VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Iš raštų skrynelės (V)

„Quidam confabulantur ac gerunt se petulantes et negligentes; hi castigantur ferula (baculo) et virga.” Ši metodinė genialaus čekų pedagogo Jono A. Kaminsko (Jan Amos Komenský; Comenius) įžvalga dabar ginčijama madingosios Marijos Montessori gerbėjų.

Vargu ar reikia pabrėžti, kad man artimesnis Kaminsko įtvirtintas klasikinis, laiko patikrintas moksleivių motyvavimo mokslui metodas. Jo dvasioje ir ši pateikiama senovinė kino novelė - rašiau ją kaip literatūrinį scenarijų multiplikaciniam filmui, ad usum dolphini.

Žiauri pasaka

Gyveno kartą mažas vaikas, kuris labai tingėjo mokytis. Nueidavo į mokyklą, atsisėsdavo į suolą, žiūrėdavo į knygą, o matydavo - špygą. Per tingumą tas vaikas (vadinkime jį Joneliu) neišmoko nei skaityti, nei rašyti - ir visai dėl to sau nesuko galvos. Iš sąsiuvinio lapų jis lankstydavo lėktuvėlius ir laidydavo juos sau, taip trukdydamas kitiems geriems vaikams susikaupti mokslams. O kartais į pamokas visai nenueidavo, ir tą laiką prasibastydavo laukais.

Tačiau Likimas, kuris visada seka pėdomis ir rūsčiai baudžia tinginius bei atžagareivas, davė jam skaudžią pamoką, kuri išėjo į naudą jam ir gali išeiti į naudą kitiems vaikams, jeigu jie negyvens vien paika viltim, o perskaitys ir gerai įsimins šią pasaką. Taigi kartą Jonelis, užuot skubėjęs į mokyklą pažinti raidę „A”, išėjo, kaip kad jis dažnai darydavo, pasibastyti laukais. Bastėsi jis tais laukais, toli nuklydo, iki pat tų vietų, kur žiauri ragana visaip negerai užburdavo pasaulį ir žmones, ypač vaikus. Taip besibastydamas jis ištroško ir ėmė ieškoti, kur čia galima būtų atsigerti. O reikia pasakyti, kad ragana tyčia buvo išdžiovinusi visus šulinius ir išsekinusi visus šaltinius, kad vienintelis vanduo toje plynėje būtų tik avino pėdoje telkšojęs skystimas. Ir štai Jonelis, kuris ir šiaip nepasižymėjo asmens higiena (net dantis valytis jį tekdavo ilgai raginti), nusprendė atsigerti iš tos pėdos.

Jeigu jo vietoje būtų buvęs kitas pilietis, mokantis skaityti, jis tikrai būtų atkreipęs dėmesį į šalia pėdos pastatytą plakatą, kuriame didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta: „Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams gerti iš avinėlio pėdos griežtai draudžiama!” Tačiau, kaip jau minėjau, Jonelis, per savo tingumą, sulaukęs gražaus septynerių metų amžiaus, dar buvo visiškas beraštis ir netgi analfabetas. Todėl jis tik abejingai dirstelėjo į tą užrašą, priklaupė prie pėdos ir tris kartus sočiai iš jos sriubtelėjo.

Tai, kas po to įvyko, sunku moksliškai paaiškinti, bet tai - tikras ir apgailėtinas faktas. Jonelis raganos burtų paveiktas bemat pavirto avinėliu. Nedideliu pilkavilniu avinėliu maždaug gero šuns didumo. Reikia pastebėti, kad iš pradžių jis nesuvokė šios metamorfozės rimtumo ir galimų liūdnų toli siekiančių pasekmių. Todėl iš pradžių jis tik mekeno, džiaugdamasis naujuoju savo balsu, ir purtė uodegėlę, tikrindamas naujosios savo galūnės judrumą.

Tačiau žmogaus, net mažo, gyvenimas yra taip sutvarkytas, kad džiaugsmai yra trumpi, o vargai ir bėdos - ilgi ir dar papildomai žiauraus likimo prolonguojami. Biologinis Jonelio laikrodis jam pasako, kad pamokos, į kurias jis taip ir nenuėjo, jau daugmaž artėja prie pabaigos, ir jau laikas grįžti pas mamą valgyti pietų.

