VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Iš raštų skrynelės (II)

Trumpos ir blankios aktoriaus karjeros metu neilgai gyvenau Lietuvos sąvartynuose. Ką patyręs, apibendrinau tekste. Dabar čia aprašyto downshiftingo galimybės nebeliko, tad ir tekstas, ir jo didaktinė pabaiga nebeteko tada aktualios praktinės reikšmės. Nors - doram žmogui visada galima rasti kur leistis, Likimas uždaręs duris visada atidaro bent langą, net ir šiais laikais. Apie tai - šis optimistinis senovės tekstas.

„Klaipėda”, 1995 08 11

Sąvartynų etiudas

Vietoje atsklandos

Apie sąvartynų žmones visuomenė galvoja dvejopai. Mažiau informuoti mano, kad ten kapstosi degradavę asmenys, greiti gerti ir žudyti vienas kitą. Daugiau žinantys teigia, kad sąvartynas - klondaikas. Iš jo namus statosi ir automobilius perka.

Pirmąjį vaizdinį nutapė žurnalistai. Jie atvažiuoja, pasibaisi patys ir profesionaliai pabaisina žiūrovą ar skaitytoją žmogiškojo nuopolio vaizdais. Tų paveikslų įtaiga tokia stipri, kad net mūsų grupės vadovas, palikdamas mane Karijotiškių sąvartyne, pasiūlė apsaugai į kompaniją petingą rūsčios išvaizdos kolegą.

Piktžaizdes apnuoginantys reportažai nėra melagingi, tačiau rodo netipingus sąvartyno gyvenimo vaizdus. Mano stebėjimais, asocialių, prasigėrusių žmonių Marijampolėje yra gal vos vienas kitas, Karijotiškėse (Vilnius) tokių nėra nė penktadalio. Klaipėdos (Kalotės) įmonė šiuo atžvilgiu užimtų tarpinę padėtį. Visi kiti besikapstantys sąvartyne - normalūs paprasti žmonės. Nebūtinai kaip tu, mielas skaitytojau, tačiau bent kaip aš, paprastas liaudies rašytojas.

Kita taip pat populiari legenda byloja apie nepaprastus lobius, užraustus tenai, ir žmones, praturtėjusius iš atliekų. Tai romantiškos, Hugo ir Stevensono dvasia dvelkiančios istorijos. Tačiau kai pradėdavau aiškintis, aptikdavau, kad tie tikrai pralobę žmonės yra sąvartyno tarnautojai. Meistrai, sargai, direktoriai. Akivaizdu, kad jie ne Gintaro kambario ieškodavo sąvartyne, o būdų, kaip sudalyvauti antrinių žaliavų rinkėjų pajamose.

Tautinės ekonomikos šaka

Niekas nebandė skaičiuoti, kiek antrinių žaliavų rinkėjų gyvena iš sąvartynų. Pabuvojęs trijuose, spėčiau, kad visoje Lietuvoje tokių galėtų būti gal 6 000 - 10 000. Kiekvienas jų per mėnesį surenka jau naudotos naudos už 400-1 200 litų. Tad šalies sąvartynų apyvarta gali būti lyginama su Klaipėdos miesto biudžetu.

Galbūt antra tiek žmonių dirba sąvartynuose vasaros sezono metu. Giedrius, septintokas, mokinių atostogų metu. Danguolei, dvidešimtmetei dviejų vaikų motinai, atostogų metu dar talkina vyras, vairuotojas.

Ne visos lėšos atitenka rinkėjams. Marijampolėje, kur valdžia nesirūpina žaliavų supirkimu ir išvežimu, žmonės patys susiranda transportą ir atsiskaito pagal susitarimą. Tam tenka išleisti 10-20% pajamų. Karijotiškėse, kur išvežti žaliavas galima tik Specialiosios ATĮ mašinomis, už šią paslaugą imama apie 40% žaliavų vertės. Kartu su vairuotoju važiuoja rinkėjų atstovas prižiūrėti svėrimą ir derėtis dėl rūšingumo. Juk, tarkim, juodųjų metalų laužas, nelygu rūšis, skiriasi 4-5 kartus.

