Žinau, kada baigsis Krizė
Paukščiai pradingo už horizonto. Sklaidosi paskutinis debesis.
Mes sėdime drauge, kalnas ir aš, kol tik kalnas liks. (Li Po)
Mąstyti - yra pats sunkiausias darbas, tad Dekartas sakė „Mąstau, vadinasi esu”, bet Seung Sahn sakė ” o kas, jei nemąstai? Šioje vietoje prasideda Dzeno praktika”.
Mumyse yra daug kalbėtojų bei randasi šiuo metu dar daugiau mokytojų, kurie mus moko, kaip turime gyventi, elgtis, maitintis, lieknėti, net kvėpuoti… Todėl mus ir blaško skirtingos nuomonės, skirtingi motyvai, skirtingos vertybės. Visiškai pamirštame apie Save. Taip - SAVE. Savo misija, jei tiksliau.
Koks skirtumas, mes mąstom ar ne? Kažkodėl, mums patiems atrodo, jog jei mąstome, galime pasiekti daugiau. Daugiau už kitus, daugiau už save patį. Ką mes veikiame, kai pasiekiame tam tikrą lygį? Siekiame naujo tikslo - jeigu mąstome, jeigu nemąstome - siekiame kitų žmonių tikslų; jiems padedame, kartais patys to nesuvokdami - nesąmoningai.
Kiekvienas iš mūsų yra tik vienas „n-tasis” elementas, paskirstytas po planetą (jeigu pažvelgti iš 10 km aukščio į mus) ir kiekvienas iš mūsų turime savo unikalų gyvenimą ir unikalius troškimus ir siektinus tikslus. Kas iš to, kad sieki tikslo, tačiau nežinai, ar tas tikslas yra tavo, ar tu tikras, kad eini savuoju keliu?
Esam žmonės, susidedantys iš kūno ir sielos, bet ar žinome, kodėl siekiame vieno ar kito dalyko?
Kas gaus naudos, jei mes gyvensime visą gyvenimą pirkdami butus, namus, mašinas, buities prietaisus, telefonus, visus madingus drabužius ir visa kita?
Kodėl mūsų, lietuvių sąmonė yra suklaidinta? Kodėl mums yra įteigta, jog turime vadovautis kaimyninių arba, dar geriau, tolimų šalių ekonominiais modeliais, būti pajungtiems prie kitataučių finansinių schemų bei sistemų? Kas sugalvojo, kad lietuviai turi išvažiuoti ir plauti indus, tvarkyti namus ir valyti viešbučius svetimose šalyse? Ar tai nėra mūsų visuomenės sąmonės plovimas, ar tai ne XXI genocidas?
Mes pamiršome, kas esame. Turim geriausius pasaulyje mobiliuosius telefonus, bet nebenuvažiuojame pas savo tėvus net kartą per mėnesį. Turim išmaniausius kompiuterius, bet rašom laišką savo kolegai, kuris yra gretimame kabinete arba, dar blogiau, dirba prie kito stalo tame pačiame. Kodėl mums plauna smegenis?
Kas mums pakišo „Krizę” ? „Krizė” - tai labai taikliai sugalvotas apibrėžimas: lengva ištarti, greitai įsisavinamas bet kurioje kalboje, smegenys greitai pripranta prie šio siaubą keliančio termino. Nustatyta moksliškai, jei tas teiginys jus paguos.
Tie, kas tai sugalvojo, turi planą. Visi, kas mąsto, turi planą. Kas nemąsto, tas dirba tai, ką sumąstė tie, kas mąsto. Aš matau savo akimis tik tiek, kad pinigai nuvertėjo. Visų pirma nuvertėjo JAV doleris ( „dėl karo Irake” - jie taip sako), o po Doleriu buvo pakišta daugelis kitų valiutų. (Azijos ir kt). Doleris tapo visagale valiuta, tačiau visiškai be pagrindo. Juk Doleris jau kaip trisdešimt metų nebėra padengtas jokiais aukso ar kitais rezervais. Ta popierių krūva yra spausdinama ir tiek. Kiek reikia, tiek spausdina. Visai nesenai atspausdino naują partiją, bet kas iš to? Vertės jie nesukūrė. Žmonių sąmonėje pinigai yra vertė - tačiau tai yra tik iliuzija. Kaip karta po kartos buvome prijaukinti prie pinigų, taip ateinančios kartos privalo atjukti nuo jų. Privalo rastis naujos priemonės vykdyti mainus tarp gamintojų, augintojų, kūrėjų, pardavėjų, paslaugų teikėjų ir kitų žmonių, kurie vykdo tikrąją ekonomiką. Pinigai- tai praeitis.
