VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Iš raštų skrynelės (I)

Naujosios technologijos nužudė miesto patvorių raštiją. Dabar tas turinys, kurį senais gerais mūsų laikais lietuviai stropiai braižė ir rašė ant sienų, turėklų ir kitose įprastose nuo akmens amžiaus vietose, persikėlė į SMS, socialinius tinklus ir komentarus.

Negalėčiau to pavadinti pažanga. Senovės patvorių literatas turėdavo sugaišti bent kelias minutes, kol nepaklusnioje materijoje palikdavo savo inskripciją. Dabar prie klaviatūros tam užtenka 3 sec. Nekalbu jau apie tai, kad senovėje jis dažnai išdailindavo savo grafemas, taip sukurdamas ir originalų vaizduojamojo meno kūrinį… Kokios pastangos, toks ir rezultatas - ne dabarties naudai.

Vienu iš svarbesnių šaltinių, praėjusiame amžiuje tyrinėdamas senovės jaunųjų organizmų papročius, laikiau patvorių raštiją. Tiesa, publikuodamas savo studijų rezultatus periodikoje, turėjau taikytis prie laikraštijos reikalavimų ir atsisakyti man taip įprasto ir patogaus sauso akademizmo.

Suprantama, tai mažina mokslinę šių papročių istorijos studijų vertę. Bet - yra kaip yra. Juk net ir tokių senovės raštijos apybraižų Lietuvoje nėra gausu. Perkeliu čia jas iš oflaino į onlainą su viltimi, kad jos moderniems jauniesiems organizmams padės geriau pažinti senovės j.o. dvasinį pasaulį ir taip pasitarnaus geresniam kartŲ tarpusavio supratimui
“Veidas”, 1994 m. rugsėjo 1 d., Nr. 30

Sereikiškių tiltas: Liaudies literatūros apžvalga

Tik tas, kuris bandė rašyti ant aliejiniais dažais nutepto paviršiaus, gali deramai įvertinti rašyminius nedažyto medžio privalumus. Turbūt Vilniaus savivaldybei pritrūko dažų, ir tilto per Vilnią Sereikiškių parke turėklai liko nedažyti. Tuo geriau pradedantiesiems liaudies rašytojams, kurie išmargino tiltą tūkstančiais tekstų ir piešinių.

Šioje tiltinės literatūros apžvalgoje cituodamas palieku autentišką rašybą. Savaime aišku, pavardes ir telefonų numerius keičiau daugtaškiais. Taip pat, manau, netikslinga nurodyti signatarų mokyklas ir klases. Vardus palieku: tėvai taip seka vardų madomis, jog kiekvienoje klasėje yra bendravardžių ir, tikiuosi, niekas neužsigaus, perskaitęs savo vardą nepagarbiame kontekste.

Tekstai rašyti keturiomis penkiomis kalbomis: lietuvių, lenkų, rusų, anglų ir “graždanka”, t.y. lietuviški žodžiai kirilica. Angliški tekstai nykiausi - grupių pavadinimai, fuckingas, citatos iš dainų tekstų. Rusiški dažnai ypač ciniški ir vulgarūs. Lenkiški, priešingai, yra korektiški, parašyti dailia literatūrine kalba. Lietuviškų tekstų yra daugiausia ir, su viena kita išimtimi, jais ir apsiribosiu.

Būtina pažymėti žanro specifiką. Natūralu, kad tilto rašytojai nepaiso Kalbos Sargybos rekomendacijų. Komentuoja ir cenzūruoja (subrauko ar nutrina) tik kiti rašytojai. Kartais, matyt, tuoj pat, kartais - gal po metų. Beviltiška būtų nupiešti kolektyvinį rašytojo portretą. Vieni keikiasi kaip koks Parulskis, kiti dvasingu lyrizmu nenusileistų pačiam Dauniui. Daugybė užrašų yra skirta popmuzikai, bet ta literatūra nenoriu varginti skaitytojo. Tačiau iš jų aiškėja jaunimo prioritetai: Kennedienės ir Sennos mirtys praėjo nepastebėtos, užtat Cobainas pagerbtas ne kartą. Lygiai taip rašytojai garbina lietuviškas popžvaigždes, o jaunalietuvis Vyriausybės patarėjas jaunimo reikalams nesusilaukia visai jokio dėmesio.

Tilto literatūra yra totaliai depolitizuota, jeigu politiniais nelaikysime mįslingų užrašų ‘aš noriu numirti ir pabusti birželio 14′ ir ‘geriausia grupė - Landzbergio karvės’.

