VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Prašau nuvožti ryką

Šįkart vėl rašau saujelei, tiems, kam rūpi rimtosios “klasikinės” muzikos reikalai, tai jau iš anksto dėl to perspėju turinčius kitokių lūkesčių.

Muzikinė tauta aptarinėja Audronės Žigaitytės „operą-fantasmagoriją „Frank’Einstainas - XXI amžius”. Nacionalinis dienraštis skelbia, kad tai yra kūrybinė sėkmė. Vietos laikraštyje kuklioje „Nuomonių” rubrikoje rašoma, kad tai prasta muzika .

Turiu savo nuomonę ir aš. Manau, kad toje šlamštasmagorijoje yra ir šviežios, ir geros muzikos. Tik, mano galva, šios dvi muzikos rūšys veikale nesutampa: ta šviežia jo muzika nėra gera, o gera nėra šviežia. Išprusęs muzikos moksleivis atkreipė mano dėmesį į stulbinantį muzikinį sutapimą; pasidalinsiu juo ir su jumis. Taigi, prašyčiau palyginti seniai parašytą ir paskelbtą meditacinę žinomų autorių muziką - ir buitinį pastoralės įrašą iš Žigaitytės opuso premjeros Klaipėdoje.

Aš žinau, kaip pavadinti tokią Žigaitytės „kūrybą” - bet nevadinsiu. Tikiuosi, kad penktadienį į premjerą ateis štai ši miela kompanija ir po to viską labai teisingai ir profesionaliai aprašys. Nes jeigu, kaip skelbiasi, „Katedra rengia aukštos kvalifikacijos, plataus profilio muzikos teoretikus, kurie gali sėkmingai dirbti pedagoginį darbą įvairiose muzikos mokymo institucijose, spaudos leidiniuose, radijuje ir televizijoje”, tai jau patys tų teoretikų rengėjai tikrai yra kvalifikuoti vertinti ir muzikos kokybę, ir originalumą.

Labiausiai laukčiau katedros profesorių publikacijų - solidžiau parašai spaudoje ir institucijose atrodytų. Tad pirmiausia į juos dabar ir kreipiuosi: „Jūs - žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.

Jūs - pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia ryku degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kurie yra namuose.

Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje”.

Taigi, viliuosi, kad jie nevoš ryku savo išminties žiburio, o statys jį į žibintuvą.

Bet jeigu vis tik - užvožtų ryku, tai tik paskatins mane laisvesnę valandėlę pasiskaityti pačių profesorių mokslinius darbus, panagrinėti muzikinę jų kūrybą. O tada jau aš tai tikrai savo kuklaus proto silpno jonvabališko žibėjimo nevošiu po dangčiu, tikrai neslėpsiu nuo tautos savo menkų supratimo apie muziką trupinių.

Šiokią tokią patirtį edukuoti Klaipėdos muzikos profesorius turiu. Tai iš raštų skrynelės nupūtęs dulkes ištraukiu čia jums senovinių pedagoginių savo raštų. Kadangi bėgant laikui mano būdas darosi vis švelnesnis, dabar čia neberašau profesorių pavardžių, santūriai vadinu vieną jų Sekunda, kitą Septakordu. O kadangi tuoj vieno jų gimtadienis, tai netgi gailestingai nededu jo pasirašyto tada išspausdinto straipsnio, kuris verstų šį šiaip jau neblogą žmogų papildomai raudonuoti. Taip kiek nukenčia pateikiamos polemikos rišlumas, bet ryžtuosi tokiai aukai, nes viltingai laukiu iš jų savo prašymo išpildymo.

“Klaipėda”, 1995

Kultūrai skirti pinigai kultūrai niokoti

Pasaulyje yra išleista begalė blogų knygų ir į jas dera žiūrėti atlaidžiai.
Neatlaidžiai privalu žiūrėti tik į knygas, kurios skirtos jaunimui, ypač jei jos yra „metodinė priemonė”, t.y. tam tikras vadovėlio pakaitalas ar papildymas. Tad ko akademinę jaunuomenę moko Klaipėdos docentai? Atsiverskime Sekundos metodinę priemonę „Įžymūs lietuvių poetai ir muzika” (Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetai, 1994) ir pasiskaitykime.

