VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Nesiginčijant su mokslu

Didžiųjų burlaivių regatos savanoriai dirbo įvairų darbą. Per šimtą elitinių savanorių geltonais marškinėliais - bendravo su įgulomis, įsigijo naujų draugų, praplėtė savo akiratį, šventė įgulų paradą ir įgulų vakarą. Atsisveikindami ant Pietinio molo „darė bangą” ir ilgai mojavo. Gavo neišdildomų šventės įspūdžių.

Bet buvo ir kitų, mažiau elitinių savanorių blankesnių spalvų marškinėliais, dirbusių kitose Regatos organizacinio biuro grupėse. Viena tokių grupių - Regatos spaudos centras (toliau - SC). SC darbas vertinamas panašiai kaip lauko tualetų valymo tarnybos: jeigu aptriestas tuliko dangtis tuoj nuvalomas - niekas nesistebi ir negiria, taip turi būti. Jei ne… kur žiūri tarnyba!!! Taip ir su SC - jeigu dirba nepastebimai, vadinasi - dirba gerai. Taigi ten dirbantys žmonės apie šventę žinojo gal daugiau nei geltonieji, bet akimis matė ir patyrė mažiau. Bent jau tų pradžioje išvardintų dvasinių lobių mažiau gavo.

HR vadyba pagal IT

SC darbą organizavo profesionali dviejų žmonių komanda, dirbusi su manim, beje, Vilniuje Gavelio/Kunčino projekte (apie tai rašiau). Puikiai suvokdamas kosminius mastelio skirtumus tarp šių dviejų renginių, stebėjau, kaip kolegės rekrūtuoja sau Klaipėdai savanorius.

Pirmasis jų atrankos principas skambėjo maždaug taip: „vienas terapeutas lygus tūkstančiui gigapeutų”. Nesu tvirtas IT terminijoje, gal kiek netiksliai užrašiau - aš pats tesveriu mažiau megabaito, iš kur man žinoti - bet skambėjo labai panašiai. Antras dar žiauresnis principas buvo „geriau vienu per mažai nei dviem per daug”.

Aš pats tokios atrankos nepraeičiau nė iš tolo ir SC savanoriu tapau, atvirai jums pasakysiu, apeidamas konkursą, tik per pažintis.

Pagal bendrus atsiliepimus, taip sukomplektuotas SC su darbu susitvarkė. Miesto laikraščiai po Regatos padovanojo mums savo atminimo dovanėles. Atsižvelgiant į tai, kad redakcijose dirba nesentimentalūs, greičiau niūrūs iš profesijos žmonės, tai neįprasta. Regatos organizatoriai SAIL TRAINING INTERNATIONAL aptardami rezultatus paprašė pasidalinti su jais mūsų SC darbo metodika: juos nustebino tai, kad trigubai mažesnė nei įprasta SC įgula produktyviai dirbo be jiems tiek kartų kituose uostuose matytos sumaišties.

Kokia čia gali būti metodika, susirink terapeutus, o jie jau žinos ką daryti.

Vadybą dar galima tobulinti

Tokių kvalifikacijų savanoriai visame pasaulyje yra vienetiniai. Generuoti ir administruoti informacijos srautus, suganyti 150 akredituotų Lietuvos ir pasaulio žurnalistų (ir antra tiek frylanserių) užuot šventus su įgulomis - tokių keistuolių dar reikia paieškoti. Ir tokie keistuoliai savanoriauti Regatos SC buvo surasti Šiauliuose, Kaune, Vilniuje.

Tačiau HR rekrūtavimas vien pagal IT turi, mano galva, turi ir trūkumų. Atrenkant visiškai nebuvo kreipiamas dėmesys į amžių, lytį, išvaizdą.

Todėl tarp atrinktųjų neproporcingai daug buvo išvaizdžių merginų. Kartais tai paglostydavo korporacinę savimeilę: atvykęs laivų kalibruotojas, ieškodamas jauno organizmo, galinčio gražiai įkūnyti savanorystės idėją, rinkdavosi būtinai SC žmogų.

Tačiau kai merginos SC atsakinėdavo atvykusiems žurnalistams į rūpimus klausimus, tų žurnalistų akys dažnai apsitraukdavo nedalykine migla ir jie vis mažiau imdavo suprasti tikslią ir aiškią kalbą. Vis nuodugniau mūsų savanorė interesantui turėdavo aiškinti. Į realybę jis grįždavo kartais tik po to, kai į tarpą barzdą įkišdavau aš ir pakartodavau tą patį. Išeidavo vargšas, bet netvirtu žingsniu, aiškiai trokšdamas vėl grįžti kai manęs nebus ir dar ką nors sužinoti.

