Iš raštų skrynelės (VIII)
“Klaipėdos” laikraštyje pasvarstyta, ką daryti su Viliaus Orvido palikimu. Skelbta mintis, kad valstybė turi jį išpirkti ir suteikti tai vietai muziejaus statusą. Buvo labai rimtai pareikšta ir kita gaivi idėja - kad tos kaimo turizmo sodybos savininkei privalo mokėti Landsbergis.
Aš manau, kad nereikia daryti nieko. Tais atvejais, kai daiktams ir vietai gyvybę įkvepia tik asmenybė, tai asmenybei pasitraukus, reikia palikti viską garbingai nykti. Kai dvasia pasišalina, balzamuoti andainykščio jos buvimo lukštus, garbinti daikto dulkę yra bergždžias ir net nepagarbus tam kūrėjui - o ir pasaulio mirčiai bei atsinaujinimui - darbas. Ar tai būtų Orvidų sodyba, ar brangiai pirktas Jurgio Mačiūno niekniekių šlamštas.
Senovėje dažnai lankydavausi Paberžės klebonijoje, ten ūkvede dirbo mano sesuo. Pateikiamas tekstas publikuotas, kai pelnytai madingą Paberžę jau buvo palytėjęs taurus nykimo dvelksmas.
“Veidas”, 1994 08 25
Paberžės etiudai
Oazė ir beduinai
Apie Paberžę ir jos kleboną Mykolą Dobrovolskį (Tėvą Stanislovą) labai lengva rašyti. Arvydas Juozaitis ir kiti liaudies rašytojai jau yra sumūriję betono tvirtumo įvaizdžius: “šventa vieta”, “oazė”, “Lietuvos Meka”. Belieka jais pasinaudoti, kūrybiškai papildyti islamą lamaizmu bei ekstrasensorika, - ir rašinys baigtas. Galima, priešingai, atsargiai vairuoti nuo Korano prie Biblijos ir pasakoti, kaip Paberžėje kupranugariai landžioja pro adatos skylutę. Laikraštijos beduinui Paberžė - neišsenkantis zemzemas.
Gera Naujiena
Tėvo Stanislovo perkeista Paberžė primena žemaičių Into, Navidansko (nesu tikras, kad teisingai rašau pavardę), Orvidų muziejus parkus. Tiktai šiųjų požiūris į gamtą labiau “autorinis”: pašvęsdamas gyvenimą svajonei, žemaitis valingai pažymi kūrinį savo asmenybės antspaudu. Tėvas Stanislovas leido Paberžei skleistis kaip žiedui, pasikliaudamas nesuskaičiuojamų savo talkininkų išmanymu. Rizikuodamas išvažiuoti į lankas, vadinčiau Tėvo Stanislovo kūrinį tam tikru katekizmu, per ketvirtį amžiaus sukurtą tiems, kurie galbūt jau nebemoka melstis, bet jaučia grožį. J.L. Borgesas parodė, kad sodas ar labirintas kartu gali būti ir ženklas, žinia, pranešimas. Gal tokia žinia, Gera Naujiena yra ir Paberžė. Tas, kuris nori, bet negali melstis, tegu tiesiog apžiūri kleboniją, pavaikšto po šventorių, kapinaites, pasėdi prie Liaudės. Gamta ir žmogaus kūriniai pasimels už jį, o gal ir širdis ašaromis atitirps. Nes tas gyvenimas kartais - kaip kūdikio rūbelis: trumpas ir šūdinas.
Muziejus
Griežtai kalbant, Paberžėje svarbiausias yra muziejus. Nes tai, ką prieš tai parašiau - lyg yra, lyg nėra. Vienas jaučia, kitas ne. Gal oazė, o gal tik miražas. Neužprotokoluosi. Kitas dalykas - eksponatai. Paberžėje yra sakralinio meno muziejus (terminas nėra nusistovėjęs; dar rašoma religinis, bažnytinis menas). Kažkada pats sau esu skaičiavęs, kiek žmonių turėtų dirbti Paberžės muziejuje, jeigu jis būtų valdiškas. Skaičiavau patį minimumą - atsisakant mokslinio tiriamojo darbo, apsiribojant būtiniausia konservacija. Net hidrauliniu presu suspaudus etatus, keturi žmonės būtini.