Panašiai yra ir Klaipėdos (Kalotės) sąvartyne, kur už paslaugas imama taip pat maždaug tris kartus daugiau jų rinkos vertės. Tiesa, apskaičiavimo mechanizmas yra kitoks, tačiau rezultatas panašus. Tad žmonės vertingą spalvotųjų metalų, legiruoto plieno laužą parsineša namo ir patys jį realizuoja.

Labai nustebau, pamatęs Karijotiškių sąvartynan atlinguojant volvą devyni šimtai kažkelintą. Iš jo išlipo skustagalvis jaunikaitis, po pažastim kaip termometrą įsikišęs savo telefoną, ir nukrypavo laukais. Tokie vyrai tokiais volvais važiuoja tik dalyvauti didelėse pajamose.

Organoleptika, fauna ir flora

Sąvartyno kvapų negali perteikti nei spauda, nei televizija. Atliekoms versti parenkamos slėsnios, pašlapusios plynės vandeniui nelaidžiu gruntu. Net Kalotės sąvartyne, dabar jau pavirtusiame piliakalniu, pasitaiko užpelkėjusių vietų. Karijotiškėse mane įspėjo neiti per visai nekaltai atrodančią aikštelę - „vakar vieną vos ištraukėm” (na, gal taip traukė per dantį naujoką). Organika, drėgmė, karštis paskleidžia nepakartojamą kvapų puokštę. Antrą dieną aš įveikiau savo ponišką lepumą, bet iki šiol man gaila sąvartyno šunų.

Net labiausiai suvargę žmonės jaučia poreikį globoti dar silpnesnius už save. Dar silpnesni sąvartyne gali būti tik šunes. Rudi, margi, palši, šėmi, kerši, laukši… Visų veislių, kurias tik gali išvesti laisvoji šunų meilė. Tie jautrios uoslės padarai ten atrodo apduję.

Jeigu toteminis šių laisvųjų ekonominių zonų gyvūnas yra šuo, tai toteminiu paukščiu būtų galima vadinti kirą. Šios sparnuotos žiurkės nesibodi jokiomis atmatomis, lygiai gausiai reziduoja tiek pamario, tiek ir žemyno šiukšlynuose.

Ir, be abejo, ten žydi gėlės. Laikinai buldozerio plūgo pamirštuose lopinėliuose žydi gėlės ir primena kitą pasaulį, kuriame moterys šypsosi ir kvepia penktojo numerio šanele ir savo drovį slepia tarp žiedų.

Sąvartynų šalies padavimai ir legendos

Ne visi rinkėjai yra skaitę Ovidijų, bet visi žino, kad senovėje buvo geriau. Randuotas, tatuiruotas patriarchas vakare prie laužo seka sakmę, kaip senovėje, radęs kyšantį kabelio galą, jis pririšdavęs tą galą prie traktoriaus, ir traktorius ištraukdavęs 20, ne - 70, 100 metrų nuostabaus storo, sunkaus varinio kabelio. Rankos, ne - kojos storumo.

Pradžioje buvo vario amžius, bet, komunistams grįžus į valdžią, prasidėjo geležies epocha, o dabar, siaučiant stabilizacijai, tenka rinkti net kartoną.

Kiekvienas rinkėjas gali papasakoti, kaip jis rado: a) auksinį žiedą; b) beveik veikiantį radijo imtuvą „Alpinist”; c) tikro dažyto gipso peleninę su kalnų ereliu ir užrašu „Ессентуки”. Sigita rado apgliaumijusį kūdikio lavonėlį, galva įgrūstą į pieno pakelį.

