VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Mažyliui - aštuoni!

Mažyliui - aštuoni!

Šiandien lygiai aštuoni mėnesiai, kai Mažylis atėjo į mūsų šeimą. Aš-tuo-ni… Net nežinau, daug tai ar mažai.

Mažulytis lėlės dydžio žmogeliukas virto nuostabiu kūdikiu, be kurio jau neįsivaizduojame savo gyvenimo. Tiesa, kol jo nebuvo, neįsivaizdavome gyvenimo su juo. Tačiau gimus kūdikiui viskas būna taip, kaip turi būti, o daugelį baimių užmarštin nuneša pirmasis jo verksmas…

Kiekvienas Mažylio pasiekimas tolygus stebuklui. Taip broliuko tapsmą vis savarankiškesniu žmogučiu priima Vyresnėlis. Pati jau kartą išgyvenau tą stebuklų puokštę, todėl bet koks Mažylio “pirmas kartas” atrodo natūralesnis. Vis dėlto norisi pasidžiaugti tuo, ką mažulis šiandien jau geba pats.

Šliaužia, klūpo, stovi!

Mažylis labai mėgsta šliaužioti ant grindų, ypač jei ten mato brolį. Prieš porą savaitėlių nušliaužė iki jo ir, įsikibęs į Vyresnėlį, atsiklaupė ant kelių bei atsistojo. Stipriai, broliškai apsikabino vyrukai. Tai buvo laimės abiem!

Būna, kad mažojo elgesys vyresniajam sūnui kartais kelia ne tik didžiausią nuostabą, bet ir baimę. Kai Mažylis vartydamasis lovoje įsikniaubia veiduku antklodėn ar pagalvėn, Vyresnėlis su siaubu pradeda šaukti: “Mama, brolis uždus!” Tikrų tikriausias vyresnysis brolis!

O labiausiai man patinka Vyresnėlio reakcija, kai broliukas neduoda jam ramiai žaisti: “Juk daviau tau kitą žaisliuką, kodėl vis mano nori atimti? Imk jau imk, mažas rupūžiuk…” Net gaila pasidaro, tai tada “pabaru” Mažylį…

Vaikšto

;;; kol kas tik vedžiojamas tėčio ar mamos. Ir taip daug smagiau nei su vaikštukais! Be to, įsikibus į patikimas rankas, kur kas saugiau…

Neseniai Mažylis nuvažiavo šonu nuo grindų pakilimo tarp virtuvės ir svetainės. Ačiūdie, laimingai, o galėjo apvirsti. Tokie dalykai sukrečia ir pažadina mano retkarčiais prisnūdusį budrumą…

Sėdi… ir virsta

Sėdėti mažasis pradėjo šešių mėnesių. Bet jam tai gana sudėtingas veiksmas. Pasėdi apie dešimt minučių ir virsta kurion pusėn arba rankyte pasiremia. Labiau mėgsta atsigulęs ant pilvuko žaisti nei sėdėdamas. Tiesą sakant, nusėdėti ne taip lengva, kai šliauždamas gali toookių lobių aptikti…

Namuose vis mažiau lieka nepasiekiamų kampų, ir tenka numatyti keletą Mažylio veiksmų į priekį, kad išvengtume traumų.

Kalba, šnabžda…

Būdamas septynių mėnesių, Mažylis suprato, kad gali ne tik garsiai rėkti, bet ir šnabždėti. Taria skiemenis ga-ga, gan-gan, go-go, te-te, ate ir kt. vis mažindamas garsą - tol, kol pats vos girdi, o tada vėl prideda decibelų!

Pats mėgstamiausias ir meistriškiausias Mažylio leidžiamas garsas - brrrrrrrrr… Šito jau šiek tiek ir Vyresnėlis pavydi, mat tas rrrrrrrr dar negyvena jo burnytėj…

Mažylis visą dieną kažką “pasakoja”, kartais ir paburnodamas, tai matyti iš jo mimikos. Nuostabusis mano mimas!

Kramto!

Tikra tiesa. O kaipgi kitaip, juk net aštuoni dantukai jau šviečia Mažylio burnytėje!

Pastarieji du apatiniai išlindo labai netikėtai. Telefonu mamai pasiguodžiau, kad Mažylis kelinta diena vis blogos nuotaikos, naktį prabunda po keletą kartų per valandą ir panašiai, o ji man sako: “Juk pažįsti savo vaiką, ramus jis ir geras, o jei verkšlena, vadinasi, ne be priežasties. Matyt, vėl dantukai kalti…”

Mama buvo teisi. Nepraėjo nė savaitė nuo viršutinių dantukų pasirodymo, kai šalia apatinių kandžių aptikau dar du. O jau buvau pradėjusi manyti, kad Mažyliui ne dantukai, o ragiukai dygsta…

Labiausiai sūnelis mėgsta kramsnoti duoniukus. Kai rankytėje laiko duoniuką, yra viskuo patenkintas, bet vos nuryja paskutinį kąsnelį, - “puola į paniką”.

Apetitu Mažylis tikrai nesiskundžia. Yra tikras augimo čempionas. Gaila, kad to paties negaliu pasakyti apie jo vyresnįjį broliuką…

Brolių panašumai ir skirtumai

Vienas - nuo pat kūdikystės ramus ir draugiškas, viskuo patenkintas ir laimingas, nekeliantis rūpesčių ir nuolat besišypsantis, lengvai savo šypsenėle užkrečiantis kitus.

Kitas - nenustygstantis, mąslus, dažniau rimtas nei juokingas, daug ko reikalaujantis ne tik iš kitų, bet ir iš savęs.

Tokie jie šiandien. Du nuostabūs berniukai, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo, dienų ir naktų. Tokie labai panašūs, kai miega…

Tėtis juos apibūdino kiek kitaip, vyriškai: “Vienas - raumenys, kitas - smegenys. Šaunus duetas!..”