O mama tuo metu kaip tik ir galvojo, ką čia grįžusiam Joneliui paduoti pietums. Nes tas vaikas buvo ne tik bemokslis, bet ir labai išrankus maistui ir ne kartą atsisakė valgyti dėl kokios nors menkos užgaidos.
Ir štai mama pamatė į kiemą atitrepsenantį pilkavilnį avinėlį ir pagalvojo: o kodėl gi išalkusiam, nuo mokslų pavargusiam Joneliui nepagaminti pietums avienos itališkai su ryžiais? Ir iš karto nunešė ilgąjį geležinį peilį kaimynui galąsti, o pati atsisėdusi stengėsi prisiminti, kaip jos mama - geriausia mama ir močiutė pasaulyje - gamindavo tą avieną itališkai su ryžiais. Tuo tarpu Jonelis avinėlis stripinėjo po kiemą, visaip stengdamasis atkreipti į save mamos dėmesį, - nė nenutuokdamas, kad tam tikras grėsmingas dėmesys į jį iš pat karto jau buvo atkreiptas.

Kol iš kaimyno kiemo girdisi ilgojo geležinio peilio džyrinimas, kol Jonelis avinėlis bliauna „bee bee”, užuot kaip žmogus pasakęs „ma ma”, būtina prisiminti avienos itališkai receptą, nes to recepto ingredientai nepaprastai svarbūs mūsų sekamai pasakai.

Aviena itališkai gaminama štai kaip: užpakalinė avies koja numazgojama, prismaigstoma česnako ir pasūdoma. Kepama krosnelėje, užpylus aliejumi, įpilami trys šaukštai vandens. Kai gerai parausta, apverčiama kita puse ir laistoma kas 10 minučių. Svieste pakepami žalumynai (svarbiausia - negailėti svogūnų), išverdami ir nusunkiami ryžiai. Tasai garnyras užpilamas sultiniu ir pastatomas į krosnelę gerai valandai.

Paduodant į stalą, garnyras dedamas į pusdubenį, ant viršaus pabarstoma tarkuoto parmezano, o ant jo dedamas minėtasis kepsnys.

Taigi mama turėjo beveik visas kepsniui reikalingas dedamąsias, pradedant kieme nemandagiai stripinėjančia aviena (mes žinome, kad tai buvo Jonelis, bet mama kurį laiką to dar nesuprato), baigiant žalumynais. Trūko tik parmezano.

Kita, mažiau principinga mama būtų numojusi ranka - et, didelis čia daiktas, tiks ir rokforas, šiais sunkiais laikais leistina barstyti avieną itališkai ir rokforu. Tačiau Jonelio mama buvo principinga ir pavyzdinga mama, nedaranti sau jokių nuolaidų. Todėl avienos itališkai mūsų visų, o labiausiai - Jonelio džiaugsmui ir laimei, buvo atsisakyta.

Iš kulinarinių godų prabudusi mama dar kartą pažvelgė į avinėlį ir staiga netikėtai suprato, kad tai yra kaip tik jos Jonelis, kuris turėjo būti mokykloje, užuot nusikalstamai ir lengvabūdiškai sriaubęs iš visokių raganų užburtų pėdų. Apsiverkė ji iš tos laimės ir baimės, kad Jonelis sugrįžo tokiu pavidalu ir vos pats sau nebuvo patiektas pusdubenyje pabarstytas parmezanu, ir apkabino vilnonį Jonelio kaklą.

Toliau reikalai klostėsi ilgai ir klampiai, tad neverta apie juos plačiai kalbėti. Kas svarbiausia, jau išdėsčiau. Galiu tik paminėti, jog mama rimtai susirūpino Jonelio avinėlio auklėjimu, vedžiojo jį pas logopedą mokintis tarti „mama”, kirpo vilną pusiau boksu ir visaip kitaip juo atsidavusiai rūpinosi. Tų nenuilstamų, pasakyčiau - didvyriškų pastangų dėka Jonelis avinėlis vėl po kurio - bet netrumpo! - laiko atvirto vaiku. Pagadinti ką nors juk galima greitai, o pataisyti tenka per vargus ir kančias. Tačiau jau kitą trimestrą Jonelis išmoko ne tik raidę „A”, bet ir kitas, labai sudėtingas, su visokiais paukščiukais ir kabliukais; tas yra verta pagyrimo ir net pasigėrėjimo, ypač atsimenant jo ankstesnį nerimtą požiūrį į mokslus.

Nuo aprašomų įvykių praėjo jau daug metų. Jonelis jau užaugo į didelį Joną. Dabar jis yra pareigingas ir kruopštus, bet net dabar kartais sapnuoja, kaip kaimynas kieme galąsdamas džyrina ilgąjį geležinį peilį. Gyvenimas yra žiaurus, vaikų jame dėl jų pačių kaltės tyko daug nelaimių, ir kartais tik laimingas atsitiktinumas, šiuo atveju parmezano sūris arba, tiksliau, - jo trūkumas, netikėtai apsaugo mažus žmones nuo tam tikrų didelių nemalonumų.