VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Nepatogioje tesitūroje

Didžioms temoms - didūs autoriai. Klaipėdos muzikinio teatro aistras adekvačiai aprašyti įmanoma tik Boso rakte.

Dr. Antanas Bosas yra ryškiausias Lietuvoje didžiojo stiliaus išpažinėjas. Jeigu šaudo - liūtą; jei stato - Gandrališkes; jei čempionas - tai pasaulio (regbis, lietuviai, >50). Todėl natūralu, kad kaip tik jis užstojo jubiliejaus proga skriaudžiamą Muzikinio dirigentą Stasį Domarką.

Juk ir kitas senovės klasikas aprašė tokį pat likimą kilnaus valdovo, senatvėje patikliai atidavusio karalystę jaunoms ir suktoms moterims. Bet nuo V. Šekspyro tragedijos dr. A. Boso straipsnis maloniai skiriasi savo dalykišku glaustumu. Dviejų valandų skaitydamas nesugaiši, o esmė ne prasčiau pasakyta. Aiškiai matyti, kokią pažangą literatūra padarė per keturis šimtmečius. Juo labiau, kad mūsų Klaipėdos meno papročių kritikas, vertindamas valdančiosios damos elgesį, nenusileidžia iki tokių senovėje, deja, įprastų užgauliojimų ir raginimų susidoroti su moterimi:

And here’s another, whose warp’d looks proclaim
What store her heart is made on.–Stop her there!
Arms, arms! sword! fire!–Corruption in the place!–
False justicer, why hast thou let her ’scape?

Todėl esu dėkingas dr. A. Bosui, kad jis parašė apie tai, kas pirmiausia turėtų rūpėti Klaipėdos humanitarams. Man, prisipažinsiu, irgi rūpėjo, o nerašiau apie tą bylą ne iš tingumo, o tik dėl nepatogios tesitūros. Taip, mintys mano yra taurios kaip kapelmeisterio Johaneso Kreislerio, ir rašyti mėginu taip pat gražiai. Bet per kavos pertrauką ant klaviatūros užšoka Murklys ir pradeda rąžydamasis letenomis minkyti savo pažiūras į gyvenimą (kurioms, beje, nepritariu). Ir bemat pagaunu gaidį.

Kaip ten bebūtų, Lyro problema Klaipėdoje liko, todėl tenka grįžti prie temos. Kapelmeisterio Domarko jubiliejus praėjo kaip praėjo, tačiau maestro vis dar nėra sugrąžintas į teatro Meno tarybą. Taryba tvirtina repertuarą ir aktyviai dalyvauja statant spektaklius. O tai jau rūpi ir mums, galutiniams muzikinio produkcijos vartotojams.

Net jeigu teatro vadovei ir atrodytų, jog Stasys Domarkas - prasto skonio ir siauro akiračio muzikas, vienas toks jai taryboje irgi būtų pravartus. Abejodama dėl kokio sprendimo pasiklaustų maestro nuomonės - ir darytų atvirkščiai. Bent laiko diskusijoms sutaupytų.

Tolimi teatrui ir muzikai žmonės pasakys, kad ten visada intrigos, nesuprasi, kas ten teisus, kas ne. Pasakys, kad scenos aistras jie visada perkelia į tarpusavio santykius, ir ne mūsų reikalas, dėl ko jie ten riejasi.

Taip, gal ir riejasi, bet šitaip aprietų - tai tik pas mus. O visame kitame plačiajame pasaulyje net kuklaus muzikinio kolektyvo mergaičiukės (девоньки) meiliai tiesia į savo kapelmeistrį rankas ir maldauja tik ženklo.

Klaipėdoje gi nesu tikras, ar ir pats Stasys Domarkas apsidžiaugtų, dabartinėmis aplinkybėmis išgirdęs prašymą Хит ми бэйби ван мо тайм!, tai to ir nesiūlau. Tačiau bent šiek tiek pagarbesnį vadovės elgesį su maestro - sveikinčiau.

O jaunesniems klaipėdiečiams, susidomėjusiems tema, siūlyčiau tolimesnėms studijoms vieną ar kitą koresponduojantį veikalą.