Tai yra gėris vieniems, nes jie viską gali pirkti už juos, tačiau tai yra blogis tiems, kas realiai yra bei savo sąmonėje jaučiasi skolingas kažkam jų. Žmonės praranda savo sveikatą, draugus, šeimas, galiausiai gyvybę. Dėl ko? Dėl iliuzijos? Ne - dėl tiesos nežinojimo. Pinigus mums pakišo, kad perimtų kontrolę. Kas tie pinigai, kai esam pardavę savo naftos perdirbimo gamyklą, strateginius objektus, pardavinėjame savo žemes, įmones ir pan. Pinigai išgaruoja kaip rytinis rūkas, o vertė pasilieka kitų rankose. Tų, kurie tuos pinigus sukūrė, įdiegė į mūsų nusilpnintą ir užgožtą sąmonę, prisispausdino ir juos atidavė mums, kaip didžiausią vertę. Jie laimėjo. Mes esame Jų vergai. Ar kas nors nori būti savanoris vergas ?
Visos finansinės schemos ir biržos šiandien parodė, kas yra tiesa. Viskas paremta viltimi ir tikėjimu. Tai yra netikra.
Ekonomika yra tikra, kai laiku savo rankomis ir galva investuoji į savo veiklą (kaip pavasarį sėji), prižiūri ir puoselėji savo investiciją (per vasarą kontroliuoji derlių), o vėliau (rudenį, derliaus nuėmimas), tai ką gamta ir žmogus sukūrė panaudoji savo ir šeimos reikmėms. Yra metas, kai reikia ilsėtis ir planuoti, ką veiksi kitą sezoną - ir yra metas, kai niekas nieko nekuria ir negamina. Žmonės tai pradeda pamiršti, tačiau gamta ir visata išlaikė principus ir toliau visas judėjimas vyksta nenutrūkstamai, savo natūraliąja eiga.
Krizė yra tik sąmonės darinys, bendrosios visuotinės sąmonės. Atsikratykime jos šiandiena.
Jeigu žmonės nežiūrėtų televizoriaus, neskaitytų žinių ir naujienų, kurios irgi, deja, šiandiena tėra verslas, nešantis pelną, susikauptų ir susikoncentruotų į save, dirbtų tą darbą, kurį geriausiai išmano, kurį išmoko per savo gyvenimą, kuris yra tikra atgaiva jo kūnui ir sielai, nebūtų kada jų smegenų plauti. Tada apie jokią krizę žmonės nežinotų.
Lietuva yra maža šalis pagal plotą ir sukoncentruotą žmonių skaičių, tačiau lietuvių yra visame pasaulyje: jie sugeba išgyventi visokiomis sąlygomis.
Sugrįžkime prie savo tikrųjų poreikių, o ne tų, kuriuos įpūtė kitataučiai iš didžiosios valstybės, kupinos imigravusių savo noru bandomųjų triušių. Dirbkime savo žemę, bet leiskime kitiems pajusti, kad mes galime bendradarbiauti su visomis tautomis, su visu pasauliu. Kurkim ryšius ir santykius su savo kaimynais, gretimomis valstybėmis, prisijunkim prie didesnių projektų, kurie yra svarbesni už mūsų vietinius politinius teatrus. Investuokime į savo vystimąsi, tobulėjimą, sugebėjimą įsigilinti į save ir į gamtos bei visatos tvarką.
Susitaikykime su tuo, kaip mums šiandieną davė gyvenimas. Viskas yra pamokos, ir kiekviena nesėkmė mūsų akyse šiandiena veda į didžiąją sėkmę rytoj. Tereikia kantrybės.
Viskas bus gerai.
Krizė baigsis rudenį, jeigu kas laukėte šio sakinio.
Pasiruoškite tam.
Dalius
vaida 2009 04 02 – 12:19
aciu Daliau uz optimizmą
zinau 2009 04 02 – 12:49
krize baiksis tada kai mes isvyksime is salies juk musu valdzia to siekia.LIks tik pencininkai nu ir dar koks tuzinas seimo nariu su kubiliu.NIEKADA NEKURSIU SAVO VAIKAMS ATEITIES TOKIOJE SALYJE > KAM TO REIKIA 200 000 lietuvos pilieciu iesko darbo 500 000 isvyke is lietuvos 100 000 pilieciai jau be namu o kiek jau ju po zeme. Visa laime kad mano vaikai dar mazi ir to nesupranta.
Ansas Plonis 2009 04 02 – 13:00
Net apsiblioviau, kaip griaudžiai jis (ar ji?) čia rypuoja. Bėgu tik snarglius nusišluostysiu. Tada išmesiu televizorių ir tualetinio popieriaus ritinėlius. Vietoje pastarųjų naudosiu šiaudų gniūžtes. Kad pasijusčiau arčiau gamtos besąs.
