VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Iš raštų skrynelės (XIII)

Rašyti į stalčių gūdžioje gūduvoje, spausdinti „Lietuvos pionieriuje” prieš pat Atgimimą, šie istoriniai anekdotai buvo priešiškai sutikti tiek komunistų, tiek patriotų. Pirmuosius suerzino aiškus marksistinės istorijos interpretacijos šaržas, antruosius papiktino romantizuoto būtovės suvokimo prižeminimas. Dabar tos aistros aprimusios, užaugo nauja skaitytojų karta: jiems šie senovės raštai.

Istoriniai anekdotai

Gedimino medžioklė (I)

Kunigaikštis Gediminas kartą medžiojo netoli Trakų, prie Neries. Sumedžiojęs taurą, gražiame slėnyje iškėlė puotą savo palydai. Visi šlamštė taurą ir maukė naminio varymo spiritinius gėrimus, kol išgriuvo ir sumigo.
Rytą Gediminas atsibudo plyštančia galva. Pasikvietė Lizdeiką ir klausia:

- Žinai, Lizdeika, taip jaučiuosi, tarsi galvoje vilkas staugtų. Ir net, pasakyčiau, kažkoks geležinis. Ką tai galėtų reikšti?

Čia Lizdeika viską jam ir išaiškino.

Gedimino medžioklė (II)

Kunigaikštis Gediminas kartą medžiojo netoli Trakų, prie Neries. Kitą dieną Lizdeika užsiminė žinąs vieną vietelę: jei kunigaikštis ten įkurs miestą, dėkingi būsimi miestelėnai pastatysią jam paminklą. Suklusęs Gediminas pasiteiravo, ar galima iš ženklų spėti, koks būsiąs tas paminklas.

- O valdove! - atsakė Lizdeika. - Garsiai staugė vilkas, garsus bus paminklas - per savo gražumą. Ilgai staugė geležinis, šimtus metų jį magistratas statys, - labai didelis išeis.

Štai tada Gediminas ir apsisprendė.

Sunki Traidenio vaikystė

Kunigaikštis Traidenis, kai dar mažas buvo, labai gėdijosi savo vardo. Per prastas jis jam atrodė. Na ir, aišku, bendraamžiai nuolat iš jo dėl to tyčiodavosi.

Traidenis, būdamas jautrus, dažnai dėl to apsikuldavo. Ir taip gerai išmoko muštis, kad užaugęs tapo Didžiuoju kunigaikščiu. Tada jo vardas visiems ėmė skambėti ir didingai, ir grėsmingai.

Bet pats Traidenis dažnai pagalvodavo: “Ak, kad taip tėvai būtų mane pavadinę Vytautu!”

Reikia pakentėti

Žemaičiai labai bijojo krikšto. Teko pačiam Vytautui atvykti. Sukvietė žemaičius ir gėdina: “Aš, - sako, - tėvynės labui triskart krikštijausi, o jūs vieno karto negalite pakentėti.”

Herojiškosios istorijos pabaiga

Aukštaičiai irgi labai bijojo krikšto. Didysis kunigaikštis Jogaila, žinodamas tautiečių būdą, į Vilnių atsigabeno ne tik lenkų kunigus, bet ir gyvą galą vilnonių rūbų. Jis paskelbė, kad kiekvienas naujakrikštas gaus dykai po importinį drabužį.

Tautiečiai plūdo tuntais, urmu krikštijosi ir, numetę linines tėvyninės namudinės gamybos drapanas, krykštaudami taisėsi dovanotu importu.

Tam tikra, nors ir nežymi, jaunimo dalis kartu su persunktomis priešiška ideologija kelnėmis nekritiškai priėmė ir menkavertę Vakarų kultūrą, brukamą nemokančių lietuviškai kunigų.

Ar žinote, kad…

…žodis “šventinti” prasme “duoti pylos” vartojamas nuo XIV a. pabaigos. Kunigaikštis Vytautas, gavęs pylos, vis kur nors bėgdavo ir apsikrikštydavo.

Paprasti žmonės, nesuprasdami politinio momento, taip ir sakydavo: “Vėl pašventino Vytautą.”

Nesuartėjo su liaudimi

Žemaitijos vaitu Ordinas paskyrė Mykolą Kiuchmeisterį iš Šternbergo, nes tas mokėjęs žemaičių ir lietuvių kalbas. Išleisdama kapitula prisakė atminti jautrų politinį momentą ir kuo dažniau su čiabuviais kalbėti jų kalba. Tačiau Kiuchmeisterio žodynas, įgytas prižiūrint belaisvius, nepasižymėjo poetiškumu, nors buvo stiprus, išraiškingas.

Sutinka, būdavo, vaitas kelyje žemaitį ir, vykdydamas instrukciją, pažindinasi:

- Ich bin jūsų vogt Michael Küchmeister von Sternberg, o kas tu bist? Tu bist subingalvis, oder skersamyžis?

Michael Küchmeister von Sternberg nesuartėjo su liaudimi.

