Iš raštų skrynelės (VIII)
“Klaipėdos” laikraštyje pasvarstyta, ką daryti su Viliaus Orvido palikimu. Skelbta mintis, kad valstybė turi jį išpirkti ir suteikti tai vietai muziejaus statusą. Buvo labai rimtai pareikšta ir kita gaivi idėja - kad tos kaimo turizmo sodybos savininkei privalo mokėti Landsbergis.
Aš manau, kad nereikia daryti nieko. Tais atvejais, kai daiktams ir vietai gyvybę įkvepia tik asmenybė, tai asmenybei pasitraukus, reikia palikti viską garbingai nykti. Kai dvasia pasišalina, balzamuoti andainykščio jos buvimo lukštus, garbinti daikto dulkę yra bergždžias ir net nepagarbus tam kūrėjui - o ir pasaulio mirčiai bei atsinaujinimui - darbas. Ar tai būtų Orvidų sodyba, ar brangiai pirktas Jurgio Mačiūno niekniekių šlamštas.
Senovėje dažnai lankydavausi Paberžės klebonijoje, ten ūkvede dirbo mano sesuo. Pateikiamas tekstas publikuotas, kai pelnytai madingą Paberžę jau buvo palytėjęs taurus nykimo dvelksmas.
“Veidas”, 1994 08 25
Paberžės etiudai
Oazė ir beduinai
Apie Paberžę ir jos kleboną Mykolą Dobrovolskį (Tėvą Stanislovą) labai lengva rašyti. Arvydas Juozaitis ir kiti liaudies rašytojai jau yra sumūriję betono tvirtumo įvaizdžius: “šventa vieta”, “oazė”, “Lietuvos Meka”. Belieka jais pasinaudoti, kūrybiškai papildyti islamą lamaizmu bei ekstrasensorika, - ir rašinys baigtas. Galima, priešingai, atsargiai vairuoti nuo Korano prie Biblijos ir pasakoti, kaip Paberžėje kupranugariai landžioja pro adatos skylutę. Laikraštijos beduinui Paberžė - neišsenkantis zemzemas.
Gera Naujiena
Tėvo Stanislovo perkeista Paberžė primena žemaičių Into, Navidansko (nesu tikras, kad teisingai rašau pavardę), Orvidų muziejus parkus. Tiktai šiųjų požiūris į gamtą labiau “autorinis”: pašvęsdamas gyvenimą svajonei, žemaitis valingai pažymi kūrinį savo asmenybės antspaudu. Tėvas Stanislovas leido Paberžei skleistis kaip žiedui, pasikliaudamas nesuskaičiuojamų savo talkininkų išmanymu. Rizikuodamas išvažiuoti į lankas, vadinčiau Tėvo Stanislovo kūrinį tam tikru katekizmu, per ketvirtį amžiaus sukurtą tiems, kurie galbūt jau nebemoka melstis, bet jaučia grožį. J.L. Borgesas parodė, kad sodas ar labirintas kartu gali būti ir ženklas, žinia, pranešimas. Gal tokia žinia, Gera Naujiena yra ir Paberžė. Tas, kuris nori, bet negali melstis, tegu tiesiog apžiūri kleboniją, pavaikšto po šventorių, kapinaites, pasėdi prie Liaudės. Gamta ir žmogaus kūriniai pasimels už jį, o gal ir širdis ašaromis atitirps. Nes tas gyvenimas kartais - kaip kūdikio rūbelis: trumpas ir šūdinas.
Muziejus
Griežtai kalbant, Paberžėje svarbiausias yra muziejus. Nes tai, ką prieš tai parašiau - lyg yra, lyg nėra. Vienas jaučia, kitas ne. Gal oazė, o gal tik miražas. Neužprotokoluosi. Kitas dalykas - eksponatai. Paberžėje yra sakralinio meno muziejus (terminas nėra nusistovėjęs; dar rašoma religinis, bažnytinis menas). Kažkada pats sau esu skaičiavęs, kiek žmonių turėtų dirbti Paberžės muziejuje, jeigu jis būtų valdiškas. Skaičiavau patį minimumą - atsisakant mokslinio tiriamojo darbo, apsiribojant būtiniausia konservacija. Net hidrauliniu presu suspaudus etatus, keturi žmonės būtini.
