Iš raštų skrynelės (IV)
Chtoniškojo pasaulio gentys yra uždaros antropologui. Tyrinėdamas senovės elgetų papročius, negalėjau po darbo persirengti ir pasinerti į jų pasaulį: ir mano, ir jų darbovietė buvo miesto centre - kas antras pažįstamas praeivis, bendradarbiai, kolegos istorikai. Todėl praėjusio amžiaus pabaigos Lietuvos elgetijos eskizas, tegu ir palankiai tada dar nereiklių skaitytojų priimtas, buvo pernelyg spekuliatyvus ir dabar jau tikrai nevertas jūsų dėmesio. Iš to rašinio mokslui gal tik tokia nauda, kad jame pristačiau ir Kulių parapijos 1827 metų ant kaklo nešiojamą elgetos ženklą, saugomą Nacionaliniame muziejuje, - vieną pirmųjų mūsų faleristikoje ženklų su lietuvišku, žemaitišku įspaudu.
Tačiau, pagal išmintingą kaimynų posakį, “свинья грязь везде найдёт” („kryptingas ir nuoseklus akademinis interesas ras būdą realizuotis” - rus.). Netikėtai gavęs progą patyrinėti policininkų ir girtuoklių genčių papročius, nedelsdamas ja pasinaudojau; rezultatus publikavau vietos laikraštyje. Suprantama, tam tikras asmeninis tyrinėtojo angažuotumas, garuojanti emocija menkina akademinę čia pateikiamų užrašų vertę.
Bet juk ir ne visi nelyginamai geresni istorikai turėjo progą grįžę aprašyti šį chtoniškojo pasaulio aspektą. Rugpjūčio šeštąją sukanka ketveri metai, kai mano talentingasis bendramokslis buvo pakviestas į tokią kelionę. Ir jis tada neišspjovė savo obolo.
„Klaipėda”, 1995 03 03
Martynas Heideggėręs
Vyrų namai: ir aš ten buvau
Apie blaivyklą žmonės žino mažai, nors spauda kasdien iš ten spausdina trumpas žinutes. Tiek ten dirbantys, tiek ir nakvojantys nėra suinteresuoti reklama. Žurnalistai, jeigu darbo reikalais ten ir apsilanko, mato parodomąją pusę. Man buvo suteikta galimybė pažinti blaivyklos gyvenimą iš vidaus.
Praktiški patarimai
Kažkada „Pirmadienyje”, po to ir „Klaipėdoje” buvo spausdinti patarimai, kaip apsisaugoti nuo policininkų smurto. Teikė juos kvalifikuota teisininkė, žinanti įstatymus ir jų taikymo praktiką. Todėl, atseit, pagėręs pilietis, sustabdytas policininkų, turi paprašyti jų pažymėjimų, padeklamuoti BK 178 str. apie įgaliojimų viršijimą - ir tada policininkai gražiai su juo elgsis.
Gali būti. Gal Vilniuje taip būna. Bet aš vistiek nepatarčiau eksperimentuoti su mūsų policininkais. Nes kiekvienais metais blaivyklose miršta žmonės. Nepaisant to, kad į jas vežami tik „girtumo stovyje”, ne „girtumo gūlyje” esantys piliečiai. Daugybinius trauminius vidaus organų sužalojimus visada galima paaiškinti: „Tokį jį mes jau paėmėme.” Na, gal pabars, kad nevežė į ligoninę, bet iš blaivyklos felčerės juk ir negalima reikalauti kaip iš profesorių konsiliumo. Dabar specialiame kalėjime sėdi 32 buvę pareigūnai (tarp jų - viena moteris iš Klaipėdos). Ir tik vienintelis iš jų - už girto žmogaus, vežamo į blaivyklą, nužudymą. Todėl elgtis pagal tos teisininkės patarimus siūlyčiau tik tiems, kurie nuolat laimi invalidų loterijoje „Viltis”.