Moralinis pranašumas

Lenkijos karalius Jogaila ir Ordino magistras Jungingenas, prieš jodami į Žalgirį, ilgai vienas kitą gąsdino.
Jogaila jį baugina: “Va, pasakysiu Vytauto totoriams, jie tau kad duos!” Magistras nelieka skolingas - jis pasakys pamarėnams, o tie parodys ir Jogailai, ir totoriams. Jogaila grasina čekais, Jungingenas sileziečiais. Ir taip be galo.

O skundikai jie buvo baisūs. Skundė vienas kitą ir popiežiui, ir kaizeriui, ir visiems, kas tik jų klausydavo, bet apčiuopiamo moralinio pranašumo nė vienas įgyti nepajėgė.

Ir sugalvojo tada magistras nusivežti į Žalgirį pančius belaisviams. Tegu dreba iš anksto visa karaliaus kariauna!

Išgirdo Jogaila apie tą teutonišką gudrybę ir pasikvietė Zyndramą iš Maškovicų. Pasikvietė ir sako: “Mylimas Mūsų valdiny Zyndramai ir Maškovicų! Pasiekė Mus žinia, kad riteriai dešimt vežimų pančių prisigamino ir vežasi į Žalgirį. Liepiame ir įsakome tau žaibo greitumu patiekti …eee… dvidešimt vežimų.”

Zyndramas puolė aiškinti, kad tiekos pančių aiškiai per daug, ir, pagaliau, įveikę kryžiuočius, galėsią pasinaudoti jų atsivežtaisiais.

Tada Jogaila jam ir sako: “Mūsų valdiny Zyndramai! Glušas esi ir dialektikos nesupranti. Mums moralinis pranašumas rūpi. Nerūstink Mūsų ir daryk, kaip įsakėme.”

Kas buvo toliau, mes jau žinome. Sąjungininkai į Žalgirį atvyko morališkai pranašesni ir laimėjo. Pats didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas, negalėdamas sau atleisti lemtingos klaidos, ieškojo mirties ir surado ją kovos lauke.

Vis dėlto Zyndramas iš Maškovicų dėl vieno dalyko buvo teisus. Kadangi pančiai buvo padaryti žaibo greitumu, teko naudoti vokiškosios kokybės, trofėjinius. Bet Zyndramas karaliaus prielankumo taip ir nebeatgavo. Jis, sakydavo Jogaila, dialektikos nesupranta ir moraliniu pranašumu nesirūpina.

Kai paaiškėjo,

jog Zyndramas nėra strategas, Jogaila paskyrė jį Karališkosios bibliotekos vyriausiuoju fondų saugotoju. Negi leisi prapulti geram žmogui. Tačiau Zyndramas neatsakingai žiūrėjo į savo pareigas, ir greitai iš šešiolikos bibliotekos tomų liko tik trys. Maloningasis karalius, patyręs Zyndramo veiklos rezultatus, atleido jį iš tarnybos ir nutrėmė į Maškovicus be konfiskacijos. Atsilygindamas tasai paskleidė aiškiai melagingus gandus - esą, karalius Vladislovas iš viso nemokąs skaityti, o ir skaičiuoti gebąs tik iki trijų. Kas viršaus - daug.

Jogailos laiškas

Pasisodinę Jogailą į sostą, lenkai jį šiek tiek apmokė, kad nedarytų gėdos prieš Europą. Jogaila gi buvo labai geros nuomonės apie savo išsilavinimą ir mėgdavo į raštus prikaišioti tarptautinių žodžių - dažnai ne vietoje arba neteisingų.

Nusiuntė kartą jis Vytautui laišką, kuriame be kita ko prašė nuodugniai nušviesti kunigaikštystės socialinę-ekonominę seksuaciją.

Perskaitė Vytautas kuzeno laišką - šaltas prakaitas jį išpylė: neduokdie, sužinos fon Rusdorfas - gėda prieš visą Europą!

Vytauto graužatis

Vytautui amžinai nesisekdavo. Kad ir po Žalgirio - sutriuškino kryžiuočius, pasibeldė kalaviju į Marienburgo vartus, pasirašė ant tvirtovės sienos. Kokių argumentų dar reikia - tegu riteriai kapituliuoja ir grąžina Žemaitiją. O teutonai spyriojasi: ten, sako, mūsų tėvų ir protėvių kapai, niekaip negalį jie Žemaitijos atiduoti. Tik kai Vytautas pasisiūlė ir juos sulaidoti greta protėvių, nusileido kryžiuočiai. Atiduodame, sako, Žemaitiją iki tavo gyvos galvos.

O Vytautui tuomet apie 60 metų buvo. Joja jis atgal į Vilnių ir graužiasi: amžinai jam nesiseka! Nepadarė darbo iki galo. Sužinos žemaičiai taikos sąlygas, paklaus, už ką kovojo, ir pasielgs su juo kaip su Mindaugu.

Vytauto sėkmė

Dėl žemaičių apsiriko Vytautas. Paniurzgėjo jie dėl taikos sąlygų ir nustojo. Dar gražiau - labai Didžiojo kunigaikščio sveikata rūpintis pradėjo: suieško per pažįstamus rečiausių vaistų, tiekia stalui geriausią alų midų, riebiausius šernus siunčia.