Taigi, kas rūpi tilto rašytojams? Visų pirma - suaugusiųjų pasaulis. Suaugusiems priskiriami tėvai, mokytojai, policininkai. Bendrą rašytojų nuotaiką rodytų tekstas ‘Tas suskis pasaulis, ir aš jo nekenčiu’. Tas suskis pasaulis, aišku, prasideda nuo tėvų. ‘Mano tėvai bybiai! - Mano irgi - Mano ne’. ‘Aš ninoru eiti chaton! - Nu ir neik - Ne tu vienas toks’. Liūdnai ir ironiškai atsisveikinama su vaikyste: ‘Mano batai buvo du/Vienas dingo nerandu/Aš su vienu batuku/Kaip tėvelis pareinu’. Ne visada tėvai gražiuoju patenkina teisėtus vaikų pageidavimus, ir tokiu atveju prakutęs rašytojas pataria imtis nuosaikių jėgos priemonių: ‘If you want to have a brother/Put your father on the mother’.

Požiūrį į pedagogus tenka rekonstruoti, nes tiesioginių nurodymų, jog tas tekstas apie mokytoją, nėra. Tačiau neabejoju, kad informaciją ‘…ienė pyzda’ paskelbė kaip tik nedėkingi auklėtiniai. Antipedagoginiams priskirčiau ir paniekinančiai kerštingą tekstą ‘…ienė tik ir laukia, kad kas papus jai pamaigytų - pati sau tegu maigo.’ Gali būti, kad dalis “skelbimų” apie rafinuotas seksualines paslaugas užrašyti irgi iš tų pačių žemų paskatų.

Rašytojai nemėgsta policininkų. Švelniausias užrašas, kurį dar pakenčia popierius, yra ‘Mentai - impotentai’. Tačiau didžiausia neapykanta rodoma “forsoms”. Be paprasto fuckingo jiems dažnai dar žadamas ir smurtinis susidorojimas. Ir yra už ką: “forsos” - tai tokie pat jaunuoliai, tiktai išdavę šventus rokerių, skinų, pankų ir kt. nonkonformistų idealus. Tie renegatai nuėjo į rinką, laksto opel dromaderais, drabstosi bašliais ir visai gerai jaučiasi suaugusiųjų pasaulyje.

Literatas dažnai jaučiasi vienišas. ‘Kodėl manęs niekas nemyli?’ ‘Kodėl man taip nesiseka?’ Paprastai kritikai pagaili tokių atodūsių ir nieko prie jų nekeverzoja. Ir atvirkščiai: buki rėksniai - ‘Mūsų daug ir mes jėga!!!’ - čia pat pamokomi lietuviškojo santūrumo: ‘Nerėk, papai sulūš’. Kartais pernelyg griežto įvertinimo sulaukia ir norintys tik pasižymėti tuščiagarbiai. ‘Knopkė ir Musė 1994. 05 09. - Dvi pyzdos.’

Taigi, vienatvė ir draugystės ilgesys. Galima taip paprastai ir parašyti: ‘Asta ieško draugų…’ Kitas parašo įmantriau ir vietoje sulaukia responsų: ‘Aš kažką pamečiau, bet nežinau ką. Jeigu rasit - skambinkit… - Kas čia per pažinčių klubas? - O koks tavo šiknos reikalas.’

Tikrai draugystei dažnai gresia pavojai: ‘Rūta, mūs nori kažkas supigdyti.’ Bet tikra draugystė kartais išauga ir į meilę. Į Tikrąją Meilę, kuri trunka amžinai ir nebijo jokių patyčių. ‘Aš myliu Paulių. Neringa. - O aš Artūrą - Bybys tas Paulius, nemylėk, o mylėk mane. - O aš vistiek myliu Paulių. Neringa.’

Tačiau meilė, deja, dažnai būna akla, todėl tikra draugė perspės: ‘Edita, tu per daug nesižavėk Martynu, nes paskui verksi.’ Bet argi kas šiais laikais dar klauso gerų patarimų? Todėl tiek gausu epitafijų mirusiai meilei. ‘Jonai, aš tavęs nemylėjau, tik tavim pasitikėjau, o dabar tu man nereikalingas, nes aš daugiau niekuo nepasitikiu. Aš tavęs nekenčiu, Jonai, aš tavęs niekad nemylėjau. Man buvo su tavimi įdomu. Tavo buvusi draugė.’ Kažkuri skaitytoja nusigando, kad jos Jonelis pagalvos apie ją, ir iškart pavirto rašytoja: ‘Jonai, tai parašiau ne aš, ne Neringa!’