Paberžės sargai
Jau bene penkeri metai, kaip Tėvas Stanislovas iškeltas į Dotnuvą ir Paberžėn atvažiuoja kartą du per savaitę laikyti pamaldas. O šiaip visu Paberžės ūkiu rūpinasi tam pasamdytas žmogus. Paberžės sargas privalo turėti ypatingas kvalifikacijas. Mėgti vienatvę - ir lengvai bendrauti su žmonėmis. Būti taupus ir svetingas. Turėti išsilavinimą ir inteligenciją, pakankamą bendrauti su garbingais svečiais - ir sugebėti sėkmingai vesti derybas su agresyviais girtuokliais. Būti diskretiškas, nesirgti buitiniu lėtiniu alkoholizmu. Todėl savaime suprantama, kad pirmosios Paberžėje buvo prižiūrėtojos, ne prižiūrėtojai. Nuo šio pavasario, tiesa, sargauja vyras. Mat per tuos penkerius metus, kai Šeimininkas tik priešokiais gali rūpintis Paberže, joje atsirado darbo ir vyriškai rankai.
Marsiečiai, vagys ir vyšnios
Kai į Paberžę atvažiuoja koksai valdžios žmogus ir apžiūri rinkinius, tai tučtuojau skuba išreikšti didį susirūpinimą jų apsauga. “Būtinai reikia signalizacijos!” Metų metais važinėja, metų metais reiškia tą savo didį susirūpinimą. Tarsi būtų kokie marsiečiai, nukritę iš dangaus. Tarsi ne nuo jų priklausytų lėšų skirstymas, visokie ten fondai ir limitai. Iš tikrųjų, labai reikia Paberžei apsauginės signalizacijos. Ir kaip tik tie valdžios žmonės turi prašyti kunigo, kad leistų signalizaciją įrengti.
Paberžė turėjo signalizaciją tik kai joje atostogas leido vilnietė kalaitė Čiupkė: aplojo porą seimūnų ir atlikusi pareigą grįžo į miestą. O vagia dažniausiai iš kapinaičių. Jos yra atokiau, už upės. Išsilavinę, turintys skonį vagys gvelbia skulptūras, bet kartais atklysta ir metalistai. Vienas skulptorius neapdairiai apkalė stogastulpio viršų variu: nerūdys, nepus medis, dailiai stogelis žibės saulėje. Stovės amžių. Pats aukščiausias buvo kapinaitėse, gal kokių septynių metrų. Kol stovėjo, man jis neatrodė pats gražiausias, bet, kaip sakoma, apie nupjautą stogastulpį arba gerai, arba nieko. Tas liūdnas nutikimas man priminė pasakojimą, kaip Kaliningrado srities gyventojai skina vyšnias: nupjauna medį, ir vyšnias skina labai patogiai. Taigi, jei reikia, ir mes taip galim.
Avys ir kiaulės
Spaudos ir televizijos dėka Tėvas Stanislovas yra žinomas ir kaip visuomenės veikėjas. Ne paslaptis, kad jo pažiūros skiriasi, tarkim, nuo mons. Alfonso Svarinsko nuostatų. Žurnalistai arba vengia aiškintis, kuris čia jų teisus, arba, paveikti Paberžės grožio (blogas medis negalėtų duoti tokių gerų vaisių), nuoširdžiai gina Tėvą Stanislovą nuo tikrų ir įsivaizduojamų kritikų. Dviejų bažnyčios autoritetų nuomonės ryškiausiai skiriasi komunistų ir kagėbistų klausimu. Gali būti, kad tai yra ne tiek politinis, kiek teologinis ginčas. “Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų.” (Mt 7,6); “Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios?” (Mt 18, 12). Taigi, kas yra tie buvę raudonieji: ar pikti šunes ir kiaulės, ar vargšės buriukės? Ar su jais elgtis pagal evangelininką Matą, ar, atvirkščiai, - elgtis pagal tą patį Matą? Šitas netiesioginis dviejų Lietuvos kunigų ginčas būtų skaidrus ir skaudus: abu vienas kitą pažįsta bent pusę amžiaus, abu praėję lagerius, abu persekioti sugrįžę. Būtų, jeigu ne abiejų pusių aistruoliai. Tėvą Stanislovą spaudoje subarė didelė grupė konfratrų, iš monsinjoro nevengia pasišaipyti bulvariniai laikraščiai. Taip likiminis milžinų ginčas kitiems tampa sportu, ir “mėlynieji” bei “raudonieji” renkasi sau taškus. Laimingos kartos, kurioms tas ginčas atrodys nesuprantamas kaip kokia donatistų byla!
