VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Iš raštų skrynelės (X)

Svajonės kartais pildosi. Ne visada išsipildžiusios atneša laimę, ką kaimynai konstatavo jau prieš 80 metų: „Все говорили: “Радио, радио!..” И вот - радио есть, а счастья нет.”

O kartais Likimas žmogaus svajonę išpildo savaip, su ypatingu sadizmu. Senovėje Vilniuje kaip tik tokiu būdu išsipildžius mano paties troškimui, 1989-aisiais parašiau apie tai kino novelę. Kaip įprasta jaunam autoriui - neviltis čia radikali, o pesimizmas - bekompromisis. Skaičiavau trumpo metražo, j/b, 16 mm, gal ir begarsiam filmui - skurdo biudžetui.

Deja, mano kino draugai toje novelėje įskaitydavo pirmiausia reakcingą politinę manifestaciją, tuometinių tautos troškimų kritiką. Neprieštaraudami (juk - draugai) mano tvirtinimui, kad ta alegorija aš pasakoju tik autobiografinę, labai intymią savo paties privačių troškimų ir jų išsipildymo istoriją, jie sakydavo, kad „žmonės vis tiek supras kaip apie Landsbergį ir Sąjūdį.” Tai filmas taip ir liko nepastatytas, o ir patį tekstą publikavau tik po keleto metų, kai jau tie tautos troškimai mūsų visų džiaugsmui išsipildė.

Taip, tie autobusai ir pareigūnai novelėje tikrai gali klaidinti, tikrai gali pasirodyti, jog ten apie visuomenės aktualijas kalbama. Bet turiu pasiteisinimą: siužeto audiniui tada (dabar matau - įžvalgiai) pasirinkau amžinus Vilniui dalykus, kad žmonės skaitydami ne tik ‘89, bet ir ‘09 atpažintų savo miesto sceneriją. Toks iki dabar liko ten viešasis transportas; pareigūnai su minia irgi dabar kartais elgiasi panašiai. Tad manyčiau, kad - nepriklausomai, kokia/ar yra estetinė to teksto vertė - bent jau Vilniaus vaizdai ten nėra pasenę.

Sutemų autobusai

Autobusų stotelė mieste. Vakaras. Būrys žmonių laukia autobuso. Kiek nuošaliau stovi akiniuota moteris, panaši į mokytoją. Ant žolės sėdi girtas vyras ir blausiai dairosi. Toliau - apsikabinusi porelė, dar atokiau laksto du berniukai. Juos akylu žvilgsniu seka stora moteris su dviem ryšuliais - jų mama.

Atvažiuoja lauktasis autobusas. Dar jam nesustojus, žmonės sujunda, griebia nuo žemės daiktus, lenda į kelią. Visos trejos durys atsidaro; autobusas toks pilnas, kad net vienas kitas keleivis išstumiamas lauk. Stora moteris nesuspėjo užsiimti patogios vietos, ji šaukia savo neklaužadas vaikus. Girtuoklis nerangiai bando keltis, mokytoja nedrąsiai artinasi prie spūsties.

Kad ir koks pilnas yra šis autobusas, stipriausi vyrai pajėgia į jį įsiveržti. Prie durų kabo kekės žmonių. Džeržgia skambutis, autobusas kiek pavažiuoja, dar sudžeržgia, tarsi nusipurto kybančius žmones. Durys užsidaro, drebantis išmetamasis vamzdis krioktelėjęs paleidžia debesį dūmų, autobusas nuvažiuoja.

Žmonės stotelėje aprimsta. Pasideda ryšulius, vėl nusiteikia laukti. Stora moteris šaižiu balsu bara vaikus. Vyresnysis gauna antausį ir verkia. Toliau - bučiuojasi porelė. Girtuoklis išsitraukia butelį, trukteli skysčio, įsikiša butelį atgal. Čepsėdamas drėgnomis lūpomis, gašliai žvelgia į mokytoją. Ši nuduoda nepastebinti, atšiauriai inteligentišku žvilgsniu žvelgia pro šalį. Stotelėje gausėja žmonių. Ateina senukas, atsistoja kiek toliau stotelės prie gatvės, išsitraukia laikraštį, prisikišęs skaito.

Vėl atvažiuoja autobusas. Šį kartą jis sustoja toliau, prie pat senuko; atidarius duris vietos kaip tik vienam žmogui. Senukas sulanksto laikraštį ir įlipa į autobusą. Grūstis. Moteris su vaikais ir ryšuliais vėl nustumiama į šalį. Mokytoja net nebando lįsti spūstin. Girtuoklis mėgina pasikelti nuo žolės, ir tai jam beveik pavyksta. Autobusas, paėmęs tik keletą žmonių, nuvažiuoja.

Temsta. Įsižiebia gatvės žibintai. Kai kurie ilgai laukę nelaimėliai sėdasi ant lagaminų, ant savo ryšulių įsitaiso ir storoji moteriškė. Pritilę ir ramūs stovi vaikai. Vaikinas kažką kužda merginai į ausį, ta droviai juokiasi. Sučiaupusi lūpas inteligentė žiūri į tuščią kelią. Girtuoklis patogiai įsitaiso, vėl išsitraukia butelį, užsiverčia, bet - butelis jau tuščias. Tada išvarvina paskutinius lašus ir jį numeta.

Pamažu renkasi žmonės. Pravažiuojančios mašinos jau su šviesomis: temsta. Gatvės žibintų šviesa apšviečia laukiančiųjų veidus.

Stotelėje sustoja autobusas. Pro atsidariusias duris mikliai iššoka uniformuoti ir ginkluoti vyrai. Žmonės atšlyja, traukiasi atatupsti; uniformuotieji apsupa juos ir stumia į autobusą. Vienas pagriebia merginą už rankos; tarp jų įsiveržia vaikinas. Kitas uniformuotasis dalykiškais smūgiais susmukdo vaikiną. Dviese paima jį už rankų ir įvelka į autobusą. Mokytojos niekas neliečia, ji įlipa pati. Stotelė ištuštėja, čia stovi tik vienas uniformuotasis. Atsigręžęs į autobusą, jis parodo į girtuoklį, kuris visą tą sambrūzdžio laiką stojosi, stojosi ir - pavyko! - atsistojo. Iš autobuso vėl išlipa du vyrai, prieina prie girtuoklio ir už parankių nuveda į autobusą. Durys užsidaro. Į stotelę, mostaguodamas rankomis, atbėga vyriškis, tačiau autobusas jau rodo posūkį ir nuvažiuoja. Vyras stotelėje nusikeikia, pasižiūri į grafiko lentelę, po to - į laikrodį, išsitraukia cigaretes, užsirūko. Ateina ir šalia atsistoja moteriškė su krepšiu.