Iš raštų skrynelės (IX)
Lėkštumas sau dėmesio ir svarbos išsireikalauja parazituodamas ant tikrų dalykų. Tarp tokių tikrų dalykų patogus objektas parazituoti yra religija. Ja naudojasi politikai (“krikščionių demokratų” partija), nevėkšlos kultūrininkai, šiaip susireikšminę altorbezdžiai. Pateikiamas tekstas rašytas tada, kai mūsų raštijoje pandemijos mastus buvo įgijęs dvasingumo reklamavimas.
Dabar rašyčiau kiek kitaip. Aname tekste už skliaustų liko gili, turtinga ortodoksų askezės ir mistinių patirčių tradicija, tad jis gali pasirodyti šališkas lyginamuoju požiūriu. Bet – vienon dainon visko nesudėsi, tegu lieka kaip buvo. Juk rašau gal aštuoniems, kuriems tai įdomu, o jie įpratę galvoti savo galva, atsirinks.
Almanachas “Baltija”, 1995
Apie dvasingumą
Iš spaudos galima susidaryti vaizdą, kad mūsų visuomeninis gyvenimas darosi vis dvasingesnis: ten įvyko dvasingas renginys, kitur – skaitytos dvasingos eilės, o štai dar trečiur visuomenė susitiko su itin dvasingu asmeniu. Dažnai dar padejuojama, kad to dvasingumo mums trūksta, neblogai būtų jo daugiau įsigyti.
Ar tikrai?
Naujasis Testamentas dvasios sąvoką vartoja kalbėdamas arba apie sielą, arba apie Šventąją Dvasią, arba apie demonus, piktąsias dvasias. Tad kokia prasme dvasią, dvasingumą suvokia mūsų laikraštininkai? “Sielos turėjimo” prasme dvasingumo niekaip negalima suprasti. Juk literatūra, muzika, dailė neturi sielos. O pasakymas “dvasingas žmogus” yra arba visiškai neinformatyvus (tariant, kad sielą turi visi), arba eretiškas ir užgaulus, nes tada frazė “į susitikimą su šiuo tikrai dvasingu asmeniu gausiai susirinko…”, perrašius suprantamais žodžiais, reikštų “daug zombių atėjo į susitikimą su tebeturinčiu sielą žmogumi”. Kad ir kokie ciniški bei vulgarūs būtų kultūros skyrių žurnalistai, vargu bau kaip tik tai jie nori pasakyti, bent jau viešai.
Bet, galbūt, omenyje turima Šv. Dvasia? Gal tokį tekstą reikėtų suprasti daugmaž taip: “atidarant parodą, dalyvavo Laplandijos princesė, Zelandijos ambasadorius ir Šv. Dvasia”? Arba - “susirinkusieji dėmesingai išklausė Šv. Dvasią turinčio asmens informaciją”. Abejoju. Šv. Dvasia aktingai yra pasaulyje, bet žurnalistai nėra kompetentingi spręsti apie Jos turėjimą ir konkretų veikimą.
Atmetus šiuos prikišamai absurdiškus dvasingumo sąvokos vartojimo aiškinimus, belieka pripažinti, jog autoriai propaguoja apsėstuosius ir visokias apsėdimo rūšis. Lietuviškosios demonologijos nėra, todėl tenka pasiremti Naujojo Testamento duomenimis. Paliudyta, kad anuo metu viename žmoguje galėjo tilpti iki 6000 demonų (“legionas”). Iš Marijos Magdalietės Jėzus išvarė septynias dvasias. Net pagal mūsų lietuviškus užmojus, pirmasis vargšas būtų “itin dvasingas”, o antroji bent jau “tikrai dvasinga”. Evangelijoje galima įžvelgti ir demonų hierarchiją: vienus galėjo išvaryti ir mokiniai, kitiems reikėjo Žmogaus Sūnaus paliepimo. Kristų mėgino gundyti pats Šėtonas. Regis, ir pas mus ryškėja Tamsos kariuomenės hierarchija – nuo padykusių kipšiukų iki mirtinai pavojingų belzebubų.
