VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Iš raštų skrynelės (VI)

Nepilnamečiai nuo galinčios jiems pakenkti informacijos saugoti jau senovėje, pernykštis įstatymas turi ilgą ir žilą barzdą. Aišku, istoriškai tas kenksmingos informacijos apibrėžimas keitėsi. Čia pateikiamame senovės rašte iki loginės savo pabaigos privedžiau ano meto politinio korektiškumo normas.

Jauniesiems skaitantiesiems organizmams kai kurie ano meto papročiai ir normos gali būti nebesuprantami; jų naudai žvaigždutėmis pažymėtas vietas paaiškinu teksto gale.

“Sietynas”, 1988 metai, Nr. 2

Humanizmo farvateryje

Narkomanija, sadizmas, prostitucija, oligofrenija “jaunėja” ir plinta. Nuostabu, bet atsakomybė už tai suverčiama mokyklai. Intelektualinis bailumas! Sveikoje visuomenėje mokyklos klaidas koreguotų šeima, gatvė, vaikų literatūra. Apie pastarąją ir norisi pakalbėti.

Šiltų žodžių yra nusipelniusi Antuano de Saint-Exupéry pasaka “Mažasis Princas”. Rašytojas išjuokė monarchistus, kapitalistus, scientistus. Pilietinės drąsos anais laikais reikėjo smerkiant alkoholizmą. Man, tvirtai laikančiam kursą į bendražmogiškas vertybes, artimas ir suprantamas tiek pasakos herojus, tiek pati humanistinė autoriaus nuostata. Ypač lyginant su kažkokio Anderseno „pasaka“, kurioje vaikai mokomi kabinti rogutes prie judančių transporto priemonių. Laikau tai būtina pabrėžti, prieš išsakydamas savo pastabas.

Keistai ir nemaloniai nuteikė epizodas su turkų astronomu. Taip, autorius pripažino besivystančios Turkijos mokslo pasiekimus. Bet kam šaipytis iš tautinių rūbų, kam nacionalinį Turkijos didvyrį Kemalį pašą vadinti diktatoriumi? Kuo nusipelnė tokios pajuokos neokolonializmo gniaužtuose spurdantys turkai? Dar A. Ibelgaubtas nurodė, kad žmogus, niekinąs kitas tautas, negerbia ir savo. Gaila, bet šiuo atveju galime nurodyti ir to žmogaus vardą – tai mūsų Sent Eksas.

Neišvengta ir dalykinių klaidų: paankstinta reformų pradžia, išpūstos represijos už nacionalinės aprangos dėvėjimą. Suprantu, kad pasaka rašyta tada, kai daugelis istorijos faktų buvo nutylimi ar tendencingai iškraipomi. Tačiau dabar, kai atidaromi archyvai, o nacionalinis klausimas ūmai paaštrėjo, rašytojui derėtų ypač atsakingai peržiūrėti savo poziciją.

Kita pastaba – dėl darbinio auklėjimo. Paviršutiniškai žvelgiant, autoriui nėra ką prikišti. Herojus ravi piktžoles, ryžtasi prižiūrėti smulkų raguotį. Tuos epizodus galima skaityti mokiniams, siunčiamiems į ketvirtą trimestrą.* Tačiau, būkime atviri, jie (tie epizodai) skęsta samprotavimuose apie rožes ir lapes. Mes, suaugę, sugebame skirti substanciją nuo akcidencijos, bet vaikai gali pamanyti, kad vienintelė žmogaus verta veikla – gėlių ir kailinių žvėrelių auginimas.** Nesinori kartotis, bet autoriui tikrai nepakenktų padirbėti prie teksto.

Ir galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į epizodą su žibintininku. Akivaizdu, kad rodydamas bergždžiai besiplūkiantį darbo žmogų, Sent Eksas nelabai subtiliai pašiepė mūsų ekonomiką. Bet jeigu jis jau tada suvokė ikikrizinę mūsų padėtį, kodėl nerašė į “Liaudies ūkį”? Kodėl jis vaikams palieka pasirinkimą tik tarp niekam nereikalingo kažko darymo ir IDV?*** Man regis, čia būtų galima rimtai pamąstyti.

Turiu prisipažinti patikliam skaitytojui, kad ilgai dvejojau prieš pagarsindamas šias savo mintis. Kas gali garantuoti, kad Mažojo Princo neišmes iš bibliotekos ir nenusiųs persiauklėti į Janonio fabriką?**** Kas gali garantuoti, kad iš senojo Sent Ekso nebus pareikalauta įvesti į pasaką sutartinius galvijus ir apskritai užkimšti visas landas priešiškai ideologijai? Tokiu atveju iš skausmo man verktų širdis. Vis dėlto tikiu, kad tokie dalykai nebeįmanomi. Dauguma draugų***** jau supranta, kad ne lazda reikia auklėti vaikų rašytojus, o dar ir dar belstis į jų sąžinę, dar ir dar kartą apeliuoti į jų pareigą – dešimt, dvidešimt, keturiasdešimt kartų. Jeigu A. de Saint-Exupéry ryšis išlikti humanizmo farvateryje, jis pats pasitaisys. Jeigu įsikibęs laikysis paklydimų (ko tenebūnie) – pats pasismerks perestroikės****** šalikelei ir literatūros sąvartynui.

* Tokio trimestro mokymo programoje nebuvo; taip vadindavo privalomąjį moksleivių siuntimą į žemės ūkio darbus per vasaros atostogas

* *Gėlių ir kailinių žvėrelių auginimas pardavimui savo ūkyje 9-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje buvo laikomi rimtu administraciniu nusižengimu

*** IDV (individuali darbinė veikla) – darbas sau, publikacijos metu nebelaikomas nusižengimu, bet ir neskatinamas.

* ***Popieriaus fabrikas turėjo poeto Juliaus Janonio vardą.

***** “Draugas” - oficialus tuometinis kreipinys į komunistą ir į priimtino valdžiai elgesio nepartinį žmogų.

****** Dabar - Atgimimas