O gyvenimas eina savo vaga. Į Paberžės kapinaites prieš porą savaičių atgulė smurtine mirtimi mirusi moteris. Kol kas laikraštienoje neradau paaiškinimo, ar ji nužudyta dėl dešiniųjų padaryto kaimo žmonių supriešinimo, ar dėl netikusių Tėvo Stanislovo homilijų. Negi ir neparašys?
Na ir eik sau!
Po pamaldų dažniausiai Paberžės klebonas pasilieka pietauti. Tai yra proga aptarti didelio ūkio reikalus ir pabendrauti su piligrimais. Kartą atklydę kanadiečiai kamantinėjo Tėvą Stanislovą apie lagerinį gyvenimą. Na, jei žmonėms rūpi… Tada ir buvo papasakota, kaip jį paskyrė kuopti fekalijų. O tos fekalijos lauke, kur yra verčiamos, sušąla į ledą. Ir tą spalvotą ledą kapojant, kristalai gražiai žiba pavasario saulėje. Viskas gražu, tik, grįžus į baraką, ant rūbų užkritę ledukai atitirpsta… Kanadiečiai labiausiai stebėjosi, kad pasakojama su ramia šypsena, be verksmo ir dantų griežimo.
Prof. Sruoga ir kun. Yla parodė, kaip skirtingai galima kalbėti apie tą patį lagerinį gyvenimą. Dabartiniai sovietinių lagerininkų memuarai sumodeliuoti dažniausiai pagal “Žmones ir žvėris”. Paberžės klebono pasakojimai artimesni “Dievų miškui”, tik vietoje juodo juoko - vilties šypsena.
…Grįžtant iš darbo, sargybiniai kratydavo kalinius, ir Tėvas Stanislovas bijojo, kad neatimtų rūbuose paslėptų Šventojo Rašto lapų. Tai kartą, kai visus ypač kruopščiai purtė, sargybinis paklausęs, ar Dobrovolskis tikrai esąs kunigas. - “Taip.” - “Nu i pašol nachui” (”na ir eik sau”) - maloningai ranka mostelėjo sargybinis, atleisdamas kalinį nuo kratos.
Tos istorijos klausytojai turėjo suprasti, kad ir pikčiausias žmogus širdyje turi gerumo. Kai yra bent menkiausia galimybė, Tėvas Stanislovas kiekvienam randa gerą žodį.
Aš manyčiau, kad tuo atveju sargybinis nekratė kunigo iš tingumo, t.y. dėl ydos. Bet ar gali blogas medis duoti gerą vaisių? Jeigu pragare velniai bekortuodami pamiršo pakurstyti ugnį, “ko pasekoje komisija išžiūrėjusi rado technologinio proceso pažeidimą, iššaukusį sąryšyje su dūšelių nedavirimu pervedimą į nekondiciją*”, taigi, ar kortavimo yda yra pateisinama, jeigu duoda kenčiantiems vargšams atokvėpį?
Pramanytos istorijos
Apie kiekvieną populiarų žmogų sklinda paskalos ir anekdotai. Tėvas Stanislovas, Paberžė, dabar jau ir Dotnuva yra pinte apipinti legendomis. Pagal folkloro dėsnius, jos tiek nutolo nuo kadaise gal ir tikrų nutikimų, kad kitaip negu “pramanytomis istorijomis” jų ir nepavadinsi. O ir pasakojamos skirtingai, išpuošiant spalvingomis detalėmis. Homeriško talento reikėtų, norint jas gerai papasakoti. Na, nebent pavadinimus… Tiek gal sugebėsiu.
“Kaip Paberžėje žymi ekstrasensė akumuliavo kosmoso energiją arba Kodėl sargei pusmetį aura šerpetojo ir ketvirtą čakrą maudė.”
“Kaip signataras jaunystėje iš Paberžės per batvinių lauką šliaužė (memuarai)”.
“Kaip vaiduoklis Dima sušalo į ragą.”
“Kaip piligrimai upelio šlaitą tvirtino.”
“Kaip T.S. rašė pamokslą į laikraštį, ir tuo metu atvažiavo įžymi liaudies liūdnai pagarsėjusi rašytoja, ir kuo visa tai baigėsi.”
“Kaip Kėdainių gaisrininkai pažymėjo antrojo Paberžės muziejaus atidarymą.”
Tos linksmos ir graudžios istorijos taip ir liks neparašytos. Kas jas žino, tas nerašo, o laikraštijos beduinams jos ir nėra įdomios. Manau, taip ir turi likti.
* Manau, kad pragaro raštvedyba vedama šia lietuvių kalbos tarme.
Iš raštų skrynelės (VII)
Žodžio laisvės amžius buvo maždaug 1989-1992 metais. Tada sugriuvo senieji cenzūros modeliai, o naujieji dar nebuvo užankštę žodžio ir minties erdvės.
Pateikiamas tekstas buvo išspausdintas „Mažojoje Lietuvoje“, berods, 1989 09 06, sovietinės cenzūros (Glavlit) panaikinimo proga. Rašytas ir kaip hommage‘as mano mylimam autoriui, pirmą kartą panaudojusiam tokį pasišaipymo iš cenzūros būdą. Jo neskaičiusiems čia primenu: jis imitavo cenzorių išbraukymus palikdamas tekste tuščius tarpus, kuriuos, tačiau, skaitytojas be vargo mintyse užpildydavo.
Gyvybės vardu!
Susirūpinimą ir baimę kelia karinis , esantis Užubaliuose. Kadaise jis buvo miesto pakraštyje, bet dimetiloksikarboksilo gamykla per penkmetį mechaniškai patrigubino Užubalių gyventojų skaičių, ir atsidūrė mažne miesto viduryje. Penkiasdešimties metrų atstumu nuo jo yra septyni vaikų ir abi miesto klinikinės . Nenuostabu, kad mieste vaikų sergamumas per metus pašoko (sic!) kartų. Kitaip ir būti negali, kai kas kelios minutės kaukdami kyla ir leidžiasi rusų . Jeigu okupacinei kariuomenei nerūpi mūsų vaikų sveikata, juolab ji nesivaržo niokoti gamtą. Kariškiai kaltę verčia chemikams; mes chemikams taip pat turime priekaištų – tai jie išnuodijo Šaltuonoje žuvis ir dusina žmones. Tačiau nustojo kvarkti tik tada, kai upėje pradėjo skalauti autus. Dabar Šaltuona – tylos ir mirties upė, ant kurios krantų girdėti tik nebūtin tremiamos tautos rauda.
Nesitenkindama lėtu žmogaus ir gamtos žudymu, suįžūlėjusi kariauna vykdo ir specialiąsias bauginimo akcijas. Visai neseniai, grįždamas iš mokomosios užduoties, apšaudė “Lenino keliu” kolūkio fermą. Kulkos suvarpė tris ir vieną . Tik laimingo atsitiktinumo dėka . generolai mėgina pateikti šią provokaciją kaip atsitiktinį incidentą. Žalieji mano kitaip. Priemonių, kurių prieš žemės ūkį griebėsi Giedraitis*, fone šitas atentatas toli gražu neatrodo atsitiktinis. Tenka kalbėti apie karinio-agrarinio komplekso šaltakraujiškai suplanuotą ir įvykdytą nusikaltimą prieš . Mes reikalaujame nubausti ne tik tiesioginį vykdytoją, prieš įstatymą turi atsakyti ir , ir agromilitariniai krikštatėviai! Todėl Užubalių žalieji kreipiasi į visus, kam brangi gyvybė: todėl negali
ir Žaliųjų
be ateities jėga vienybėje. Taip mes nugalėsime!
Žalieji daugiau nebetoleruos ir Glavlito valdininkų tarnybinio sadizmo. Tarybos posėdyje nutarta ir
kraugeriškiems , nes
nusikaltimus. !!! Tegu tai bus pamoka likusiems!
Užubalių Žaliųjų koordinacinės tarybos mediatorius
Henrikas Zablockis
* Tuometinis žemės ūkio ministras
Iš raštų skrynelės (VI)
Nepilnamečiai nuo galinčios jiems pakenkti informacijos saugoti jau senovėje, pernykštis įstatymas turi ilgą ir žilą barzdą. Aišku, istoriškai tas kenksmingos informacijos apibrėžimas keitėsi. Čia pateikiamame senovės rašte iki loginės savo pabaigos privedžiau ano meto politinio korektiškumo normas.
Jauniesiems skaitantiesiems organizmams kai kurie ano meto papročiai ir normos gali būti nebesuprantami; jų naudai žvaigždutėmis pažymėtas vietas paaiškinu teksto gale.
“Sietynas”, 1988 metai, Nr. 2
Humanizmo farvateryje
Narkomanija, sadizmas, prostitucija, oligofrenija “jaunėja” ir plinta. Nuostabu, bet atsakomybė už tai suverčiama mokyklai. Intelektualinis bailumas! Sveikoje visuomenėje mokyklos klaidas koreguotų šeima, gatvė, vaikų literatūra. Apie pastarąją ir norisi pakalbėti.
Šiltų žodžių yra nusipelniusi Antuano de Saint-Exupéry pasaka “Mažasis Princas”. Rašytojas išjuokė monarchistus, kapitalistus, scientistus. Pilietinės drąsos anais laikais reikėjo smerkiant alkoholizmą. Man, tvirtai laikančiam kursą į bendražmogiškas vertybes, artimas ir suprantamas tiek pasakos herojus, tiek pati humanistinė autoriaus nuostata. Ypač lyginant su kažkokio Anderseno „pasaka“, kurioje vaikai mokomi kabinti rogutes prie judančių transporto priemonių. Laikau tai būtina pabrėžti, prieš išsakydamas savo pastabas.
Keistai ir nemaloniai nuteikė epizodas su turkų astronomu. Taip, autorius pripažino besivystančios Turkijos mokslo pasiekimus. Bet kam šaipytis iš tautinių rūbų, kam nacionalinį Turkijos didvyrį Kemalį pašą vadinti diktatoriumi? Kuo nusipelnė tokios pajuokos neokolonializmo gniaužtuose spurdantys turkai? Dar A. Ibelgaubtas nurodė, kad žmogus, niekinąs kitas tautas, negerbia ir savo. Gaila, bet šiuo atveju galime nurodyti ir to žmogaus vardą – tai mūsų Sent Eksas.
Neišvengta ir dalykinių klaidų: paankstinta reformų pradžia, išpūstos represijos už nacionalinės aprangos dėvėjimą. Suprantu, kad pasaka rašyta tada, kai daugelis istorijos faktų buvo nutylimi ar tendencingai iškraipomi. Tačiau dabar, kai atidaromi archyvai, o nacionalinis klausimas ūmai paaštrėjo, rašytojui derėtų ypač atsakingai peržiūrėti savo poziciją.
Kita pastaba – dėl darbinio auklėjimo. Paviršutiniškai žvelgiant, autoriui nėra ką prikišti. Herojus ravi piktžoles, ryžtasi prižiūrėti smulkų raguotį. Tuos epizodus galima skaityti mokiniams, siunčiamiems į ketvirtą trimestrą.* Tačiau, būkime atviri, jie (tie epizodai) skęsta samprotavimuose apie rožes ir lapes. Mes, suaugę, sugebame skirti substanciją nuo akcidencijos, bet vaikai gali pamanyti, kad vienintelė žmogaus verta veikla – gėlių ir kailinių žvėrelių auginimas.** Nesinori kartotis, bet autoriui tikrai nepakenktų padirbėti prie teksto.
Ir galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į epizodą su žibintininku. Akivaizdu, kad rodydamas bergždžiai besiplūkiantį darbo žmogų, Sent Eksas nelabai subtiliai pašiepė mūsų ekonomiką. Bet jeigu jis jau tada suvokė ikikrizinę mūsų padėtį, kodėl nerašė į “Liaudies ūkį”? Kodėl jis vaikams palieka pasirinkimą tik tarp niekam nereikalingo kažko darymo ir IDV?*** Man regis, čia būtų galima rimtai pamąstyti.
Turiu prisipažinti patikliam skaitytojui, kad ilgai dvejojau prieš pagarsindamas šias savo mintis. Kas gali garantuoti, kad Mažojo Princo neišmes iš bibliotekos ir nenusiųs persiauklėti į Janonio fabriką?**** Kas gali garantuoti, kad iš senojo Sent Ekso nebus pareikalauta įvesti į pasaką sutartinius galvijus ir apskritai užkimšti visas landas priešiškai ideologijai? Tokiu atveju iš skausmo man verktų širdis. Vis dėlto tikiu, kad tokie dalykai nebeįmanomi. Dauguma draugų***** jau supranta, kad ne lazda reikia auklėti vaikų rašytojus, o dar ir dar belstis į jų sąžinę, dar ir dar kartą apeliuoti į jų pareigą – dešimt, dvidešimt, keturiasdešimt kartų. Jeigu A. de Saint-Exupéry ryšis išlikti humanizmo farvateryje, jis pats pasitaisys. Jeigu įsikibęs laikysis paklydimų (ko tenebūnie) – pats pasismerks perestroikės****** šalikelei ir literatūros sąvartynui.