Kiek kitaip yra su kunigų ir Bažnyčios dvasingumu. Kartais koks politikas apskelbia konkretų kunigą esant dvasingu. Tai gali atitikti tikrovę. Tamsos kunigaikštis didžiausiu savo priešu tikrai laiko dvasininkus ir prieš juos siunčia ne kokius nors šlubus vokietukus, o kompetentingus profesionalus, smalos ir sieros nomenklatūrą. Į apaštalą Judą Iskariotą “įėjo” (Lk 22,3) pats Šėtonas. Šventųjų gyvenimai aprašo įspūdingas kunigų pergales prieš Nelabąjį. Tai tiesa, bet istoriją rašo nugalėtojai, ir mes nežinome toje nuožmioje kovoje pralaimėjusių dvasininkų vardų. Todėl politikai gal kartais netyčia ir pataiko, pavadindami kokį kunigą “dvasingu”. Bet ar tokiu etikečių lipdymu jie turėtų užsiiminėti? Verčiau jie pasimelstų už ganytojus: jiems – sunkiausia našta, jiems – pikčiausias priešininkas, gal net iš tos veislės, kuri išvaroma tik malda (Mk 9,29).
Juo labiau netinka skelbti, kad Bažnyčia esanti tokio dvasingumo skatintoja. “Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18,20). Tikinčiųjų bendruomenė, mistinis Kristaus kūnas, yra globojama Šv. Dvasios ir nieko bendra neturi su apsėdimo propagandistais. Visiems yra žinomas aiškus Bažnyčios požiūris į ekstrasensus, karmininkus ir kitus fakyrus. Dar daugiau, Bažnyčios hierarchai neskuba savo autoritetu paremti net doktrinai neprieštaraujančius dalykus. Nevardinsiu skaitlingų Lietuvoje įvykusių stebuklų, kuriems tegalioja tik privačių apsireiškimų statusas. Ryškiausią šiandienos pavyzdį žino turbūt visi. Tikintieji yra pastebėję Marijos statulą Palemone (Kaunas) verkiant. Atrodytų, toks dievobaimingai sensacingas įvykis vertas visokeriopo išpopuliarinimo. Juk “mums taip trūksta dvasingumo!” Tačiau… Neginčydami tų ašarų tikrumo, vyskupai jokia forma šio stebuklo kol kas nepatvirtina.
Tokia atsargi, santūri Bažnyčios nuostata pagrįsta ilgaamže tradicija. Egzaltuoti tikėjimo skelbėjai, kurie nesivargindavo “ištirti dvasias” (I Jn 4, I), įkvepiančias juos, dažnai atsidurdavo vienuolynų požemiuose (pranciškonai spiritualai; pažodžiui, beje – dvasingieji) arba ant laužo (G. Savonarola). Kaip rimtai jau pirmieji krikščionys žiūrėjo į Šėtono klastas, galima spręsti iš to, kad sugebėjimas “atpažinti dvasias” (I Kor 12, 10) buvo laikomas charizma.
Rašau “buvo”, nes šiandien katalikiškoje Lietuvoje ne visada taip yra. Modernus raštininkas ir politikas garsiai skelbiasi tikįs į Dievą. Bet jam gėda būtų pasakyti, kad tiki Velnio realumu. Argi gali tikras intelektualas tikėti tokiais prietarais?! Modemų ir failų amžiuje Velnio negali būti!
Taip susimoderninę, mūsų raštininkai paradoksaliai grįžta prie chruščiovinės ateizmo propagandos. “Gagarinas buvo danguje ir ten Dievo nerado”. Dabar intelektualai atsiduria ten pat, tik pro kitas duris. “Siunčiau faksą į pragarą, bet ten tokio adresato nėra”. Tad ir nenuostabu, kad Globa, Čiumakas, vietiniai fakyrai – ir Šv. Pranciškus Asyžietis – lengva plunksna sutupdomi ant tos pačios dvasingumo laktos.
Taip nereikėtų daryti.
Aš suprantu politikų ir raštininkų sunkumus. Atidarant parodą, tenka sakyti kokius nors žodžius, o vėliau laikraštyje kokius nors žodžius reikia parašyti. Kai nė velnio apie meną neišmanai, visada gali nusigriebti patogaus gelbėjimosi rato – dvasingumo. Sakytojai ir rašytojai, dažnai ir patys parodos autoriai, įsivaizduoja, kad dvasingumas reiškiąs kažin kokį gerumą, taurumą, prakilnumą. Kas drįs ginčytis, kad to neapibrėžto gerumo paveiksluose nebūta? Arba kad solenizantas nėra neapibrėžtai taurus? Ar kad fakyras neturi kažin kokio neapibrėžto prakilnaus įspūdingumo? Turi turi, kaipgi neturės.