Užraityti didžiavyrio ūsai

Jau pirmu sakiniu pranešusi, kad „didysis mūsų tautos žadintojas”, „atgimimo didžiavyris” „visame kame buvo pirmas”, toliau docentė pasakojimą apie Vincą Kudirką tęsia c r e s c e n d o: „Ir ne kas kitas, o didysis Varpininkas V. Kudirka davė pradžią Lietuvos muzikos istorijai.”

Na jau, ar taip iš tikrųjų davė pradžią? O Žygimanto Augusto rūmų kapela? O Vladislovo Vazos laikais pastatyta „Il ratto di Helena”? Pirmasis viešas teatras, statęs ir operas, buvo atidarytas Vilniuje jau XVIII amžiaus pabaigoje. Tuos banalius faktus žino kiekvienas vaikas, tik docentė rašo kitaip. Todėl klysta pati ir verčia klysti savo studentus, nes per egzaminą jie privalės atpasakoti „metodinės priemonės” teiginius.

Niekas taip nežemina garbingo žmogaus atminimo, kaip jam priskiriami pirmtakų nuveikti darbai. V. Kudirkos nuopelnai tokie dideli, kad dar didinti juo svetima sąskaita, šauniai „užraityti ūsus” didžiavyrio portretui yra skaudu ir neteisinga.

Kai norima iš nuostabaus, gyvo, talentingo žmogaus padaryti iškamšą, prirašoma visko. Tame pačiame puslapyje d e p r o f u n d i s skelbiama: „Ne pramogos ir poilsio muzikoje ieškojo V. Kudirka.” Negi taip jau niekada ir neieškojo? O kas parašė polką „Dėdienė”, galopą „Witold”? Kas galų gale parašė mazurką „Bum čik čik”? Žino, puikiausiai žino Sekunda, kad V. Kudirka muzikoje ieškojo ir pramogos bei atilsio, bet vėl mėgina suklaidinti studentus.

Tačiau liūdniausiai vis dėlto nuteikia pačios docentės mažaraštiškumas. Ypač kai prakilnūs žodžiai vaitodami spraudžiasi į sakinį. „Pirmasis ir šventas jo noras buvo paskleisti po pasaulį lietuviškas dainas ir ragino harmonizuoti jas visus, kurie sugeba tai profesionaliai padaryti.” Kas ragino sugebančiuosius? - Pirmasis ir šventas jo noras.

Aš esu nuolaidus žmogus, linkęs pripažinti, kad kalba, kuria Sekunda parašė savo veikalą, priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai ir, matyt, net baltų kalbų grupei. Bet tai nėra lietuvių kalba. Nes jei mėginsime skaityti lietuviškai, sužinosime naujų ir neteisingų dalykų.

Kaip Maironis dainavo Sekundai

Iš pradžių šiek tiek proto mankštos, kad paskui būtų lengviau: „Dainingoje Maironio poezijoje juntame ne tik amžiais puoselėtas ir ugdytas mūsų lietuvių liaudies kultūros, jos kalbos, bet ir dainos atspindį, kurios dvasią, kaip retas kitas, poetas giliai vidiniai juto ir suvokė.”

Toliau - linksmesni dalykai. Perskaityk, žmogau, net ir nesidomintis lietuvių muzikine kultūra: „V. Čiurlionytė-Karužienė prisiminimuose rašo, kad Skapiškyje Maironis dainuodavo specialiai man dzūkišką dainą „Kaip aš jojau per žalią girelę”, nepaprastai gražiai ištęsdamas aukštas gaidas.” Įvardis „man” čia tegali pavaduoti tik mūsų docentės asmenvardį. Jeigu būtų turimas omenyje kitas asmuo, pavyzdžiui, V. Čiurlionytė-Karužienė, docentė būtų pavardojusi įvardį „jai” ar bent jau tą teksto atkarpą būtų išskyrusi kabutėmis. Taigi - Maironis dainavo Sekundai, ir objektyvi liudininkė Čiurlionytė netgi nurodo to dainavimo būdą.

Et, perfrazuosiu Ūdrį: jei dainuoti - tai dainuoti! Juk ir man, paprastam liaudies rašytojui, Martynas Mažvydas dainavo kupletus, jam balalaika pritarė Donelaitis, o to įvykio tikrumą gali paliudyti Gudaitis-Guzevičius, iš krūmų slapta visus sekęs…

Ką besakysi, muzikalus buvo tas mūsų Maironis. „Poetas (…) pastoviai lankė koncertus, operą.” „Jis puikiai dainuodavo liaudies dainas, į kurių išpildymą įdėdavo daug jausmo.”

E x u n g u e l e o n e m. Kas, apytiksliai išvertus į mūsų kalbą, reikštų: iš stiliaus pažinai docentę.
Valcas

Atvirai kalbant, ne visada įmanoma docentės priemonėje atskirti, kuri klaida yra rašybos, o kuri skyrybos, korektūros. Kai 3,2 sp. lankuose sutelpa tiek stiliaus, rašybos, skyrybos, korektūros, galų gale - faktinių klaidų, skirtumai taip jų pasidaro beveik filosofiniai. Tuos dalykus aiškintis galėtų koks Gadameris, Wittgensteinas ar Donskis, o ne paprastas liaudies rašytojas.Tačiau bent jau akivaizdžių korektūros klaidų metodinėse priemonėse neturėtų būti. Ypač niūriai tokios klaidos nuteikia prakilniuose tekstuose, pompastiškose oracijose. Juk viena vienintelė - ne ta - raidelė kaipmat maldingą skaitytojo susikaupimą gali paversti isterišku juoku pro ašaras. „Tautos žadintojas”, vienai raidei pasikeitus, kaip mat pavirstų „tautos gadintoju” ar, baisu net ištarti, „žagintoju”… Kaip išspausdinta, taip ir skaitome: „Didžiausias ir reikšmingiausias V. Kudirkos fortepijono šokių muzikos kūrinys - valcas „Nemuno vilnys” (…)”. Valcas, kaipgi ne. Tik ne minėtas Kudirkos kūrinys, o Sekundos metodinė priemonė. Žiaurus valcas, kuriuo išvalcavo, arba lietuviškiau - iškočiojo tiek poetus, tiek ir muziką.

Forma ir turinys

Teisinant kokį antikultūrinį veikalą, dažnai samprotaujama: na, iš tikrųjų, ne kažkas, ne Landsbergis, taip sakant, - bet užtat veikalas aktualus, jo intencijos ir turinys yra iš esmės geri. Ne pornografijos vadovėlį parašė, o ža…dino besivystantį jaunimą. Tai b i š k į patvarkius, kokius nors kablelius sudėjus, gal ir visai geras veikalas būtų. Esmė gera, tik į tuos nelemtus formalumus nepakankamai atsižvelgta…

Kultūroje taip nebūna. Kultūra pati yra „forma”, kuria reiškiami „turiniai”. Jeigu po bobutės atvaizdu vieno lito banknote išspausdinta „J.Žemaitė”, tai yra tikras ženklas, kad Lietuvos bankininkystės sistema yra nepatikima ir pinigus, jeigu jų dar kas turi, reikia laikyti Šveicarijos bankuose. Sulaukėję bankininkai ne mažiau pavojingi visuomenei kaip sulaukėję docentai.

Įsivaizduok, mielas Skaitytojau, kad į mane kreiptųsi jautrios lituanistės, norėdamos išgirsti paskaitą apie T. Venclovos poetiką, ir aš pradėčiau dėstyti turinį daugmaž tokia forma: „Venclova, blet, buvo Brockio svajakas ir kartu baldielino dėl fyfų ir vinčenco, karoče…”

Išblyškusios jautriosios merginos lituanistės atsistotų ir išeitų, ir daugiau niekada nebeprašytų paskaitos apie T. Venclovos poetiką, ir mane patį dar ilgai po to minėtų žodžiais ir išsireiškimais. Taip jos galbūt prarastų patogią galimybę sužinoti apie Brodskį, rusų simbolistus ir Tomą Venclovą, bet iš tikrųjų… nieko neprarastų.

Nes jeigu pasiliktų paskaitoje ir klausytų tokio srauto, jų sielos labiau nukentėtų nuo paskaitos f o r m o s, negu praturtėtų t u r i n i u.

Tik turiniai

Tiems, kurie tebemano, kad redaktorius gali sutvarkyti bet kokį tekstą, siūlau pasipraktikuoti patiems - suredaguoti sakinį „Jau tada muzika buvo V. Kudirkos sielos poreikis, noras pakilti dvasia.”
Bet nepamirškime turinių, pernelyg priekabiaudami prie formų. Nekokie tie turiniai. Jeigu aš būčiau besidomintis jaunuolis, pirmiausia knygoje ieškočiau, senobiškai tariant, gaidų. Kad galėčiau ką nors padainuoti. Ir iškart nusivilčiau, radęs tik po keletą dainos taktų. Paskui (būdamas jaunas, būčiau optimistas) ieškočiau leidinio gale bent jau diskografijos ar natų leidimų sąrašo, - bet kokio siūlo galo, kad galėčiau toliau domėtis tomis dainomis, jų klausytis, jas dainuoti ir augti geras lietuvis. Bet rasčiau, deja, tik atsitiktinius trupinius…

Kai dalykinės informacijos labai mažai, itin svarbu, kad ji būtų aiški ir apibrėžta. Aistringai besidomintis jaunimas, be abejo, ir pats viską gali susirasti. Bet man, kad veltui negaiščiau laiko, būtų svarbi ir pačios docentės nuomonė - kurios dainos geriausios, kurių pirmiausia verta ieškoti… Negalima būtų sakyti, kad Sekunda neturi savo nuomonės apie tą ar kitą dainą. Turi, ir kartais net dvi. „Trūko kompozitoriaus (J. Naujalio - L.P.) dainoms, jų melodikai ir ryškesnio lietuviško kolorito.” Akivaizdu, kad Sekunda omenyje turi dar M.K.Čiurlionio kritikuotas dainas „Miškas ūžia” ir „Raseiniečių daina”, kurias iškart po tokio įvertinimo ir išvardija. Bet po poros puslapių docentė iškilmingai skelbia, kad „Miškas ūžia” ir „Raseiniečių daina” „yra tobula lietuvių liaudies dvasios, Maironio poetinės bei Naujalio muzikinės kūrybos sintezė.” Tad kaip yra iš tikrųjų? Ar ta sintezė yra tobula, ar, priešingai, kolorito jai trūksta? O gal - kolorito trūksta, bet sintezė vis tiek tobula?

Daug ko trūksta ir Sekundos veikale, nors kolorito ten - vežimu vežk. Aišku, veikalo apimtis verčia daryti atranką. Bet jeigu užtenka vietos rašyti, kaip Maironis ir J. Naujalis mylėjo gamtą ir gėles, neprošal būtų nors vienu žodeliu užsiminti apie giesmę „Marija, Marija” (muzika - Č. Sasnausko). Mat ši giesmė yra kaip ir antrasis, bent jau lietuviams katalikams, intymusis himnas, ne mažiau jiems svarbus už „Tautišką giesmę”. Jeigu ponia Sekunda pasivartytų Sibiro tremtinių atsiminimus, ne kartą užkliūtų už pasakojimų, kaip ta giesmė šildė sielas, padėjo išlikti gyviems ir išlikti žmonėmis…

Bet gal ir gerai, kad t o k i o s vertės veikalas apie šią giesmę net neužsimena.

Hamburgo reitingas ir Klaipėdos muzikologai

Senais laikais sportinių imtynių rezultatai buvo perkami ir parduodami. Antrepreneris pajėgiam sportininkui liepdavo gultis ant menčių prieš silpnesnį varžovą, jeigu tik tai žadėjo didelius lažybų pinigus. Sportininkai negalėjo tos sistemos pakeisti, bet nutarė bent jau kartą per metus privačiai susirinkti vienoje Hamburgo kavinėje ir ten garbingose imtynėse išsiaiškinti tikrąją savo jėgą, tikrąjį kiekvieno reitingą.

Toks tikrasis reitingas nusistovi kiekvienoje žmonių veiklos srityje. Idealu, aišku, būtų, jei oficialusis ir „Hamburgo” reitingai sutaptų, bet taip niekados nebus. Juk kiekvienoje visuomenėje „antpečiai” dalijami ne tik už profesines, bet ir už asmenines savybes. Įtaikus ir sugyvenantis su vyresnybe policininkas gali greičiau tikėtis paaukštinimo negu lygiai taip pat gerai dirbantis kolega, neturintis tačiau tokių savybių; oficialias kalbas gebantis sakyti rašytojas turės aukštesnį „reitingą” negu kompleksuotas mikčius…
Taip yra ir taip bus, nebesu toks jaunas ir karštas, kad dėl to putočiau. Bet tiesa ir vertybės visiškai apsiverčia, kai to Hamburgo reitingo kurioje nors profesionalų grupėje visiškai nebelieka.

Viena tokių liūdnų ir apgailėtinų grupių yra Klaipėdos muzikologai. Jie nesusigaudo, kur tiesa, o kur melas, kur juoda, o kur balta. Pati Sekunda jau rašė apie save „Vakarų eksprese”, bet pažiūrėkime, kaip ją vertina kolegės. Cituoju 1995 m. išleistą knygą „Klaipėdos kompozitoriai ir muzikologai” (sudarytoja M.K.): „[Sekundos] moksliniai (!!! - L.P.) darbai , įvairios paskirties straipsniai, paskaitos pasižymi gvildenamų temų aktualumu, muzikos idėjų bei vertinimų logiškumu, mąstymo įtaiga.”

Palikime pačiai p. M.K. spręsti, ką reiškia „straipsnių pasižymėjimas muzikos idėjų logiškumu.” Svarbu kas kita: Klaipėdos muzikologės nesako tiesos. Vadinasi, jų nuomone negalima pasikliauti. Todėl kai jos sako „bekaras”, „Brittenas”, „B”, - aš netikiu tuo „bė”. Galbūt konkretaus bekaro atveju jos dėl man nežinomų priežasčių kažkodėl sako tiesą, bet iš kur aš tai galiu žinoti nepatikrinęs? Juk ir Tu, mielas Skaitytojau, vengtum lipti į 8-ojo maršruto autobusą, jei jo vairuotojas, priklausomai nuo ūpo, vežtų Tave kartais į Vingio gatvę, o kartais - į Melnragę.

Aktualijos

Vulgarūs muzikologai ir šiaip sulaukėję kultūrininkai visada pasirenka aktualias temas savo veikalams. Mat nepalyginti lengviau gauti finansavimą - valdišką ar privatų - kokiam nors aktualiam, patriotiškam projektui. „Dafnis ir Chlojė” - neaktualu. Užtat, tarkim, „Birutė ir Kastytis” arba „Herkus Kantas” - visai, visai kas kita. Kas drįs neduoti pinigų aktualiajam „Herkui Kantui” arba „Įžymiems lietuvių poetams ir muzikai”?! Sulaukėję kultūros veikėjai lengvai randa bendrą kalbą su ne mažiau sulaukėjusiais politikais ir bankininkais ir už kultūrai skirtus pinigus ją pačią niokoja.

Ir vis tiek norėčiau baigti džiaugsmingais, optimistiškais žodžiais: taip kapitaliai surentė Lietuvos kultūros rūmą atgimimo vyrai ir moterys, kad net docentų batalionas nepajėgus jį sugriauti. Bankininkas „patobulino” Žemaitę, muzikologė atitinkamai apdainavo Vincą Kudirką…

Na ir kas. Prie jų purvas nelimpa.

Tokia šiandien svarbiausia aktualija.
—————————————————–

Kas kaltina Gvidą iš Areco?

Atšaukiu savo teiginį

Sekretorius Septakordas savo rašte redakcijai („Klaipėda”, 1995, gruodžio 21 d.) Sekundos klaidas vadina „korektūros klaidomis”. Kad nebūtų spekuliuojama šia sąvoka, privalau maloniam Skaitytojui paaiškinti, kas yra korektūros klaida. Korektūros klaida - tai tokia klaida, kuri įsivelia leidybos procese. Nors autorius atneša savo teisingai parašytą tekstą, pavargusi rinkėja (galbūt jos vyras geria, o galbūt serga vaikai) užsigalvojusi apie savo bėdas, kokį žodį ar ženklą ima ir klaidingai surenka. Visi autoriai yra nukentėję nuo tokių korektūros klaidų, bet paprastai ir jie, ir skaitytojai tokias klaidas vertina atlaidžiai.

