Jausmininkas, trumpininkas, ATPK
Senovėje su uosto poetu pasiginčydavome dėl raštijos reikalų. Poetas manė, kad mūsų literatūra per žodinga ir išplerusi. Ir visa tai esą dėl raštininkų tingumo arba negabumo. „Būdvardis - tik varganas ramentas netiksliam daiktavardžiui”, - tikino jis mane. Geras raštininkas, anot jo, turi rašyti paprastais trumpais sakiniais - veiksnys, tarinys, papildinys dar iš bėdos. O jeigu jau jis klimpsta į visokius sudėtinius sujungiamuosius - tai tik dėl to, kad nemoka rašyti.
Poetas ir pats rašė trumpai ir aiškiai. Nė vieno nebūtino žodžio, eilėraštis kaip strėlė smigdavo į širdį. Išblyškusios jautriosios lituanistės klausydamos alpdavo, o atsipeikėjusios kekėmis ant jo kabindavosi. Tačiau poetas paprastai alsia ranka tas kekes nusikabindavo ir, dažniausiai, likdavo ištikimas žmonoms.
Aš paveldėjau priešingą raštijos tradiciją. Mano senelis Adomas Meškauskis prieš mirtį nutarė tapti rašytoju; suvokė, kad keturių žiemos mokyklos skyrių tam mažoka; mokėsi lietuvių pats padedamas gimnazijos mokytojo; paliko ainiams savo akademinius užrašus:
Jau iš šios trumpos lyginamosios studijos akivaizdu, kad sodrus žodingumas pasakojimui suteikia spalvų ir skonio, kurių paprastai rašydamas neišgausi. Bet ir mano poetas - jeigu jau ant jo kekėmis kabinasi lituanistės - neklysta. Be reikalo jos nekabės, ne tokios. Kai ankšta žodžiams - erdvu jausmams.
Tačiau dabar jau galima pasakyti, kad poeto pageidavimas išsipildė, ir mūsų raštija tapo taupesnė žodžiams, ypač gramatiką papildžius jausmininku ir trumpininku. Pirmiausia taip persitvarkė meilės lyrika. Senovės jaunieji organizmai savo jausmus galėjo išreikšti tik pernelyg žodingu romansu, pasakojančiu, ką jie veikė žiemos vakarą Teatro aikštėje.
Modernūs jaunieji organizmai jausmus dabar reiškia efektyviau. Ne Teatro aikštėje, o „Akropolyje”. Ir ne sniego gniūžtė jiems rankoje, o telefonas. Ne dainuoja, o per ausinukus abu klausosi po savo kamatozą. Ir ten, kur mūsų romanso priedainio dialogas tarp bernelio ir mergelės klimpsta žodžiuose („Man taip gera širdy… - O kodėl? - Nežinau….”), modernūs organizmai greta eidami lapidariai susirašo:
bbz
Prie to dar pridurčiau, kad gramatikos bei ryšio technologijų pažanga leidžia ne tik ekonomizuoti jausmininkais ir trumpininkais ryšį, bet ir padidina jausmų našumą. Juk galima sugrupuoti mergelių telefonų numerius į daiktą ir dvidešimčiai mergelių siųsti žinute tą patį jausmininką one touch. Tai ne dvidešimčiai pagautų (dar reikia ir pagauti, tarp kitko; kas, kad jos bėga pagautinai) mergelių veidelius sniege išprausti! Net jeigu grįžtamoji taip žinutintų mergelių jausmų grąža bus tik 5%, tai jau, sakyčiau, visai vienam vakarui priimtina apdorotos žaliavos dvasinių vertybių išeiga.
Aišku, būtina atsižvelgti ir į etinę tokio literatūros progreso pusę. Bet ir čia, pasakyčiau, moderni literatūrinė jausmų raiška moraliai pranašesnė už ydingą senovinę, nupasakotą romanse. Juk senovinis mėtymasis vakare Teatro aikštėje gniūžtėmis, voliojimasis sniege, ypač lydimas žvygavimo ir klykavimų, visiškai patenka į Administracinių teisės pažeidimų kodekso 183 straipsnio “Viešosios rimties trikdymas” sudėtį. Kai kuriais atvejais be vargo galima prisiūti ir 174-ąjį arba, jeigu figūrantai dar neturi šešiolikos, 175-ąjį ATPK straipsnį (tėvai, atsiverskite, čia apie „premijas” jums).
Taigi, mudviejų su poetu senovės ginče pagaliau nugalėjo poetas. Jam liko daiktavardžiai su jausmininkais, lituanisčių kekės, moralinis pranašumas ir istorinis teisumas. Man liko tik būdvardžiai, nepraktiška senelio žodija, senas romansas ir ATPK rūstybė.
Kodėl rūstybė? - Nes apie mergelės veidelio prausimą sniege be licencijos Kodekso 43(3) str. skelbia: “Neteisėtas vertimasis sveikatinimo veikla nesilaikant įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos - užtraukia baudą nuo dviejų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų.”
Bet, kaip sau norite, net tokios grėsmės akivaizdoje neketinu peržiūrėti savo nuostatų.
O kodėl?
Nzn.
Li 2010 01 23 – 21:07
Tiesiog ačiū. Už nepraktišką senelio žodiją - ypač.
Linas 2010 01 23 – 23:16
sensta, o gal per daug geria, tiksliau per mazai geria?
daugmaž geriantiems 2010 01 24 – 00:07
Puikus rašinys. Pabandykit, ypač tie, kurie nesensta, bet jaunyn žengia, sukurt ką nors panašaus.
Stiklius 2010 01 24 – 12:24
Puiku, Linai, kaip visada šmaikščiai su gausiais absurdo prieskoniais, niekam nereikalinga didaktika ir kitais lit. perliukais. Žavu.