Paberžės sargai
Jau bene penkeri metai, kaip Tėvas Stanislovas iškeltas į Dotnuvą ir Paberžėn atvažiuoja kartą du per savaitę laikyti pamaldas. O šiaip visu Paberžės ūkiu rūpinasi tam pasamdytas žmogus. Paberžės sargas privalo turėti ypatingas kvalifikacijas. Mėgti vienatvę - ir lengvai bendrauti su žmonėmis. Būti taupus ir svetingas. Turėti išsilavinimą ir inteligenciją, pakankamą bendrauti su garbingais svečiais - ir sugebėti sėkmingai vesti derybas su agresyviais girtuokliais. Būti diskretiškas, nesirgti buitiniu lėtiniu alkoholizmu. Todėl savaime suprantama, kad pirmosios Paberžėje buvo prižiūrėtojos, ne prižiūrėtojai. Nuo šio pavasario, tiesa, sargauja vyras. Mat per tuos penkerius metus, kai Šeimininkas tik priešokiais gali rūpintis Paberže, joje atsirado darbo ir vyriškai rankai.
Marsiečiai, vagys ir vyšnios
Kai į Paberžę atvažiuoja koksai valdžios žmogus ir apžiūri rinkinius, tai tučtuojau skuba išreikšti didį susirūpinimą jų apsauga. “Būtinai reikia signalizacijos!” Metų metais važinėja, metų metais reiškia tą savo didį susirūpinimą. Tarsi būtų kokie marsiečiai, nukritę iš dangaus. Tarsi ne nuo jų priklausytų lėšų skirstymas, visokie ten fondai ir limitai. Iš tikrųjų, labai reikia Paberžei apsauginės signalizacijos. Ir kaip tik tie valdžios žmonės turi prašyti kunigo, kad leistų signalizaciją įrengti.
Paberžė turėjo signalizaciją tik kai joje atostogas leido vilnietė kalaitė Čiupkė: aplojo porą seimūnų ir atlikusi pareigą grįžo į miestą. O vagia dažniausiai iš kapinaičių. Jos yra atokiau, už upės. Išsilavinę, turintys skonį vagys gvelbia skulptūras, bet kartais atklysta ir metalistai. Vienas skulptorius neapdairiai apkalė stogastulpio viršų variu: nerūdys, nepus medis, dailiai stogelis žibės saulėje. Stovės amžių. Pats aukščiausias buvo kapinaitėse, gal kokių septynių metrų. Kol stovėjo, man jis neatrodė pats gražiausias, bet, kaip sakoma, apie nupjautą stogastulpį arba gerai, arba nieko. Tas liūdnas nutikimas man priminė pasakojimą, kaip Kaliningrado srities gyventojai skina vyšnias: nupjauna medį, ir vyšnias skina labai patogiai. Taigi, jei reikia, ir mes taip galim.
Avys ir kiaulės
Spaudos ir televizijos dėka Tėvas Stanislovas yra žinomas ir kaip visuomenės veikėjas. Ne paslaptis, kad jo pažiūros skiriasi, tarkim, nuo mons. Alfonso Svarinsko nuostatų. Žurnalistai arba vengia aiškintis, kuris čia jų teisus, arba, paveikti Paberžės grožio (blogas medis negalėtų duoti tokių gerų vaisių), nuoširdžiai gina Tėvą Stanislovą nuo tikrų ir įsivaizduojamų kritikų. Dviejų bažnyčios autoritetų nuomonės ryškiausiai skiriasi komunistų ir kagėbistų klausimu. Gali būti, kad tai yra ne tiek politinis, kiek teologinis ginčas. “Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų.” (Mt 7,6); “Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios?” (Mt 18, 12). Taigi, kas yra tie buvę raudonieji: ar pikti šunes ir kiaulės, ar vargšės buriukės? Ar su jais elgtis pagal evangelininką Matą, ar, atvirkščiai, - elgtis pagal tą patį Matą? Šitas netiesioginis dviejų Lietuvos kunigų ginčas būtų skaidrus ir skaudus: abu vienas kitą pažįsta bent pusę amžiaus, abu praėję lagerius, abu persekioti sugrįžę. Būtų, jeigu ne abiejų pusių aistruoliai. Tėvą Stanislovą spaudoje subarė didelė grupė konfratrų, iš monsinjoro nevengia pasišaipyti bulvariniai laikraščiai. Taip likiminis milžinų ginčas kitiems tampa sportu, ir “mėlynieji” bei “raudonieji” renkasi sau taškus. Laimingos kartos, kurioms tas ginčas atrodys nesuprantamas kaip kokia donatistų byla!