Bet pradėti reikėtų nuo prevencinių dalykų - kaip išvengti įstaigos. Todėl pirmiausia visiems, kuriems leidžia sveikata, patarčiau gerti ne degtinę, o morkų sultis. Tačiau jei jau gėrėte degtinę, atsiminkite keletą paprastų savisaugos taisyklių. Visų pirma reikia vengti centrinių ir apšviestų gatvių. Patruliai retai ryžtasi pasukti į tamsų skersgatvį, todėl maršrutą namo patariu rinktis pagal principą „aplink greičiau ir saugiau”. Jeigu yra galimybė, keliaukite būriu. Dviejų policininkų patrulis du išgėrusius ima pagal formulę „mažiau 140, daugiau 70″, tai yra tik tuo atveju, jeigu jų (girtųjų, aišku!) bendras gyvas svoris nesiekia 140, o bendras amžius viršija 70. Jeigu eisite trise, patrulis gali net pagarbiai pasitraukti į šalį. O vienišuolius sulaiko beveik visada. Ypač mokslininkus, poetus, muzikantus, prozininkus-bibliotekininkus ar tokį paprastą liaudies rašytoją kaip aš. Todėl jeigu azartiškai nusprendėte eiti centrine gatve, bent jau venkite papildomų rizikos veiksnių - atlapoto palto, iš kišenės kyšančio butelio ir kitų pareigūnus provokuojančių smulkmenų.
Pravartu atsiminti, kad policininkams visą pamainą brūžintis gatvėje yra nuobodu, šalta, kartais gal ir pavojinga. Tuo tarpu girto sulaikymas, gabenimas, registravimas prablaško nuobodulį, maloniai paįvairina tarnybą bent dvidešimčiai minučių. Kaip ten bebūtų, į blaivyklą Klaipėdoje žmones veža noriai, ir tą pravartu turėti galvoje.
Personalas
Formaliai blaivykla yra medicininės paslaugos teikimo vieta, laikinai apribojus piliečio judrumą. Tačiau visuomenė blaivyklą suvokia kaip tam tikrą gėdos vietą, matyt, dar iš tų laikų, kai iš jos siųsdavo raštus į darbovietes. Patys blaivyklos pareigūnai savo įstaigą suvokia kaip bausmės vietą. Fizinės bausmĖs: žmonės yra mušami. Ne viešai, prie felčerės ir pamainos vado, bet pakeliui į poilsio vietą. Akivaizdu, kad įsiganę seržantai tai daro su vyresnybės žinia. Vyresnybė tik prieš tai išsiaiškina, ar klientas nėra deputatas, sportininkas ar šiaip priartintas prie valdžių žmogus, o tada jau storasprandis budėtojas apdoroja žmogelį pagal savo ūpą ir jėgas. O ir patys sumuštieji, atrodo, tai priima kaip normą. Atseit, blaivykla - ne sanatorija, taip man ir reikia. O aš manyčiau, kad taip neturėtų būti. Juk blaivyklos policininkai dirba daug lengvesnį darbą nei patruliuojantys gatvėje, jiems negresia kulka į kaktą. Į tokias pareigas turėtų būti daug norinčių, todėl pamainų vadai galėtų atsirinkti pavaldinius be sadistinių polinkių.
Sunku pasakyti, ar blaivykloje grobiamas klientų turtas. Kalbų teko girdėti įvairių, bet manau, kad jei žmogus dar rišliai kalba, daiktai tvarkingai surašomi ir jis atgaus viską. Išskyrus mokestį už paslaugas. Pirmą kartą - 24, antrą - 48, trečią - 72 Lt. Bent jau taip man ryte aiškino nuolatinis įstaigos lankytojas.
Būtinai turiu pagirti higieną. Patalynė buvo daug švaresnė nei traukinyje Vilnius-Klaipėda, tualeto net lyginti negalima su Klaipėdos universiteto tupyklomis. Viskas archaiška, padėvėta, bet švaru ir tvarkinga. Atsižvelgiant į neramų ir dažnai nevalyvą kontingentą, valytojos vertos kuo didžiausios pagarbos.
