grupės susitikimą ir jame buvo jinai. Ir savo auklėtoją atradome. Buvo labai įdomu, ilgai nesimatėme. Mano darželio grupiokas yra režisierius Arūnas Matelis, bet negalėjo atvykti į mūsų susitikimą, nes tada buvo prezidento Gitanos Nausėdos inauguracija, kurią jis režisavo. Nedaug mūsų susirinko - tik keturi.
Pirmo bučinio neatsimenu.
Kinas yra apgavystė, o viskas, kas vyksta šalia tavęs, tai yra tikra. Jeigu jau tikėsi tuo, kas rodoma kine, tai jau apskritai... Juk sakoma „kinas yra kinas“, „tu nebijok, čia tik kinas“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą