VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Kaip man tikrino prostatą

Labai mėgstu žiūrėti socialines reklamas, transliuojamas per televizorių. Jos labai paveikios ir efektyvios, išsyk duoda rezultatus, kokių ir tikisi užsakovai. Viena ragino rinktis tarp vairo ir bokalo. Pasirinkau pastarąjį ir nė kiek nesigaliu.

Tačiau labiausiai patiko raginanti pasitikrinti, ar mano prostatoje dar neišvešėjo metastazė.

Vieną vakarą šį profilaktinį veiksmą ragino atlikti trys nuostabios krepšininkės. Nesvarbu, kad jų sviesti kamuoliai nė vienas nepataikė į krepšį. Užtat koks žvilgsnių tyrumas, blakstienų ilgumas, lūpų rausvumas, kaklų liaunumas, liemenų grakštumas, kojų eiklumas, odos švelnumas. Ech!

Taip susijaudinau, kad jau kitą dieną lėkiau į savo apylinkės ambulatoriją. Esmi dar gan tvirtas ir nė kiek nesugriuvęs vyras, o prireikus, tekinius pats pasikeičiu, tačiau tapau reklamos auka. Įpuoliau į priemenę ir sakau kioske sėdinčiai nenusakomo amžiaus, nenusakomos plaukų spalvos ir nenusakomos lyties bendrosios praktikos slaugytojai, kad noriu pasitikrinti prostatą.

Slaugytoja, panašesnę į tą bobutę, raginančią prostatą pasitikrinti sūnums, broliams ir anūkams, į mane tik dėbtelėjo, aš tūptelėjau. Tada ji riktelėjo: „Ką tokią?” Aš gūžtelėjau, ėmiau mikčioti ir pralemenau, kad turiu patekti pas tą gražią krepšininkę, tą tamsiaplaukę, siaurom akim, kuri viską žino ir kuri mane pati patikrins. Slaugytoja pamėlynavo ir užriaumojo, esą privalau turėti kažkokį pasiuntimą. Jei jo neturiu, teeinu su Dievu.

Moteriškės paprašiau, gal ji galėtų mane kur nors pasiųsti?

Tada ji mane pasiuntė.

Tokių žodžių nebuvau iki tol girdėjęs.

Ji keikėsi ilgai. Tarp daugybės keiksmažodžių teišskyriau šiuos: „kompetenciją”, „kineziterapiją”, „specializaciją”, „vizualizaciją”, „injekciją”, „protekciją”, „projekciją”. Kitų nebuvau girdėjęs nei iki to, nei po to.

Kai ji išsiplūdo, paklausiau, gal jau pakaks tokio pasiuntimo?

Moteriškė pažaliavo, išsipūtė ir nudribo nuo kėdės.

Pamanęs, kad jau viskas, nuėjau pas daktarę.

Tačiau kabinete sėdėjo ne mano išsvajotoji krepšininkė, su kuria mudu būtume kaip reikiant pasitikrinę, o kažkoks nususęs, sudžiūvęs dvasna baltu chalatu. Kvailai išsiviepęs jis ištiesė ranką ir paprašė siuntimo. Esmi ramus žmogus. Tačiau to jau buvo per daug. Todėl aš jį pasiunčiau. Kokiais žodžiais jį išvadinau, neminėsiu.

Dvasnai tai nepadarė jokio įspūdžio. Jis mane išklausė, o kai lioviausi plūstis, ramiu balsu liepė man nusimauti kelnes ir atsisukti į jį užpakaliu.

Aš nebesivaldžiau. Ėmiau nesavu balsu rėkti, esą ne klizmos atėjau, o prostatą pasitikrinti, ir išlėkiau iš jo kabineto.

Grįžęs namo televizoriaus nebežiūriu. Išmečiau jį į šiukšlyną.

O prostata man neberūpi. Aš be jos dar šimtą metų gyvensiu. Jeigu jie nenori tikrinti, tegu. Juk ne man to reikia, o jiems.