VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Proletarus vienijantis televizorius

Buvau statistinis lietuvis, televizorių žiūrėjęs po keturias valandas per parą, o išimtiniais atvejais ir ištisą parą. Tačiau pastarąjį savaitgalį televizorius mane nuvylė, nes visos jo programos rodė tą patį. Arba šokius, arba talentingų nevykėlių maivymąsi. Dar blogiau - dvi programos visus mus grąžino į praeitį, gūdžius sovietinės okupacijos metus, kuomet visose televizijose privalėjo skambėti vienintelė, visų šalių proletarus vienijanti, kalba. Nuo to lemtingojo vakaro mano nuomonės TV reitinguose neliko. Nes tą dėžę paprasčiausiai išmečiau.

Aną šeštadienį namie patyriau lengvą kūno sužalojimą (tris kartus skridimo būdu virtau aukštielninkas nuo laiptų ant betoninio šaligatvio, ko pasekoje trenkimo būdu susimušiau pakaušį, kas įtakojo lengvą, liekamųjų reiškinių nesukėlusį contusio cerebri. Gyvenimo prognozės - patenkinamos). Tad visą vakarą buvau prikaustytas prie lovos. Jei ne stebuklingos aspirino piliulės bei dieviški C2H5OH lašai, būčiau nugrimzdęs į komą. Tik minėtųjų priemonių dėka išlaikiau nesveiką optimizmą bei liguistą hedonizmą. Todėl ir panirau į prabangaus gyvenimo iliuziją kuriančios dėžės programas.

Ilgai neblėstantį įspūdį man paliko sportinių estafečių laida „Jokių kliūčių”. O ypač smagiai nuteikė subtilūs britiški Richardo Hammondo komentarai. „Čia tau ne saksų kaimus deginti”, - perspėjo jis vikingų palikuonį, drebančiomis kojomis šokinėjantį per svyruojančius poroloninius bokštelius. Pasvajojau, jei ir lietuviai ką nors panašaus sumanytų, pirmas tokioje laidoje sudalyvaučiau. Tačiau jai pasibaigus nebeliko ką žiūrėti.

Kiek bemaigiau pultelį, visur rodė tą patį - šokius. „LitPoliinter” televiziją iškart išjungiau. Bo nes ten šmėžuojančių nei šokti, nei dainuoti, nei juokauti nemokančių, tačiau per visus televizorius bet kokia kaina pasirodyti liguistą potraukį turinčių Seimo narių pakęsti negaliu. O to snargliaus Končiaus lėkšti bajeriai man tik danties skausmą sukėlė.

Susipyliau bokalą “Žebenkšties” alaus už žando. Nuo danties skausmo.

Liucijos Baškauskaitės televizijoje - tas pat. Meluoju - dar blogiau. Nes čia skambėjusi proletarus vienijanti kalba man sukėlė viso kūno niežulį. Labiausiai papiktino tai, kad ledo balerina Margarita Vanagienė (o gal Jastrebova?) per dvidešimt bendro gyvenimo metų su lietuviu ir Lietuvoje taip ir neišmoko (o gal nenorėjo?) išmokti mūsų kalbos. Jos dialogai su vedėjais priminė niūrų praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį, kai net Vladas Janiūnas, komentuodamas „Žalgirio” rungtynes, privalėdavo kelias minutes kalbėti okupacinės valdžios valstybine paskelbta kalba. Įdomu, jei Gudijoje ar Skitijoje dalyvaučiau kokioje nors panašioje televizijos laidoje, ar su manimi taip pat jos vedėjai taip pagarbiai manąja kalba kalbėtų? Manau, kad taip, juk mes tuos kraštus anais šlovingaisiais laikais taip pat buvome okupavę.

Perjungęs kanalą dar labiau sutrikau - nacionalinis transliuotojas taip pat rodė šokius. Ir ne bet kokius, o trejų metų senumo laidos įrašą. Pasijutau labai prislėgtas ir sutrikęs. Drebančiomis rankomis į taurę įsilašinau 150 mililitrų dieviškųjų lašų ir vienu ypu juos įsisavinau.

Pabudau sekmadienio vakarą. Jau nebedrebančiomis rankomis įjungiau televizorių, tikėdamasis, kad visi košmarai jau baigėsi.

Kur tau! Jie tik prasidėjo.

Valinsko televizijoje visu puikumu puikavosi pats Valinskas. Į kairę ir į dešinę jis žarstė banaliai primityvius, tik seimūnams suprantamus, juokelius. O to juodais aliejiniais dažais ūsus dažančio diedo primityvūs komentarai vėl ta pačia, visų šalių proletarus vienijančia kalba, man sukėlė lengvą isterijos priepuolį.

Perjungęs mielosios Liucijos televiziją pasibaisėjau. Ten po stalu lindėjo prakaitu žliaugiantis Svajonių jaunikis, vilkintis marškiniais šlaputėlėmis pažastimis. O prie to paties stalo sėdėjęs kitas sutvėrimas labiau priminė riebų ūsuotą bebrą, o ne teatro direktorių. Pasiklausius jo replikų kilo noras dantytąjį graužiką perspėti, kad prieš įžeidinėdamas netalentingas mergaites tegu nepamiršta, kad Aplinkos ministras leido visus metus ūkininkams jo aštriadančių giminaičių užtvankas ardyti, o medžiotojams leista bebrus šaudyti naktimis pasišviečiant žibintuvėliu. Na, o Rūtelė uogelė tokia visa žvaigždė, tokia visa dainininkė, tokia visa mokytoja, tokia visa graži ir išmintinga net koktu žiūrėti. Tačiau jos grožybės anų dviejų diedų baisybių nepersvėrė.

Užtat man rankos ėmė drebėti, galva susisuko, aš pats per gultą persisvėręs ant aslos kritau, snukį į pultelį susidaužiau, ir du priekinius dantis nusilaužiau.

Šioks toks nuostolis.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Užtat televizoriaus už jokius pinigus nebežiūrėsiu. Ir kaimynams patarsiu mano pavyzdžiu pasekti idant traumų nepatirtų bei nuotaikos nesusigadintų.