VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Paskutinysis Nidos iškrypėlis

Anzelmas apsimovė glaudžiai apatinę kūno dalį aptempiančias plafkes, įsispyrė į tapkes, pasiėmė sulankstytą maikę ir išėjo iš nuomojamo, pelėsiais ir drėgme trenkiančio kambario.
Kieme į raumeningą krūtinę įkvėpė gaivaus pušų kvapo ir ozono prisotinto oro ir nuėjo į darbą. Centrinio Nidos pliažo link.

Anzelmas buvo sportiškas, dailiai sudėtas vyras. Jis tai žinojo. „Tegu visos gražuolės gėrisi puikiu, treniruotu, raumeningu ir įdegusiu mano kūnu”, - pasipūtęs pagalvojo.

Tačiau tuo pačiu taku į pliažą traukiančios ir „Iki” maišiukuose adijalus, buterbrodus, įklotus ir švarius triusikus tempiančios trys gražuolės margais sijonais ne aikčiojo iš susižavėjimo, matydamos nuskustas Anzelmo blauzdas, o tik kikeno pavymui.

Vyrukas priėjo taką, vedantį centrinės gelbėjimo stoties link. Čia jis aplenkė susisukusį žmogelį su fotoaparatu ant kaklo. „Vokietis”, - konstatavo Anzelmas.

Keliais spyuruokliuojančių kojų šuoliais užlėkė į pačią gelbėjimo stoties bokštelio viršūnę, nusikabino nuo vinies žiūronus, prisidėjo prie akių ir apžvelgė horizontą. Ramu.

Anzelmas dirbo gelbėtoju.

Tądien jūroje pliuškenosi vos trys poilsiautojai. „Iš Vilniaus”, - suprato Anzelmas. Mat nė vienas pajūrietis į jūrą, kol toji nepasiekė 25 laipsnių šilumos, nebrenda. Užtat vilniečiai, atlėkę vienam savaitgaliui, būtinai turėdavo pasitiurlinti prie pat kranto, kad grįžę bendradarbiams galėtų pasigirti, jog „šiemet jau maudėsi jūroje”. Jų neatbaidydavo net kiaušinius užgelianti 13 laipsnių vandens vėsa.

Gražuolės, kurios prunkštė iš beplaukių Anzelmo blauzdų, nubrido per smėlį iki vandens ir pasuko į dešinę. Į bobpliažį.

Gelbėtojas nureguliavo žiūronus ir sekė merginų kelionę iki pat to momento, kai jos pasitiesė adijalus, per galvas nusimovė maikutes, atsisegusios sijonus leido jiems laisvai nukristi ant balto smėlio ir siekė baltų, į užpakalį sulindusių triusikų. Anzelmas aplaižė išdžiūvusias lūpas ir atitraukė žiūronus nuo akių.

Jis nuo pat gegužės pabaigos trokšto šokti į putojančias Baltijos bangas, panerti į žalią jos gelmę, sugriebus už plaukų ištraukti dugnan grimztančią gražuolę ir išnešus į krantą glostyti drėgnus ir šaltus jos apvalumus, daryti dirbtinį kvėpavimą. Iš burnos į burną. Su liežuviais…

Tačiau gražuolių gebėti jam dar neteko. Užtat šiemet jau išgelbėjo du vaikus, vieną prisprogusį baltarusį ir tris išplerusias, amžinai jaunomis save laikančias moteriškes iš Vilniaus, Varėnos ir Zarasų. Ta vilniškė jam net tris SMS parašė, siūlydama susitikti ir pavakarieniauti „Seklyčioje”. Anzelmas atsisakė.

O tas išgelbėtas baltarusis net nepadėkojo. Nekvietė nei pietauti, nei vakarieniauti. Užtat pasiūlė į dantis.

Anzelmas nubraukė nuo antakių prakaito lašus.

Žmonės į pliažą traukė būriais. Po kelių valandų per adijalus, skėčius, palapines ir gultus nebesimatė balto Nidos paplūdimio smėlio. Daugėjo ir besimaudančiųjų.

Žavusis gelbėtojas vėl užkopė į bokšto viršūnę ir apsidairė. Bobpliažyje pastebėjo sujudimą. Moterys buvo neramios. Vienos stovėjo, kitos rinkosi daiktus, trečios rengėsi, o ketvirtos, pačios stambiausios, rankomis mojo į kopų pusę.

Gelbėtojas žvilgsniu paieškojo tų trijų margais sijonais. Tačiau nuogų moterų kamšatyje jas rasti buvo neįmanoma.

Tada Anzelmas nukreipė žiūroną į kopas. Tarp žabų pamatė susigūžusią žmogystą su fotoaparatu. „Vokietis”, - dingtelėjo Anzelmui.

Gražiajam gelbėtojui parūpo, ką tas vienišas žmogelis veikia kopose?

Po minutės jis jau stovėjo per tris šuolius nuo to susigūžusio „vokiečio”.

„Maniakas! - per pliažo gaudesį gelbėtojo ausis pasiekė moteriškių išklyktas žodis. - Onanistas! Vykite jį!”

„Vokietis” krūptelėjo, sustingo ir apsidairė. Žmogelis ėmė skubiai krapštytis ties klynu ir drebančiais pirštais užsisegė kelnes. Pakėlęs užspeisto briedžio žvilgsnį pastebėjo plačiai išsižergusį ir besišypsantį Anzelmą.

Žmogelis nejudėjo. Jis mąstė. Staiga išbalęs jo veidas atgavo normalią, pilką, spalvą, ir nušvito. Jis giliai įkvėpė oro, ištiesė ranką į Anzelmą ir iš visų jėgų lietuviškai suriko: „Maniakas! Vykite jį!”

Dabar sutriko Anzelmas. Akies krašteliu jis pastebėjo, kad kai kurios bobpliažio lankytojos ėmė rinktis daiktus, kitos jau patraukė bendro pliažo link, o drąsiausiosios apsimovė triusikus ir atsigulė ant pilvo.

Trys gražuolės stovėjo ir žiūrėjo į kopas. Jos buvo apsirengusios ir nebekikeno. Merginų veiduose Anzelmas pastebėjo panieką ir pasišlykštėjimą. Gražuolės išdidžiai nusisuko ir ėmė klampoti į bendrąjį pliažą.

Tada žavusis gelbėtojas pažvelgė į „vokietį”. Tas raitė kulnus nuo kopų miško link. Anzelmas dviem šuoliais jį prisivijo ir kyštelėjo koją. Žmogelis dribo kniūbsčias ant smėlio. Gelbėtojas prišoko, ištraukė ir rankos fotoaparatą ir išėmė atminties kortelę.

„Tik ne tai! - spjaudydamas smėlį klykė „vokietis”. - Nužudyk mane, bet atiduok!”

Anzelmas jo nebegirdėjo. Jis grįžo į postą.

Gražuolių gėlėtais sijonais Nidos pliaže daugiau niekas nebematė.

„Vokietis” taip pat dingo.

Užtat gelbėtojo Anzelmo kambarėlio sieną papuošė didžiulė nuotrauka, kurioje buvo pavaizduotos trys į vandenį brendančios nuogos gražuolės.

“Aš jas išgelbėjau”, - girdavosi Anzelmas.