Nežiniukas 2010 01 24 – 21:41
O tai poetas senovėje rašė (trumpai ir aiškiai), ar ir dabar teberašo? Ir ar tik andai uosto poeto (Gi.Gr.?) eilėraštis smigdavo į širdį?
Algirdas 2010 01 24 – 22:30
Kai toks kalbos valdymas sukelia didelį efektą skaitant, turiu pripažint, kad tai galingas ginklas
Limonadas 2010 01 24 – 22:46
Linas yra netaikomosios didaktikos pradininkas lietuvių literatūroje, o gal ir pasaulyje.
Anas 2010 01 25 – 11:28
“Trumpininkas”? Yes , pritariu
Gedas 2010 01 25 – 12:09
Pravirkdei, Linai
Norėčiau įsigyti daugiau senelio raštų.
Vitaminas C 2010 01 25 – 14:34
Laukiu tęsinio, Linai.
Ir greičiau, prašyčiau !!!
RN 2010 01 25 – 18:26
Linai, puiku
giedra 2010 01 25 – 19:35
Ux— gerai!
Tik, gaila, kiek žinau, senelio raštus vienas toks nelabai išmanėlis sudegino. Su viltim tikiuosi, kad savo užpečkyje daugiau protėvių perliuku šildai. Dėmesingai lauksiu 
Ačiū-
giedre 2010 01 26 – 00:18
Nu ir prisišnekėjai tu su tais sniegais…tiesiog kaip pirštu į dangų.Tikiuosi akinių nenubrozdinau?…:)
Sapiega 2010 01 26 – 18:31
Ačiū, Linai. Senokai nerašei, bet dabar jau PARAŠEI. Rašinio pagrindinis skonis, prieskoniai ir aromatai fantastiški. Giriu.
Jonas 2010 01 26 – 23:28
Linai, tu ir pats gali papulti po ATKP už tautiečių sveikatinimą be licencijos - sako, kad nuo juoko gaminasi vitaminas C
Maître des lettres 2010 01 29 – 10:40
Dėkavojimai ir linkėjimai.
Juozas 2010 02 02 – 00:28
Smagu nors ir žodžiams netaupu.
Pagarba 2010 02 02 – 06:59
padaryti smagų tekstą ir iš ATP kodekso - tai jau aukštas pilotažas. Pagarba Linui
Timafej 2010 02 02 – 14:37
Geri pastebejimai, ypac gerai rastas istorinis artefaktas.
Stiklinis 2010 02 03 – 22:47
Linai, siūlau naują temą “Švėkšnos departamentas”. Tai apie ligoninių sujungimą. Kaip prie Jūrininkų ligoninės prijungs Švėkšną - taip ją pavadins. Žr. “Ekspreso” tinklapio publikaciją “Švėkšnos psichiatrinė priklausys Klaipėdai” - vasario 3 d. Beje, kad įvesčiau į temą, primenu Klaipėdoje XX amžiaus 7-9 dešimtmetyje “švėkšna” buvo bendrinis žodis, reiškiantis tą patį ką dabar reiškia: dibas, lochas, avilys, grybas, čainikas ir t.t.
Sėkmės.
to: Stiklinis 2010 02 04 – 17:42
Fui, kokiais negražiais bendriniais žodžiais kalbi. Ar pamiršai, kad dabartės mes esame ne XX a. TSRS, o XXI a. EU , ir nebegalima pravardžiuotis, o reikia būti tolerantiškais. Be to, Švėkšnos psichiatrinės ligoninės pacientai yra verti didžiausios pagarbos, nes būtent jų balsų dėka 1996 m. Švėkšna surinko daugiau kaip 70% balsų už konservatorius – didžiausias procentas Lietuvoje. Tai ir lėmė, kad į valdžią ateitų teisinga mūsiškių valdžia.
Gintas 2010 02 08 – 18:58
Netycia radau si puslapi.Taip jau sutapo.kad susipazinau su paciu Linu.Geras pasnekovas.Drauge sako,kad ir draugas labai geras,bet,kad taip sauniai raso.tai … Gintas
Sofija 2010 03 23 – 16:32
Smagu. Nors žodžių ir daug, smagių emocijų sukelia dar daugiau
Gerda 2010 03 24 – 10:52
Visų pirma Lino straipsnio vertas komentaras:
Limonadas 2010 01 24 – 22:46 Linas yra netaikomosios didaktikos pradininkas lietuvių literatūroje, o gal ir pasaulyje.
SUPERINĖ AUTORIZACIJA.
Na, o mano pastebėjimas - nusistebėjimas būtų neeiliniu Lino sugebėjimu raštu įvardinti ir tai, ką žodžiu jis įgarsina iškalbingu krenkštelėjimu. Išsiversdamas be ‘trumpininko’ !!!!
Lilija 2011 11 27 – 20:50
Saunuoliausias saunuolis esi Linai. Vaziuodama traukiniu skaiciau tavo straipsni ir garsiai pradejau juoktis , adaros rieda, negaliu susitvardyt, o suziurusiems smalsiems pakeleiviams suskubau paaiskinti, kad ne tik marichuana taip veikia, kad labai nuotaikinga straipni skaitau. Paprasyta tinklalapio turejau paaiskinti, kad tai lietuviu kalba ir net nepazystu tokio vertejo, kuris galetu perteikti tai ka tu sukuri. Nei isverst nei perpasakot neimanoma. Toliau sau nuosirdziausiai kikenau, ir pirma kart per tuos metus pajutau, kad jie man pavydi, kad as lietuve. Pavydi to ko uz jokius pinigus negalima nupirkti…