Galėčiau apeliuoti į politikų ir žurnalistų religingumą, bet turbūt praktiškiau būtų kreiptis į jų literatūrinį skonį ir savigarbą. Juk kaip pasijustų mergina, jeigu jos išrinktasis pažadėtų: “Mylimoji, tavo reitingas tarp manęs stabiliai bus aukščiausias”. Net pati žiopliausia mergina pagalvotų: nors bernelio širdis auksinė, bet liežuvis jo tikrai medinis, ir protelis ne kažin koks. Nebus su juo laimės. Ir ta šauni mergina pabėgtų net nuo altoriaus, ir dėkotų Dievui, kad laiku išsikrapštė vašką iš ausų. Mes, aišku, šiek tiek užjaustume bernelį, suprasdami, kad jis nėra žodžio meistras ir galbūt žmonelę būtų mylėjęs – kalbant politikų žargonu – realiai ir konkrečiai. Bet profesionalių raštininkų ausys turėtų kaisti rašant panašius blėnius.
Kalbininkai galėtų nurodyti, kad “dvasingumas” yra tik vertalas iš rusiškojo духовность. Tačiau tai gali būti ne tik kalbos, bet ir ortodoksų doktrinos kalkė katalikiškame tarsi mentalitete. Atmetusi f i l i o q u e, stačiatikių bažnyčia išsiugdė stebėtiną nejautrą dvasios dalykams. Minėtas raginimas “ištirti dvasias” niekada jai neatrodė aktualus. Galima prisiminti, kad Rusijoje niekada nebuvo inkvizicijos (lot. i n q u i s i t io – tyrimas), bent jau klasikine prasme. Tik Rusijos reiškinys yra ir taip vadinamieji j u r o d i v a i – visuomenės gerbiami kvaišeliai. Tuos murzinus dervišus mielai priimdavo net carai, o po kelių taurių susigraudinę dargi atgailaudavo ir prašydavo jų palaiminimo. J u r o d i v ų fenomenas leidžia suprasti ne tik Griškos Rasputino, bet ir kai kurių šiandienos Rusijos politikų populiarumo priežastis.
Gali būti, kad pas mus prie tos painiavos su dvasingumu yra prisidėjęs ir vienas Šv. Rašto vertimas. Evangelininko Mato penktojo skyriaus trečioji eilutė “palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė” nuo 1972 iki 1986 metų buvo verčiama “palaiminti dvasingieji vargdieniai…” Ano meto vertėją galima suprasti: valstybinė ideologija tada neigė patį sielos buvimą, todėl priesaga -ing-, reiškianti talpumą, turėjimą, deramai pabrėžė, kad žmogus tikrai yra nemirtingą sielą turinti būtybė. Atslūgus aršiausiai konfrontacijai, galbūt suvokta, kad toks vertimas pernelyg susiaurina b e a t i p a u p e r e s s p i r i t u prasmę ir, atvirkščiai, atveria erdvę dviprasmiškoms interpretacijoms. Bet kuriuo atveju, laikraštininkai, perkeldami metafizinį žodyną į pasaulietinę spaudą, naudodamiesi iš ten ištrauktais žodžiais, turėtų remtis naujausiu kanoniniu leidiniu (šiaip jau gerą klausą turintys “Naujojo Židinio” autoriai kartais vartoja pasakymą “tikrasis dvasingumas”, kai pakaktų tiesiog “idealizmo”).
Tai, kad vertėjai susiduria su sunkumais, versdami Kalno pamokslą, turbūt nėra atsitiktinumas. Ypač gausūs Mt 5, 3 vertimo evangelikų variantai. Nors evangelistas užrašė tauriai ir paprastai, nors Biblijos vertėjai visose tautose yra patys geriausi, milžiniška atsakomybė verčia ieškoti kuo tikslesnių žodžių. Evangelinis pamokslas tikriausiais Kristaus žodžiais apibrėžia krikščioniškąjį žmogų, ir nuo teisingo jo perskaitymo priklauso asmens sielos ir civilizacijos likimas.