Jeigu kam būtų įdomi mano nuomonė, pasakyčiau, kad mergaitės rašo nuoširdžiai, tiesiai ir pakankamai delikačiai. Net apviltos jos nepraranda kilnumo. Deja, to negalima pasakyti apie pamestuosius. Manau, kad daugumą “skelbimų”, siūlančių pikantiškas paslaugas (+ merginos vardas, tel.), parašė atstumti mulkiai. Ir kuo labiau įžeisti tų mulkių jausmai, tuo gėdingiau jie keršija, plėtodami tariamų intymių paslaugų specifikaciją. Ką tada atrašo vargšė mergaitė? - ‘Durneli, už ką tu man keršyji.’ Tik tiek. Kartais pagiežingas raguotis stengiasi savo kiauliškai rašliavai suteikti lyg ir žaismės: ‘Aš rytoj keisiu kojines norintys pasižiūrėti skambinti … Aš irgi - O aš nekeičiu kojinių.’ Apie tų tekstų autorius čia pat atsiliepė padorumą išsaugojęs rašytojas: ‘Bybiai jūs visi.’

Kai rašytojų nekamuoja amžinosios problemos, atsiranda laiko ir gamtos lyrikai. ‘Pučia vėjas bet tai baikė/Mano kūną šildo maikė.’ Tačiau dauguma rimuotų tekstų, deja, visiškai netinkami šeimos žurnalui. Gal todėl visuomenė dažnai nepalankiai vertina liaudies literatūrą.

Kritinė refleksija nesvetima ir patiems tilto rašytojams. Juk ir mūsų suaugę žodžio meistrai pasvarsto, ar literatūra dar turi prasmę šiame beprotiškame pasaulyje. To paties savęs klausia ir įvairiai atsako tilto literatai. ‘1994 05 22. - čia buvo Raimonda, Birutė ir Inesa. Raimonda viską skaitė, labai įdomu.’ ‘Benai, nerašinėk ant tilto, negražu.’ ‘Cześć wszystkim, kto czyta te bzdury.’ Apžvalgą baigsiu Asirijos Tiglatpalasaro II verta inskripcija, užrašyta stropia mokiniška rašysena: ‘Šis užrašas amžinai liks ant šio tilto. Tebūnie prakeikti, kurie išdrįs jį išniekinti.’

Užrašas subraukytas.

“Respublika”, 1998 m. gegužės 27 d.

Palangos tilto rašytojai

Pirmieji vasaros sezoną Palangoje pradėjo tilto raštininkai: greta apnykusių, sūrių purslų išėsdintų pernykščių užrašų atsirado nauji, pavasariniai.

Mūzos pažadinti

Ant Jūros tilto įkvėpimas rašyti kyla net tiems, kurie šiaip jau nuo rašto darbų stengiasi išsisukti: ‚Mes tipo šiandien nerašysim algebros Kaip ir nusiplovėm. R. ir E. iš Kretingos.‘

Kodėl ant tilto taip norisi rašyti, nežinia. Galbūt, anot vieno tilto rašytojo, ‚žmones kartais veikia pilnatis.‘ Kitas reflektuojantis literatas sau ir kitiems prisipažįsta: ‚Čia naktį buvau kažką rašiau net pats nežinau.‘ Ne visi ir sumitę mūsų rašytojai yra sau tokie sąžiningi.

‚Tave mylėjau amžinai‘

‚Tadas myli Dovilę 98 05 11.’ Tiltas nenumaldomai traukia įsimylėjėlius. Užrašų pagal formulę X+Y=KM begalė, tačiau iš jų galima nebent sužinoti, kokie vardai buvo madingi prieš penkiolika metų. ‚Tu laukei manęs, aš sugryžau.‘ Poetų, kurie pasivargintų įraižyti meno kūrinį, nėra labai jau daug. ‚Čia aš stovėjau/Kai tave mylėjau/Amžinai. Mūsų meilė buvo ryški/Nupirkau bonbonkių biškį.‘ Tad galima sakyti, jog meilės lyrikos ant tilto ir tėra tik „biškis”, o ir tas susilaukia griežtos kritikos: ‚Jus šikniai rašinėjat sau laimingi Aš irgi būčiau laimingas jeigu mano pana butu su manim.‘

Gintas melavo Editai

Žmonės kartais rašo ne iš gero. ‚Man 14 m. esu negraži, bet vistiek skambink.‘ (Ak, mieloji, iš kur tau žinoti - graži negraži.) ‚Jei tu fainas bernas ir tau 13-14 m. skambink Monikai.‘ Liūdesys ir vienatvė stumia žmones ant tilto; kad nenustumtų ir nuo tilto, mergaičiukė išlieja jausmus: ‚Aš nenoriu namo, bet čia šalta vienai.‘

Kaip neliūdėsi, kai berniukai rodo vulgariuosius savo bruožus: ‚Myliu saulę/ Myliu jūrą/O labiausiai tavo rūrą.‘ Net kuklus mergaitės autofirmacijos aktas čia pat nepagarbiai komentuojamas: ‚Rūta (pupa). - su šikna drūta!’