* Tokio trimestro mokymo programoje nebuvo; taip vadindavo privalomąjį moksleivių siuntimą į žemės ūkio darbus per vasaros atostogas
* *Gėlių ir kailinių žvėrelių auginimas pardavimui savo ūkyje 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje buvo laikomi rimtu administraciniu nusižengimu
*** IDV (individuali darbinė veikla) – darbas sau, publikacijos metu nebelaikomas nusižengimu, bet ir neskatinamas.
* ***Popieriaus fabrikas turėjo poeto Juliaus Janonio vardą.
***** “Draugas” - oficialus tuometinis kreipinys į komunistą ir į priimtino valdžiai elgesio nepartinį žmogų.
****** Dabar - Atgimimas
Iš raštų skrynelės (V)
„Quidam confabulantur ac gerunt se petulantes et negligentes; hi castigantur ferula (baculo) et virga.” Ši metodinė genialaus čekų pedagogo Jono A. Kaminsko (Jan Amos Komenský; Comenius) įžvalga dabar ginčijama madingosios Marijos Montessori gerbėjų. Skaityti toliau »
Iš raštų skrynelės (IV)
Chtoniškojo pasaulio gentys yra uždaros antropologui. Tyrinėdamas senovės elgetų papročius, negalėjau po darbo persirengti ir pasinerti į jų pasaulį: ir mano, ir jų darbovietė buvo miesto centre - kas antras pažįstamas praeivis, bendradarbiai, kolegos istorikai. Skaityti toliau »
Iš raštų skrynelės (III)
Legendinei 1520 mm vėžės kultūrai (Хватай мешки -/ Вокзал отходит!) priklausė ir senovės Lietuva. Naktiniai traukiniai Klaipėda-Vilnius ir Vilnius-Klaipėda, judėdami tramvajaus greičiu, stodami kiekvienuose Tarvainiuose, užsukdami ir į Kauną, per naktį veždavo pirmyn atgal lietuvius iš vieno šalies pakraščio į kitą. Skaityti toliau »
Iš raštų skrynelės (II)
Trumpos ir blankios aktoriaus karjeros metu neilgai gyvenau Lietuvos sąvartynuose. Ką patyręs, apibendrinau tekste. Dabar čia aprašyto downshiftingo galimybės nebeliko, tad ir tekstas, ir jo didaktinė pabaiga nebeteko tada aktualios praktinės reikšmės. Nors - doram žmogui visada galima rasti kur leistis, Likimas uždaręs duris visada atidaro bent langą, net ir šiais laikais. Apie tai - šis optimistinis senovės tekstas. Skaityti toliau »
Iš raštų skrynelės (I)
Naujosios technologijos nužudė miesto patvorių raštiją. Dabar tas turinys, kurį senais gerais mūsų laikais lietuviai stropiai braižė ir rašė ant sienų, turėklų ir kitose įprastose nuo akmens amžiaus vietose, persikėlė į SMS, socialinius tinklus ir komentarus. Skaityti toliau »
Ar pasiruošę bent praėjusiam karui?
Įsismarkavo Lietuvos okupacijos 70-mečio renginiai. Skaitant renginių aprašymus, neapleidžia jausmas, kad ne visai tą ką reikia svarstome, rodome, ne visai apie tai galvojame. Sovietai, aišku, buvo blogi, ir kiek beplūstum juos - per maža nebus. Skaityti toliau »
O(do!)ntologija ir kt.
Aristotelis antrojoje „Gyvūnų istorijos” knygoje teigia (nenurodydamas skaičių), kad žmogaus patelė turi mažiau dantų nei patinas. Rūšies egzempliorių studijoms jis turėjo pakankamai: jo žinioje buvo ir klusnūs licėjistai, ir Pitija; ši jį tikrai mylėjo ir mokslininkui tyrimo eigoje piršto nebūtų nukandusi. Skaityti toliau »