Galėtų jas labiau gerbti ir pareigūnai. Laukiamajame, iš kurio ryte paleidžia, nedraudžiama rūkyti, tačiau nėra jokios peleninės - viskas barstoma ant grindų. Tą pačią naktį vienas klientas šlapinosi į kameros kampą, nes seržantas patingėjo išleisti jį į tualetą. Bet juk norint tuos dalykus visai nesunku sutvarkyti!
Klientai
Jie yra guldomi į kelias gerai vėdinamas patalpas. Mano kameroje gulėjome šešiese. Manau, kad tai buvo „lengvųjų” klientų patalpa, nes prie lovų nesimatė jokių rišmenų, naktis praėjo taikiai ir ramiai. Ryte mus pakėlė prieš septynias ir iki devintos laikė grotuotame išleidžiamajame. Nors visi buvome suvargę ir be ūpo, pasinaudojau proga atlikti paviršutinišką apklausą. Iš vienuolikos penkiese buvome pirmą kartą, trys - beveik nuolatiniai, trys lankosi retkarčiais. Itin graudų įspūdį darė pusamžis naujokas: inteligentiškas, žilstelėjęs, klusniai kėlė ranką atsakinėdamas į mano klausimus… Kai jam gražino „diplomatą”, jame tebebuvo kartoninis dėklas su dešimčia visai sveikų kiaušinių. Taip ir buvo - taikiai ėjo namo, žmonos lieptas nupirko kiaušinių, sutiko draugą… Ir še tau!
Tarp mūsų buvo ir vienas užsienietis iš Murmansko, dirbantis Klaipėdoje pagal sutartį. Užsienietis pasidalijo patyrimu; pasakojo, kad ten, užsienyje, blaivyklos daug blogesnės nei Klaipėdoje. Bet vistiek žadėjo išžaginti Klaipėdos policininkus iškreiptu būdu. Anksčiau aš galvojau, kad tokius užsieniečius veža jų konsului, kad nebūtų pažeistos teisės, bet, pasirodo, veža tiesiai į vyrų namus.
Neramius vyrus pančioja, ir gana žiauriai. Du mūsiškiai parodė tokius kruvinus riešus, kad jais galėtų didžiuotis ir stigmatikas iš Italijos Bongiovanni. Aišku, geriau jau audringuosius pančioti negu mušti, bet paprastai šias raminančiąsias priemones taiko kartu. Visai nakčiai galūnėse sustabdoma kraujotaka, o tai nėra gerai, bent jau medicininio profilio įstaigoje.
Palinkėjimai tarnyboms
Rašinio pradžioje bandžiau žmonėms patarti, kaip bendrauti su policija. Vieną kitą smulkmeną norėčiau patarti ir pareigūnams. Esu vienas tų, kurie stengiasi gerbti policiją ir jai padėti. Tą kartą vietoje jai padėjau labai menkai - tik tuo, kad klusniai ėjau, žvaliai atsakinėjau, taikiai miegojau, sąžiningai atsiskaičiau.
Būtų gerai, jeigu gatvėse policija daugiau dirbtų tikrą, o ne parodomąjį darbą. Daugelį taikių, kad ir ne visai blaivių žmonių pakaktų sustabdyti ir įsakmiai jiems patarti eiti namo tiesiausiu keliu. Jėgos blaivykloje reikėtų vartoti tik tiek, kiek tai neišvengiama. Juk ir taip pakeliui jau nukentėjo kliento garbė ir orumas, kam žaloti dar ir sveikatą? Būtų gerai, jeigu grįžtų senoji tvarka, kai jau atvežtas pilietis už mokestį galėjo patogiai grįžti namo ar bent paskambinti, įspėti saviškius. Suprantu, kad taip blaivykla netektų labiausiai mokaus kontingento, bet reikėtų suprasti ir vargšes žmonas, kurios bemiegę naktį skambinėja į morgus ir nuovadas.


Juozas 2010 08 05 – 12:02
Ačiū.
nk 2010 08 09 – 00:53
“свинья грязь везде найдёт” („kryptingas ir nuoseklus akademinis interesas ras būdą realizuotis” - rus.)
super