Ansai, baik, 2009 04 02 – 15:43
nepavydėk. Žmogus gero norėdamas parašė, ir gražiai parašė. Aš pritariu jo mintims. Ačiū tau, Daliau. Nors ne viską perskaičiau, bo labai jau daug prirašei, ir ta retorika (”Kodėl mūsų, lietuvių sąmonė yra suklaidinta?”) man nelabai, bet iš matos, kad žmogus kantrybės neteko.
Mane irgi jau užkniso - pilna visur analitikų: “Kas įstūmė valstybę į krizę?” Nu kas? Nu visi, tiki ne aš, ane?
Jetau, veidai pikti, tik skundžiasi, verkšlena… Matai, rastorane negali papietauti kasdien.
Ačiū dievui, nors vyras mano nežliumbia (ačiū tau, Pranai), o tai tikrai jau nebūtų kur dėtis.
Et, labiausiai norisi rankas į žemę sukišt -aaaaaa … tata… - gėlę pasodint darže. Aš, pavyzdžiui, myliu Lietuvą, myliu savo tėvų žemę, ir mano vaikai ją myli, ir į nieką nekeistų. O kam tik paėsti rūpi, blizgalais apsikarstyt, naują tačką penktą nusipirkt ir salioną prisikvėpint, nu ir būsit apsisnargliavę nelaimingi visą gyvenimą.
Kas keikia savo žemę ir savo tėvus, to vaikai niekada nebus laimingi. Niekur. Jokiame žemės kampe.
O tu Ansai, baik tuos sprogdinimus, žinau, kad blevyzgauji, juokus kreti, ale baik.
Andžela
Atsiprašau 2009 04 02 – 15:45
… ne “iš matos”, o “matosi, kad…” Suskubėjau:)
AK 2009 04 05 – 00:01
Gerai vaikinas parašė. Iš tikro, ta krizė didele dalimi yra psichologinė situacija, ir jon nebūtume įmynę taip nesmagiai, jei nebūtume kaip reikiant užsimiršę vos keli metai kaip. O dar mažiau, jei nuo naujos valstybės statybų pradžios būtume pasirinkę ne tokius trumparegiškus tikslus. Kaip kokie Panevėžio plastmasių spekuliantai ir gariūnininkai pradėjome, taip ir varėme vagą, užsimiršdami - kur esame, ko dar ką tik norėjome - mus įtikino, kad norėjome tapti keliasdešimt kažkelinta JAV provincija. Panašiai tokia ir tapome. Kai europietiška tapatybė atsispiria į visai kitus dalykus - tegul ne tokius išsiplėtusius, kaip vilniaus prekybos, bet kur kas labiau suprantamus, savus, jaukius. Kur kiekvienam yra vietos, nes kiekvienas savas. Dabar kiekvienas savas savo privatizuotoje valdoje - sklype, butuke, o išeik už jų - tuštuma ir parkomatai, mažai kas liko neatimta.
Nesibaigs ta krizė rudenį. Bet ir gerai, nes buvo pats laikas pradėti naudoti ir kitas smegenų dalis.
Dalius 2009 04 06 – 00:04
AK> baigsis tikrai rudeni, garantuoju 99%. kuriu metu tik nezinau
SEKMES visiems. Gerbkite savo Krashta, ypach Klaipedos krashta. Musu civilizacija labai sena. yra faktu, kad Runos senoves Egiptieciu buvo Lietuviskai uzrashinejamos. Yra faktu, kad sanskrito kalba yra labai persipynusi su senoves Lietuviu kalba. Susijunkime su savo proteviais ir parodykym visai zmonijai, kad mes esam pradzia ir mes turim likti savyje. Musu yra zymiai guvesnis protas. Cia yra pripazinta visame pasaulyje. Lietuviai visur randa ka veikti ir ka nuveikti. MES esam jega, tik kolkas nenutuokiam apie tai nieko. mus sunaikino- is pradziu senoves Zemaicius, po to Prusus. mums neleido prisiminti, kad musu proteviai, juos treme, kirto ir pan. Visao pasaulio didingieji zino, kad Lietuviai yra isskirtine tauta. Tai yra paslepta tiesa.
AK 2009 04 06 – 11:34
O čia tai jau ir užlenkta. Paslėptų tiesų galima susigalvoti labai daug, jos visos bus saugiai paslėptos ir neįrodomos. Svarbiau yra tai, kad iš drėbimo esame nei kuo ypatingai prastesni, nei geresni už kitus, bet didelę įtaką daro susiformuojanti aplinka, atskaitos pasirinkimai ir kaip atidžiai renkamės jų kokybę.
Kadangi buvom labiau alkani išlaikyti, tai ir veikiam bei nuveikiam kiek smarkiau, turėdami galimybę. Bet ir tai, papratę veikliai gyventi panašiai reiškiasi ne tiek iš bado, kiek iš įpročio. Vėlgi, visokių yra - kitas ir pas mus ant pečiaus per dieną gulės, kad ir tautietis. Žodžiu, mažiau mitų, daugiau kokybės, brolyti.