Lavonams diskretiškai laidoti sąvartynai yra pati tinkamiausia vieta. Iš tikrųjų, kartais tarp rinkėjų kyla nesutarimų, ir neteko girdėti, kad ieškovas kada būtų kreipęsis į apylinkės teismą. Armatūros strypų, nudaužtų butelių ir kitų žmogaus rankos pratęsinių pakanka visuose sąvartynuose. Nors iš tikrųjų nesaugu, atrodo, tik Karijotiškėse ir tik tamsiu paros metu. Kalotė šiuo požiūriu nėra pavojingesnė už Žvejybos uosto rajoną.

Darbo ir bendravimo etika

Neteisinga būtų manyti, kad šiose LEZ vargsta vien niūrūs mizantropai, vieniši stepių vilkai. Vienišam ten dirbti sunku. Mat vežtiną žaliavų krūvą kartais gali surinkti tik per kelias dienas. O tai, viena vertus, kapitalo įšaldymas, kita vertus, iš tos krūvos kondicinius daiktus gali nufirfinti nedori kolegos. Vienas visko nesužiūrėsi. Tad rinkėjai dažniausiai buriasi į arteles. Kartais tai - šeimos artelė, bet dažniau žmonės čia pat vietoje susipažįsta ir ima pasitikėti vienas kitu. Tad, moksliškai kalbant, sąvartynuose vyksta resocializacija. Kartu šioje vietoje praeinama ir gyvenimo mokykla. Juk šiaip visuomenėje mes bendraujame su panašiais į save. Tenorai su mecosopranais, redaktoriai su verslininkais, šaltkalviai su suvirintojais. O į laisvąją ekonominę zoną susirenka ir ten kartu dirba labai skirtingą profesinę ir gyvenimiškąją patirtį turintys žmonės.

Dorų ir sąžiningų žmonių ten yra, manding, didesnis nuošimtis nei mieste. Jie gerbia svetimą turtą, saugo nuo vagysčių ne tik savo krūvą, bet užmeta akį ir į kaimynų tunto turtą. Jeigu reikėtų kam laikinai patikėti tuos 27 Lt 21 ct, kuriuos dabar turiu kišenėje, verčiau juos patikėčiau pirato išvaizdos Genadijui nei glotniam bankininkui apžvalgininkui Čepui.

Sanitarija ir higiena

Kalotės sąvartyne uždrausta išvežti juodųjų metalų laužą. Toksai draudimas esąs dėl sanitarijos reikalavimų. Buteliams, kartonui, spalvotiesiems metalams tie reikalavimai netaikomi. Tą žaliavą - pusdykiai, tiesa - leidžia išvežti be apribojimų.

Ir turtuoliai verkia… Tada, kai apsivalgo apkrėstu salmonelėmis tortu. Man pasisekė. Tuo metu, kai Klaipėdoje valgė „Napoleoną” ir verkė, nuleisdami vandenį, aš Karijotiškėse su Miečiku ir Algiu grėiau „Karijotiškių ypatingąją”. Taip sėkmingai saugojausi nuo infekcijų ir stiprinau imunitetą.

Didžiausias trūkumas - nė prie vieno sąvartyno arti nėra geriamo vandens, o ir apsiprausti tenka eiti toli. Ne arčiau kaip iki degtinės. Tvarkingos moterys vežiojasi ten vandenį ne tik gerti, bet ir praustis.

Sąvartyne gali kilti epidemija. Bet ji gali kilti bet kur. Per Jūros šventę nutriestas senamiestis kelia ne mažesnę grėsmę. Bet jeigu dėl to niekas neketina panaikinti šventę, lygiai taip būtų neteisinga atimti duonos kąsnį dešimčiai tūkstančių žmonių vien dėl sanitarijos.