Kas lieka vargšei mergaitei? LiūdnOs moteriškosios patirties apibendrinimai: ‚Gintas - melagis. Edita.‘ ‚Minde tu man trumpam supartalinai gyvenimą.‘ Neapvilia, regis, tik tie mylimieji, kuriuos merginos mato per televiziją.

‚Fo/jė/ga‘

‚SEL - cool. - Šūdas. - tu pats šūdas.‘

‚Mes visada su fojė, o tu? Laura ir Jurga. - Nevimdykit!!!’

‘Mes už saulę/Mes už taiką/Mes už RAPą visą laiką. Skaistė ir Mantė.‘

Kam įdomu, tas gali inventorizuoti užrašus ir sudaryti vokalinių-instrumentinių ansamblių paminėjimo indeksą. Gali būti, kad toksai indeksas objektyviau atspindėtų muzikines jaunuomenės preferencijas nei VIP sudaromi topai. Sprendžiant iš to, kaip dažnai yra minimi kažkokie Aras su Alanu, matyt, jie irgi yra popkniaukliai. Man pasirodė, kad jų gerbėjos yra pačios aistringiausios.

Polilogai ir diskursai

Koks nors labiau vykęs ar provokuojantis tekstas susilaukia komentarų. Kartais jie rašomi tuoj pat, kartais jau po kiek laiko. Įsimylėjusios merginos apgaili savo aikštingą elgesį: ‚Mes jūsų nepaklausėm. Call (…).‘ Apviltasis bernelis kitą, matyt, dieną įrašė savo komentarą: ‚Aš tau paskambinsiu durai!’ Spėju, kad jeigu tekstas parašytas angliškai, o komentaras lietuviškai, tai vis tų pačių lietuviukų raštai.

Kartais tarpusavy bendrauja tautos: ‚Здесь был Артур! - Привет Артуру! - Durnas tu Artūrai nerašinėk tilto.‘ ‚Noriu susipažinti su aukšta gražia brunete. - Es neesmu brunete!’

Patarimai ir žinios

Dalis tilto rašytojų ką tik sužinojo svarbius dalykus, bet nelaiko jų savanaudiškai vien sau, o nori pasidalinti su skaitančiąja visuomene. ‚If you want to be more sexy/You have drink a lot of pepsy.‘ Sprendžiant iš gausių ortografijos klaidų, tai vis lietuviukai nori pasauliui pranešti naujienas. Ne visi raštininkai tokie modernūs. Yra ir „žemininkų”, rašančių saviems neornamentuota kalba: ‚Niekados/Niekados/Niekados/Neišaugs iš šiknos dobiliukas, - /Nors yra ten trąšos/Bet nėra ten šviesos/Ir lietuviškos žemės saujelės.‘

Literatūroje jungiasi tautos

Paskatinti lietuvių pavyzdžio, o gal tolimą tėvynę prisiminę, inskripcijas gimtąja kalba ant nedaug iškentėjusio (mat dar naujas) Lietuvos tilto palieka ir kiti indoeuropiečiai. Claudia mano, jog tilto skaitytojams būtų pravartu sužinoti, kad ir vokiečiai ‚wir waren hier.‘ Prancūzas Mateo labiau egzaltuotas: ‚Palanga, tu es le paradis pour moi!’ O lietuviškoji polonija puoselėja gaivią romantizmo dvasią: ‚Są w życiu chwile, dla których żyć i umierać warto.’ Žemaitiškų įrašų aptikti nepavyko, nebent jei žemaitišku laikysime užrašą, kad toks ir toks esąs ‘piders.’

Tai, kas išlieka

Klimatas nesigaili užrašų ir nesirenka, kurie turi sunykti, kurie verti išlikti. Purslai ir vėjas lygiai graužia nupieštus falus bei kteises - ir tyra siela rašytus žodžius: ‘Vieną kartą du žmonės ėjo/Kurie beprotiškai vienas kitą mylėjo.’

Laikraštis išliks ilgiau nei tilto rašiniai. Kol nesunyko Artūro iš Marijampolės 1997 08 22 įrašas, noriu pasakyti, kad jis dar visai gerai įskaitomas. Galima net perskaityti, kad kartu buvo tėtė ir mama. Vėl atvažiavęs į Palangą, Artūrai, užrašą teberasi.