O gyvenimas eina savo vaga. Į Paberžės kapinaites prieš porą savaičių atgulė smurtine mirtimi mirusi moteris. Kol kas laikraštienoje neradau paaiškinimo, ar ji nužudyta dėl dešiniųjų padaryto kaimo žmonių supriešinimo, ar dėl netikusių Tėvo Stanislovo homilijų. Negi ir neparašys?
Na ir eik sau!
Po pamaldų dažniausiai Paberžės klebonas pasilieka pietauti. Tai yra proga aptarti didelio ūkio reikalus ir pabendrauti su piligrimais. Kartą atklydę kanadiečiai kamantinėjo Tėvą Stanislovą apie lagerinį gyvenimą. Na, jei žmonėms rūpi… Tada ir buvo papasakota, kaip jį paskyrė kuopti fekalijų. O tos fekalijos lauke, kur yra verčiamos, sušąla į ledą. Ir tą spalvotą ledą kapojant, kristalai gražiai žiba pavasario saulėje. Viskas gražu, tik, grįžus į baraką, ant rūbų užkritę ledukai atitirpsta… Kanadiečiai labiausiai stebėjosi, kad pasakojama su ramia šypsena, be verksmo ir dantų griežimo.
Prof. Sruoga ir kun. Yla parodė, kaip skirtingai galima kalbėti apie tą patį lagerinį gyvenimą. Dabartiniai sovietinių lagerininkų memuarai sumodeliuoti dažniausiai pagal “Žmones ir žvėris”. Paberžės klebono pasakojimai artimesni “Dievų miškui”, tik vietoje juodo juoko - vilties šypsena.
…Grįžtant iš darbo, sargybiniai kratydavo kalinius, ir Tėvas Stanislovas bijojo, kad neatimtų rūbuose paslėptų Šventojo Rašto lapų. Tai kartą, kai visus ypač kruopščiai purtė, sargybinis paklausęs, ar Dobrovolskis tikrai esąs kunigas. - “Taip.” - “Nu i pašol nachui” (”na ir eik sau”) - maloningai ranka mostelėjo sargybinis, atleisdamas kalinį nuo kratos.
Tos istorijos klausytojai turėjo suprasti, kad ir pikčiausias žmogus širdyje turi gerumo. Kai yra bent menkiausia galimybė, Tėvas Stanislovas kiekvienam randa gerą žodį.
Aš manyčiau, kad tuo atveju sargybinis nekratė kunigo iš tingumo, t.y. dėl ydos. Bet ar gali blogas medis duoti gerą vaisių? Jeigu pragare velniai bekortuodami pamiršo pakurstyti ugnį, “ko pasekoje komisija išžiūrėjusi rado technologinio proceso pažeidimą, iššaukusį sąryšyje su dūšelių nedavirimu pervedimą į nekondiciją*”, taigi, ar kortavimo yda yra pateisinama, jeigu duoda kenčiantiems vargšams atokvėpį?
Pramanytos istorijos
Apie kiekvieną populiarų žmogų sklinda paskalos ir anekdotai. Tėvas Stanislovas, Paberžė, dabar jau ir Dotnuva yra pinte apipinti legendomis. Pagal folkloro dėsnius, jos tiek nutolo nuo kadaise gal ir tikrų nutikimų, kad kitaip negu “pramanytomis istorijomis” jų ir nepavadinsi. O ir pasakojamos skirtingai, išpuošiant spalvingomis detalėmis. Homeriško talento reikėtų, norint jas gerai papasakoti. Na, nebent pavadinimus… Tiek gal sugebėsiu.
“Kaip Paberžėje žymi ekstrasensė akumuliavo kosmoso energiją arba Kodėl sargei pusmetį aura šerpetojo ir ketvirtą čakrą maudė.”