Todėl HR atranką pagal IT neblogai būtų buvę papildyti pozityviosios diskriminacijos taisykle. Tarp apylygių kvalifikacijų žmonių rinktis ne tokio nutvilkančio grožio.

Abu vilniečiai vaikinai užsiėmė Regatos ikonografija. Dieną fotografuodavo, naktimis grįžę į SC „nukraudavo” ir rūšiuodavo į aplankus, dėdavo į tinklą nuotraukas. Šiame darbo bare trūko vieno kad ir menkesnės kvalifikacijos žmogaus, nors kokio gigasavanorio tam naktiniam darbui; vaikinai dirbo ir sveikatos sąskaita. O tai modernios HR vadybos nepuošia.

Pačius fotografus retai kas fotografuoja, tai ir aš čia jų nuotraukų neturiu; jie buvo maždaug panašūs į senovės vaikinus, tik mūsiškiai daug šaunesni.

Ne tie lietuviai

Ne tik Sigitas Parulskis, bet ir daugelis kitų vertų pasitikėjimo žmonių yra skeptiškos nuomonės apie lietuvius. Jų žinios yra tikrai patikimos, ir aš neabejoju, kad jie tikrai gyvena tarp budelių tautos. Nors mano asmeninis patyrimas to nepatvirtina, bet - su mokslu nepasiginčysi, taigi jie teisūs.

Man visą gyvenimą sekėsi gyventi kitokioje, geresnėje lietuvių tautoje. Akivaizdu, yra skirtingos tautos, ir čia jau kaip kam pagal horoskopą pasitaiko. Ne pagal asmeninius nuopelnus, o pagal Saturną Marso ženklo ketvirtuose namuose.

Kauno berneliai užeigoje kitus klaipėdiečius per šventę maitino neskaniomis salmonelėmis. O Kauno mergelė SC mums buvo ultra terapeutė, grakščiai nešusi trijų naštą. Sąmoningu pasirinkimu, nuopelnais ar kaltėmis čia nepaaiškinsi: kuo galėjo būti Kauno berneliams prasikaltęs metų kūdikis ar nėščios moterys? Ir kokių SC galėjome turėti nuopelnų Kauno mergelei, matančiai mus pirmąjį kartą? Kodėl aš atsidūriau tarp gerų lietuvių, o kitiems nepavyko?

Kol mokslas neatsakys į šį klausimą, aš geriau nevaikščiosiu takais tų, kurių horoskopas prastesnis, maža ką.

Iš baimės buvo ta giesmė

Tokia nuostata nėra didvyriška, bet kad išvis daug dalykų gyvenime darau iš baimės. Ne visi gimsta didvyriais.

Šiandien (08.13.) sukanka metai, kai „Vakarų ekspresas” atidarė blogerių projektą ir suteikė man garbę pirmam jį pradėti savo publikacija. Priėmiau tą garbę - iš baimės. Mačiau, kas žygiuoja į šalies valdžią ir tiek jų bijojau, kad ėmiau čia rašyti.

Mano baimės išsipildė ir dabar, po metų, esu ramus. Viskas ir nutiko taip, kaip aš bijojau - o dar kiek nutiks - tai ko čia dabar jaudintis. Kitaip ir negali Tėvynėje būti, Sigis teisus. Prisiminęs pagaliau, jog esu „drąsios šalies” pradrąsėjęs pilietis, galiu dabar rašyti apie širdžiai mielus dalykus, širdžiai mielus žmones.

Apsižiūrėjęs matau, kad ši mano raštija dažnumu aplenkė net „Mamos dienoraštį”. Nesididžiuoju tuo produktyvumu, man tas jos mamoraštis labai patiko. Ambicingų paikų berniukų peštynių fone jis visam laikraščio projektui suteikdavo ontologinę - labas, Liuka, - dimensiją. Mama nustojo dienoraštį pildyti, man kiek dėl jos neramu, bet guodžiuosi tuo, kad iš gero gyvenimo žmonės nerašys, - jeigu Mama čia nutilo, tai turbūt jai ir šeimai tikrai viskas tvarkoje.

Kai teksto struktūra subyra kaip čia arba Parulskio esė, svarbiausia elegantiškai iš jo išeiti, tada dar pusė velnio. Sigis išeičiai pasirinko nuorodą į globalinį Hanibalo Lekterio (Lecter), Melo Gibsono (Gibson) pasaulį, kuriame Lietuva yra radusi savo vietą. Tai iškart duoda erdvę poskaityminiam minties darbui. Aš pamėginsiu iš savo teksto taip evakuotis lokaliniu vaizdu, kurį mačiau per Regatą, o klaipėdietis Algimantas Kalvaitis nufotografavo ir maloniai leido man čia panaudoti.