Ne taip jau sunku atskirti korektūros klaidą nuo dalykinės ar raštingumo klaidos, už kurią atsako tik pats autorius. Štai docentė Sekunda savo metodinėje priemonėje aštuonis kartus pavartojo terminą a c a p e l l a. Aš docentės vietoje būčiau rašęs paprastai lietuviškai - „be pritarimo”. Bet docentei italų kalba mielesnė. Ką gi, neprieštarausiu dėl tarptautinės muzikų kalbos vartojimo, tik bėda, kad tas žodis aštuonis kartus išspausdintas su ta pačia įkyria rašybos klaida. Ir, kaip nuovokus Skaitytojas jau galėjo atspėti, nė vieno karto tas terminas nėra išspausdintas teisingai. Ar galėjo spaustuvėje rinkdami tekstą aštuonis kartus padaryti tą pačią korektūros klaidą?

Po ilgų svarstymų esu priverstas atšaukti ankstesnįjį savo teiginį, kad v a l c a s yra korektūros klaida - kaip neatitinkantį tiesos ir įžeidžiantį „Ryto” spaustuvės žmones. Dabar aš esu įsitikinęs, kad valcas (toks sulaukėjusių docentų šokis) yra dalykinė Sekundos klaida. Jeigu ji nežino, kaip rašoma a c a p p e l l a, kodėl ji turi žinoti, kaip rašomas v a l s a s? Abu šie žodžiai nėra lietuviški, abu priklauso muzikos žodynui, tad kodėl aš tokią pat klaidą vienu atveju turėčiau vertinti vienaip, o kitu - kitaip? Todėl prašau kantrųjį Skaitytoją atleisti ankstesnį mano nenuoseklumą. Reikia pripažinti, kad Sekundos veikale išvis nėra nė vienos korektūros klaidos, tik per šimtą dalykinių ir raštingumo klaidų.

Bumbuliukai ir lazdelės

(Šį skyrelį skiriu Klaipėdos muzikologams, tad nekantrus Skaitytojas gali jį praleisti)
Muzika yra toks oro virpėjimas, garsų ir pauzių seka, kurią galima popieriuje užrašyti simboliais - natomis. Natos yra tokie bumbuliukai, išdėstyti ant linijomis subraukytų lapų. Tie bumbuliukai kartais būna su koteliais ir iš tolo neišmanančiam gali pasirodyti panašūs į buožgalvius, o kartais prie tų kotelių dar būna keistos uodegėlės, todėl penklinė kartais atrodo primarginta įvairiausių juokingų ženkliukų. Ta muzikos užrašymo sistema pašaliniam žmogui, ne muzikui, yra nesuprantama, paini, nelogiška. Pavyzdžiui, tuščiaviduris bumbuliukas, net be kotelio, kažkodėl yra vadinamas sveikąja nata, nors net šlavėja mato, kad tasai bumbuliukas yra ne sveikas, o tuščiaviduris. Net, rodos, pažįstami žodžiai muzikams turi kitų prasmių. Divizija (divisi) muzikams nereiškia nieko kariško, partija muzikoje niekada nebūna korumpuota. Nebūna korumpuotos fagoto partijos!

Tačiau jeigu žmogus išmano tą painų raštą, jis gali bumbuliukus ir lazdeles surašyti taip, kad grojant jais užrašytą muziką, žmonės džiaugsis ir verks, jų širdys plaks smarkiau. O rašyti tokią muziką yra paprasta - tereikia tinkama tvarka surašyti natas.

O linijas, ant kurių užrašomi bumbuliukai, sugalvojo toksai Gvidas iš Areco, ir jo sistemai yra ištikimi viso pasaulio muzikai. Išskyrus nebent keletą klaipėdiečių. Docentė Sekunda yra baigusi Lietuvos muzikos akademiją. Tad smalsu pasižiūrėti, kaip muzikologė perkrimto Gvido iš Areco mokslą.