Lyginamoji apžvalga

Be jokios abejonės, pats geriausias sąvartynas iš trijų inspektuotųjų yra Marijampolės. Ten solidūs rinkėjai, rimtas požiūris į darbą, geri santykiai. Suvalkietis rinkėjas, grįžęs į miestą, palenda po dušu, į miestą išeina kostiumuotas, save vadina verslininku. Ne iš gero gyvenimo jis kapstosi atmatose, tačiau savigarbos ir orumo nepraranda. O ir uždirba neblogai, kadangi jo pajamose nedalyvauja nereikalingi tarpininkai. 800-1 200 litų per mėnesį nėra retenybė. Marijampolės rinkėjas kalba dainingai, neburbuliuodamas žodžių ir nenukąsdamas galūnių. Jeigu rinkčiausi sąvartyną darbui - tik Marijampolės, tik tą nuostabiąją arkadiją. Vienintelis jos trūkumas - itin stiprūs kvapai ir drėgmė.

Karijotiškių bonanza yra pati prasčiausia. Daug jos gyventojų yra sulaukėję, mažos pajamos, nusikalstamumas, nepatogus susisiekimas su Vilniumi. Vienintelis abejotinas privalumas - pigi naminė degtinė.

Kalotės sąvartynas taip pat galėtų būti jaukesnis ir patogesnis dirbančiam žmogui. Nors esu Klaipėdos patriotaas ir visada stengiuosi pabrėžti jos pranašumą prieš kitus miestus, bet jos sąvartynas gali konkuruoti nebent su sostinės. O lygiuotis reikėtų - į Marijampolę.

Vietoje užsklandos

Panta rhei, sakė Heraklitas. Karijotiškėse žmonės su nerimu žvelgia į greta stūksančią estakadą; kalba, kad tai būsianti vokiška šiukšlių rūšiavimo linija. Prie jos darbininkų reikės gal dvidešimt kartų mažiau negu kad dabar neorganizuotai kapstosi. Vienintelė viltis, kad Vilniaus valdžia sugebės iššvaistyti tam velnio agregatui numatytas lėšas.

Gal ir pas mus valdžia sugalvos įsigyti panašų progreso aksesuarą. Tačiau kol kas Kalotės sąvartyne dar apsimoka dirbti medicinos personalui, pedagogams, kokiems nors Muzikinio tatro artistams. Aš norėčiau, kad šis rašinys būtų naudingas žmonėms, kurie nepragyvena iš savo profesijos, bet darbo nebijo. Juk dirbti yra prasmingiau nei mitinguoti prie Seimo ar rašyti į laikraštį. Mes esame mažos, bet išdidžios tautos atstovai ir mums turėtų būti gėda zyzti, kai galima dirbti. Pradiniai įdėjimai į šį verslą minimalūs: lenktos šakės ar net kauptukas krūvai kapstyti, lengvi ir talpūs maišai. Na, nebent dar gabalėlis magneto skirti metalą.

Tiems, kurie neteko savo būsto ir ketina apsigyventi Kalotės milžinkapyje, rekomenduočiau nuotraukoje pavaizduotą architektūrinę konstrukciją. Ją Natašai pastatė sugyventinis, prieš atsisėsdamas k a p ė z ė. Jos privalumai, lyginant su greta esančiais kitų projektų statiniais, akivaizdūs, nors ji suręsta iš tų pačių vietinių statybinių medžiagų. Tereikia tik trupučio išmonės, darbštumo, ir gyvenimas pasidarys šviesesnis ir jaukesnis. Bažnyčia moko, kad atsižadėti vilties yra didelė nuodėmė. Nežinau, ar buvęs laivų vamzdininkas Gena yra tikintis, bet ant dilbio jis išsitatuiravo panašią sentenciją: „Dum spiro, spero.”

Būtų gaila, jei miesto valdžia sumanytų dar kaip nors papildomai sureguliuoti rinkėjų darbą, suskaičiuoti juos ir apibilietuoti. Ir taip nedaug liko vietų, kur gali patekti be pinigų ar pažinčių. Bažnyčia, sąvartynas, e l t ė p ė ir plastmasinės tupyklos prie Danės. O juk žmogui būtinos tokios vietos, kur nereikia iš savęs kažką vaizduoti, kur pakanka būti pačiu savimi.