“Kaip signataras jaunystėje iš Paberžės per batvinių lauką šliaužė (memuarai)”.
“Kaip vaiduoklis Dima sušalo į ragą.”
“Kaip piligrimai upelio šlaitą tvirtino.”
“Kaip T.S. rašė pamokslą į laikraštį, ir tuo metu atvažiavo įžymi liaudies liūdnai pagarsėjusi rašytoja, ir kuo visa tai baigėsi.”
“Kaip Kėdainių gaisrininkai pažymėjo antrojo Paberžės muziejaus atidarymą.”
Tos linksmos ir graudžios istorijos taip ir liks neparašytos. Kas jas žino, tas nerašo, o laikraštijos beduinams jos ir nėra įdomios. Manau, taip ir turi likti.
* Manau, kad pragaro raštvedyba vedama šia lietuvių kalbos tarme.
Pia Fraus 2010 09 05 – 09:45
Aną savaitę po beveik 20 metų lankiausi Orvydo sodyboje.
Prie kelio, iš kurio sukama į Orvidų sodybą, stūkso didinga reklama, kviečianti į smuklę, o šalia mažomis raidelėmis parašyta, kad ten besanti ir Orvydo sodyba.
Ta smuklė, prašmatnus „liaudiško“ stiliaus bildingas, iš kurios per visą sodybą aidi orą drebinantis kvadratinis bumčikas, iš tiesų atrodo čia svarbiausiu lankytinu objektu. Nors dėl visa ko stovi ir būdelė su bilietų kasa į „muziejų“ (suaugusiam – 15 Lt, bilietų nedavė). Lydimi bildesio iš bildingo, vaikščiojom po Viliaus akmenynę ir ieškojom vakarykštės dienos…Priėjus gyvenamąjį pastatą, išlindo apsiblausęs Viliaus giminaičiu prisistatęs žmogelis ir ėmė kaulyti cigarečių. Prisiminėm, kaip prieš 20 metų, čia lankantis su Amerikos lietuviais, Vilius iš jų spaudė pinigų…
O Paberžėje, apie kurią Linas kalba, dabar nakvynė (su sava patalyne) kainuoja 10 Lt (auka bažnyčiai - neribojama). Čia Jus gali pasitikti kunigėlis Skaidrius ir papasakoti, koks vargas tvarkyti tėvo Stanislovo aplaidžiai vestas bažnytines knygas ir kaip jam – poetui ir intelektualui – sunku tokiame užkampyje.
Linas čia neteisingai kalba (o dar vadinamas liberalu) – iš tiesų dvasiai mirus, ją reikia balzamuoti, pasitelkus „verslumo dvasios“ instrumentus. Dvasingumas gali ir turi būti pelningas. To mus moko geriausi pavyzdžiai: Tradiciškai dvasingumo monopolį valdanti Motina Bažnyčia Lietuvoje susigrąžino gal trečdalį Vilniaus senamiesčio nekilnojamo turto, o neseniai ištiesė ranką ir į Universitetui priklausančią Jonų bažnyčią (už ES pinigus Jonų bažnyčios varpinę pritaikius turistų lankymui, atsiveria aukso gysla). O ir dvasingiausias Lietuvos vaikų rašytojas – V.V.Landsbergis – yra, ko gero, ir vienas turtingiausių rašto darbininkų.
Orvydo sesuo eina teisingu keliu, įkurdindama sodyboje smuklę ir toliau vystydama verslo planus. Tik siūlyčiau jai orientuotis ne vien į V.V.L. partnerystę - rekomenduočiau pasitelkti Zuoką. Jis yra didis burtininkas, sugebantis taip šokdinti „balzamuotas dvasias“, kad iš jų birte byrėtų visai apčiuopiamos dvasinės vertybės
Naglis Puteikis 2010 09 07 – 23:09
2 Pia Fraus - Jūsų komentaras - atskiras kūrinėlis. Siūlyčiau užvesti savo atskirą rubriką šiame portale - su malonumu skaityčiau Tamstos kūrinius panašiomis ir nebūtinai temomis.
Dvasia neparduodama 2010 09 09 – 11:27
Jei tarp liberalų yra tokių žmonių, kaip Linas, tada yra vilties, kad ne viskas Lietuvoje bus parduota-perparduota.