Kur bėga Šešupė?

Sekundos veikale yra vietų, kur korektūros klaidos nėra įmanomos tiesiog dėl spausdinimo technologijos ypatumų. Turiu galvoje docentės pateiktas natas, kurios yra spausdintos faksimiliniu būdu. Taigi jos yra absoliučiai tapačios, identiškos toms, kurias muzikologė atidavė spausdinti. Ir nei leidėjai, nei spaustuvė, nei Džocharas Dudajevas su Boutros Boutros Ghaliu neturėjo nė teorinės galimybės ten ką nors pridėti ar atimti, pataisyti ar sugadinti. Tad atsiverskime knygelę ir pradėkime apžvalgą nuo “plačiausiai dainuojamo patriotinės ideologijos manifesto”, kurį žino kiekvienas.

Ne ta melodija, po galais! Ne ten bėga Šešupė! Ne tas manifestas! Šeštame takte docentė liepia dainuoti antrosios oktavos „mi”, o ne „re”, kaip rašė Č. Sasnauskas, įkvėptas Maironio poezijos. Oi, nepritartų Sekundai kompozitorius, jei dar būtų gyvas! Ir dar labiau susirauktų, aštuntame takte girdėdamas bjaurų disonansą. Ir jau iš tikrųjų pasiustų pamatęs, kad dešimtame takte docentė liepia bosui sudainuoti penkias ketvirtines per tą laiką, kai kitiems tereikia sudainuoti keturias.

Todėl užrašas „Č. Sasnauskas” virš tų natų yra neteisingas ir užgaulus. Turi būti: „muzika Sekundos, žodžiai Maironio.” Aišku, profesionalas, girdėdamas tokią melodiją, harmoniją, metro ir ritmo nonsensus, vis tiek pripažins, kad Sekundos muzika yra gana artima Č. Sasnausko parašytajai. Išlavinta ausis tą girdi. Bet verčiau jau kompozitorė Sekunda rašytų simfonijas. Gal jų nereiktų akademinei jaunuomenei mokytis ir iš jų laikyti įskaitas bei egzaminus.

Nukentėjusiųjų sąrašas ilgas. Sekundos metodas paprastas: žodžiais pagyrusi kompozitorių, darbais - savo natomis - klastingai jį kompromituoja. Štai A. Kačanausko „Vasaros naktys” pavadintos „vienu iš lietuvių chorinės muzikos perlų.” Pritariu. Bet kodėl partijos pirmoje eilutėje parašytos skirtingose tonacijose? A. Kačanauskas tokio avangardo nerašė. Tenka ir vėl konstatuoti: muzika, deja, Sekundos. Ne perlas. Taip nukentėjo ir J. Naujalio muzika, kurią docentė žodžiais liaupsina.

Ypatingas dėmesys atkreipiamas į S. Nėries kūrybą: „daininga S. Nėries poezija teikia daug minčių kompozitoriams.” Galiu tai patvirtinti, užmetęs akis į natas, ir įvardyti nukentėjusius kompozitorius: A. Kačanauskas ir A. Budriūnas. Galimas daiktas, kad docentė ir toliau taip kurs muziką pamėgtoms eilėms, nes grėsmingai rašo: „Be abejonės, ir ateityje S. Nėries poezija bus neišsenkantis šaltinis vis naujiems kompozitorių sumanymams.”

Kas jau čia suabejos?

Kaip tai padaroma?

Be reikalo sekretorius Septakordas savo rašte paminėjo Mokslininkų kvalifikacinę komisiją, nes tik sužadino mano nekuklų smalsumą. Ką gi ta komisija veikė, pasirodžius prorektorės Sekundos veikalui? Tos komisijos protokolai, be abejo, yra slapti - signatarai verčiau suvalgys juos be padažo, negu leis man bent akies krašteliu dirstelti į pavardes. Bet ne bėda, juk tų protokolų turinį nesunkiai galima rekonstruoti. Kaip ir slaptųjų Molotovo-Ribbentropo protokolų turinį. Nes ano gėdingo pakto turinys „įsirašė” į pasidalintų tautų likimus. Ir nors aš nemačiau Mokslininkų kvalifikacinės komisijos protokolo, tačiau po metų iš dr. M.K. knygos sužinojau, kad dabar „besidominčiam jaunimui skirtą leidinį” reikia vadinti „metodine priemone.” Sekretorius Septakordas linksniuojamą veikalą vadina „metodine medžiaga.” Kaip galėjo atsirasti tokie pagarbūs šio veikalo apibrėžimai?