Ilgainiui Vytautas prie to priprato, net piktnaudžiauti ėmė. Atvyksta, būdavo, žemaičiai skųstis baudžiava ir diegiama jiems pūvančio feodalizmo ideologija, o tas ir sako: girdi, šiąnakt bjaurų sapną sapnavęs, o dabar jam, atseit, kairįjį šoną diegia.

Ir užsičiaupia delegatai, su viskuo sutinka.

Taip Vytautui pavyko ir žemaičius taikiai apkrikštyti, ir pačiam pragyventi apie 80 metų.O tai niūriais feodalizmo laikais savaime didelis pasiekimas buvo.

Šmaikštus pasakotojas (I)

Jogaila mėgo pasakoti dvariškiams, kaip Vytautas bėgo iš Krėvos.

Vytautas, persirengęs tarnaitės drabužiais, audringą rudens naktį virve nusileidęs nuo pilies sienos, įsisupęs apsiaustan be heraldinių ženklų, šokęs ant žirgo ir nurūkęs pas savo svainį Jonušą. Taip smagiai dūmęs, kad Jogailos pasiųsti raiteliai nesugebėję jo pavyti ir grąžinti pilyje pamirštus daiktus.

Dvariškiai ir svečiai kvatodavo, bet pats Vytautas čia nematė nieko juokinga. Jogaila pasakodamas primeluodavo, ir, be to, tikrai šmaikštus pasakotojas niekada neverstų klausytis tos pačios istorijos du kartus.

Šmaikštus pasakotojas (II)

Jogaila mėgo pasakoti dvariškiams, kaip Vytautas bėgo iš Krėvos. Pasakodamas begėdiškai primeluodavo ir atvirai juokdavosi iš Vytauto. O kai tarp svečių būdavo pats Vytautas, porindavo tą istoriją kelis kartus.

Nėra teisybės pasaulyje

Kunigaikščiui Vytautui amžinai nesisekdavo, o Jogailai sekėsi. Todėl Vytautas jo nemėgo.
Ir dar: Vytautas manė, kad nėra teisybės pasaulyje - Jogaila klastingai įkalino ir nusmaugė savo dėdę, ir už tai gavo Didžiąją kunigaikštystę; suvedžiojo dvylikametę Jadvygą - ir už tai gavo karalystę.

“Tas senas ožys!” - negalėdavo nurimti Vytautas.

Anuo metu

Čekai kariavo su vokiečiais. Čekų husitai norėjo net bažnyčioje gerti vyną, o popiežius ir kaizeris jiems neleido. Bet čekai vistiek gėrė, o pasigėrę save vadindavo lotyniškai - utrakvistais.

Stichinis utrakvistas

Atsitiko taip, kad numirė Čekijos karalius. O be karaliaus herojiškaisiais laikais, kaip žinia, nė krust. Aišku, čekai iškart kreipėsi į Vytautą, pasiūlė karūną ir išdėstė savo sąlygas.

Vytautas, padėkojęs už garbę, karūnos atsisakė, mat utrakvizmas būtų per daug pavojingas jo pagyvenusiam organizmui. Bet bėdoje husitų vis dėlto neapleido: davė jiems Žygimantą Kaributaitį, stichinį utrakvistą, seniai svajojusį apie bohemą ir karūną.

Sava nuomonė

Chanas Tochtamyšas, gyvendamas Lietuvoje, turėjo savo nuomonę ir garsiai ją reiškė: “Kutlujus - susmirdęs šakalas; Edigėjus - susmirdęs šakalas. Emyras Vytautas - geras emyras, puikus emyras, labai dosnus emyras.”

Paguoda

Vytautas guodė Tochtamyšą:
- Taip, sostą tu praradai. Bet nuo šiol tuos bailius šakalus gali triuškinti jų pačių teritorijoje.

Rūstus likimas

Chanas Tochtamyšas, gyvendamas Lietuvoje, skundėsi likimu:

- Mane, stepių sanitarą, nubloškė į tokį užkampį, kur net plovo užsimušdamas negausi!

Guvus vaikis

Tochtamyšas vaikystėje dažnai praleidinėdavo geografijos pamokas. Tėvo dėl to subartas, pasiteisino:

- Kardas paklaus kelio, sprandas kelią parodys.

Ekonominė geografija

Chanas Tochtamyšas mokė vaikaičius:

- Maskva yra turtingas miestas. Marienburgas yra turtingas miestas. Maskva ir Marienburgas yra turtingi miestai.

Tikras draugas

Chanas Tochtamyšas negalėjo ramiai žiūrėti, kaip kryžiuočiai terioja mylimą Lietuvą.

- Mano kardas - tavo kardas, - pasakė jis Vytautui. - Jojam į Marienburgą.

Peržengė ribą

Chano Tochtamyšo galva tapo balta kaip žydinti obelis, bet širdis liko juoda kaip dykumos naktis.

Jo žodžiai saldesni už medų, bet liežuvis dvišakas kaip smėlynų gyvatės.

- Jei meluoju, tegu mane šaitanas nujoja, - sakydavo jis.

Taip jis kartą neapsikentęs ir padarė.