VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Ar meilė yra blogai?

Kaip pasakojama sename anekdote, lektorius paskelbė paskaitos temą - Meilė. Prisirinko pilna salė žmonių. Lektorius pasakė: kadangi apie žmogaus meilę visi žino, tai kalbėsime apie meilę partijai. Aišku, tai senas anekdotas, bet ir jame yra tiesos. Apie meilę žino visi, tik niekas negali tiksliai pasakyti - kas ji yra. Net apie motinišką ar tėvišką. Yra ir viskas. Jausmai, emocijos. Mylėti galima viską - tėvynę, Klaipėdą, partiją, brolį ar seserį, šuniuką ar kačiuką, žuvytes ar skorpionus, gyvates ar vorus. Tiesa, tai ką myli vieni gali būti visai nepakenčiama kitiems. Jaunas vaikinas myli daug merginų, o pastarosios reikalauja tik meilės iš vieno. Dažna šeima turi savo numylėtinį šunį, o neturtinga moteriškaitė augina per dvidešimt kačių, ir visos jos būtinos. Kaip jų nemylėt? Ne veltui sakoma: lengva mylėti visą pasaulį, bet tu sugebėk visą gyvenimą mylėti tik vieną žmogų. Retam tai pavyksta. Bet grįžkime prie anekdoto. Apie meilę žmogui ar gamtai yra ir dar bus daug kalbama. Pasvarstykime kitokią meilę - meilę partijai.

Ne paslaptis, kad mūsų politiniai pasirinkimai remiasi ne protu, o jausmais. Visiems ausis išūžė megztos beretės. Jos aklai myli savo politinį lyderį ir joms nors kuolą ant galvos tašyk. Politiniams oponentams tai baisiai nepatinka. Todėl ir radosi runkeliai, megztos beretės, šunauja ir kitokie prasivardinimai. Bet kuo čia dėta ar dėtas vyresnio amžiaus žmogus, kuris įsimyli vieną ar kitą politiką. Buvo judėjimas už Landsbergį, buvo už Paulauską, Paksą ar Prunskienę, kai kurie iki šiol dievina Brazauską ar Lozoraitį. Tokiems lyderiams nereikia kitokio palaikymo kaip tik aklo pasitikėjimo. O tai ir yra meilės rūšis. Dar yra pasaulyje dievinančių Staliną ir Hitlerį, Petrą I ar Napoleoną. O jų biografija toli gražu nerožinė. Ką darė paskutinysis Ispanijoje iki šiol sunku prisiminti. Kiek lavonų „pagamino” Petras I sunku ir suskaičiuoti. O dabar jie pripažįstami istoriniais didvyriais. Tačiau atmintis trumpoka. Kas bloga - primirštama. Tai viena iš meilės savybių. Mylimas asmuo yra už kritikos, t.y. proto, ribų. Kaip sakoma, meilė yra akla.

Ar galima už tai žmogelį peikti, niekinti. Tikrai, ne. Pursloja tik tie, kurie nori jį „perimti”. O žmogus dažnai myli tik vieną, bent apibrėžtu metu. Po to gal ir bus kitas. Bet tam reikia ryškaus nusivylimo, kad nuo akių nukristų apnašai. Tuomet jis gali atsisukti į kitą ar nusisukti nuo visų. Kaip kam pavyks. Mažas lietuvių noras dalyvauti rinkimuose iš dalies sąlygotas kaip tik to, kad sena meilė jau praėjo, o nauja - neatėjo. Galima kokį jaunuolį stumtelti vienon ar kiton pusėn, bet dažnam politika nėra įdomi. Vyresnieji dar iš seno papratimo ateina į rinkimus, jaunesni lieka abejingi. Trūksta meilės. Jų objektai - merginos ar vaikinai, butai ar mašinos, kelionės ir kitokie blizgučiai. Senas arba visa tai jau turi arba jau negali turėti. Todėl jie labiau linkę mylėti Tėvynę, partiją ar Lyderį tautos gelbėtoją. Tiesa, dar yra vaikai ir anūkai. Tačiau jie nepavaldūs ir nelabai klauso. Kas gi jiems lieka. Meilė. O jos negali būti per daug. Nebent aklos.