Akademinė bendruomenė visada brangino savo autonomiją, ginamą statuto, ir ne sargai ar šlavėjai sprendžia, kas turi būti docentu, kaip išmintingai ir nurodo Septakordas. Neketinu ginčytis, kad titulai Sekundai ar jos veikalams buvo suteikti neteisėtai. Akademinis Klaipėdos elitas dėl manęs tegu jai suteikia nors ir profesorės vardą. Akademinis elitas tam turi teisę. Imperatorius Kaligula taip pat turėjo teisę skirti senatoriumi ką nori, ir ta teise naudojosi - ketino senatoriumi paskirti savo mylimą arklį. Būčiau neteisus, ginčydamas tą imperatoriaus teisę, ir būčiau lygiai taip pat neteisus, jeigu ginčyčiau Mokslininkų kvalifikacinės komisijos teisę pavadinti nuožmųjį Sekundos veikalą „metodine priemone.”

Bet lygiai kaip sąžiningi romėnų istorikai paliko ainiams liudijimą apie svaiginančią bėrio karjerą, taip ir aš jaučiu pareigą įtraukti „metodinę priemonę” į muzikologijos mokslo analus. Nes tikrai kažkaip labai jau anališkai ji parašyta. Tegu atmintis apie ją lieka ainiams.

Kodėl taip elgiasi kai kurie akademijos diplomą turintys muzikai, manau, amžiams liks paslaptis. Tačiau aišku, kad jie turi tam svarbių asmeninių priežasčių. Juk docentui Septakordui nereikėtų barti manęs, jei jis žvilgtelėtų į Sekundos natas. Žvilgtelėjo, neabejoju, bet - vis vien bara. Vadinasi, žino, ką daro.

Kartais geriau patylėti

Labai teisingai sekretorius Septakordas savo rašte piktinasi švonderiais. Man jie irgi nepatinka, ir aš esu dėkingas Michailui Bulgakovui, nukalusiam šį bendriniu tapusį žodį ir išmokiusiam tokius švonderius atpažinti. Cituoju rusų rašytoją: „Mes, namų valdyba, - su neapykanta prabilo Švonderis, - atėjome pas jus po mūsų namo gyventojų visuotinio susirinkimo, kuriame stovėjo klausimas (…)”

Tai va, švonderius galima atpažinti iš to, kad jie kalba ne savo vardu, ne taip, kaip paprasti liaudies rašytojai. Švonderiams reikia prisidengti žodžiu „mes”, nes pavieniui jie - apgailėtini ir juokingi. Be gaujos paramos švonderis - niekas.

Man liūdna, kad Septakordas nieko nerašo apie esmę, užtat negaili vietos anekdotams perpasakoti ir savo titulams išvardyti. Dirba, taip sakant, publikai. Gal publikai padarys įspūdį jo atstovaujamos institucijos? Tačiau aš norėčiau žinoti, ar tikrai visi kompozitoriai smerkia Gvidą iš Areco. Norėčiau žinoti, ar tikrai visi kompozitoriai veržiasi trypti docentų valcą ant mirusių kolegų kapų. Septakordo vietoje aš pasidrovėčiau pasirašyti „sekretoriumi”, negavęs aiškaus kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus narių pritarimo jo rašte dėstomiems teiginiams.

Septakordai, niekas žmogaus negali įrašyti į švonderius ar iš jų išbraukti. Tik pats žmogus savo poelgiais labai greitai įsirašo į švonderius ir tik labai lėtai, jeigu ryžtasi išeiti iš gaujos, grįžta į kultūrą. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas gali pakilti suklupęs ir tikrai to norėdamas gali tapti savigarbą ir sąžinę turinčiu žmogumi.