VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Gavelis vs Kunčinas

Vilniuje “Kultūros nakties” programoje prisidėjau rengiant šių dviejų rašytojų kūrybos skaitymus autobuse. Čia apie tai skaityti bus įdomu gal trejetui žmonių, tai tik juos ir kviečiu paskui save.

Dramaturgija

Bendras sumanymas buvo išryškinti binarinę autorių opoziciją ir santarą. Kaip ir prieš šimtą metų Prahoje gyvenę Kafka ir Hašekas, mūsiškiai irgi jautrūs ir savo miesto dvasiai, ir epochos vėjui, ir labai tarpusavy skirtingi. Tik jeigu K/H opozicija ryški, mūsiškius reikėjo kiek valingai pastumti į priešingus kampus. Nors, J. Kunčinas yra atvirai davęs nuorodas į Hašeką, R. Gavelis - perregimas aliuzijas į „Pilį” ir „Procesą”. Tad nors kiek ir „spyriojosi”, teko jiems per kelias pradžios minutes atsistoti į kampus, iš kurių jų tekstai „išėjo” ir „apsikabino” tik pabaigoje.

Kunčinui teko pasiaukoti bendram labui: nors skaitytų tekstų apimties santykis maždaug 70/30 jo naudai, Gavelio yra visa esminė chrestomatika, o Kunčino lyriką kontrapunktui išryškinti teko labai apipjaustyti; o juk tai stipriausia jo pusė, tad jaučiuosi kiek prieš jį prasikaltęs.

Tik vieną momentą Kunčinas buvo įgijęs aiškią persvarą prieš Gavelį, ir tai tik atsitiktiniam sirgaliui netikėtai palaikius: prie VRM į autobusą įlipo Serioža (taip prisistatė pūstelėjęs degtinės kvapu) ir kylant į Užupį manęs reikliai klausė, ko toms moterims reikia: „Man 46. Dabar su trečia išsiskyriau. Viską dėl tų kurvų dariau, ko joms dar reikėjo? Tu man pasakyk!”

Ką aš galiu už tas kurvas pasakyti, aš pats padėręs nuo tokios gyvenimo neteisybės.

Režisūra

Ne kažkas. Svarbiausia buvo rasti aktoriams tinkamą intonaciją. Ne „poteriauti” tekstus, bet ir ne „įsijausti” egzaltuota raiška, aiškiai suvokti, į ką eini. Rods, kiek čia tos režisūros skaitymams tereikia, o susitvarkiau ne itin. Kitą kartą - jeigu toks būtų - rinkčiausi klaipėdiečius aktorius.

Talento turi ne mažiau, o geros režisūros jie nėra išlepinti; jei gera dramaturgija, patys susitvarko, kaip režisierius bemėgintų sukliudyti.

Statytojų grupė

Projektą teikė ir realizavo vilniečių viešųjų ryšių agentūra, tad dirbau su jų komanda. Vienkartinėje užmačioje pastatymo buitis yra kritinė. Juk stacionarioje vaidykloje yra tarnybos, kurios dirba savo darbą, ir nuo penkto-šešto karto spektaklis pagaliau atsistoja ant kojų. O čia trečią kartą gero pirmojo įspūdžio nepadarysi, nėra to trečio karto.

Agentūros jaunimas vertas didžiausio pagyrimo. Menkos detalės: apklausė su bloknotėliu scenos meistrus, kokio ir kiek mineralinio vandens jiems reiks darbo metu; ar atvažiuos į darbą savo automobiliu (kad parūpintų auto pastatymo vietą) etc. Išsimankštinę rengti patosinius reiklių bankininkų ir aludarių renginius, jie apgalvojo ir visas įrangos bei autobuso salono administravimo smulkmenas.

Tai nėra mažareikšmiška: prieš gerą mėnesį Klaipėdos loftinėse Vladimiro Konstantinovo kūrinio atlikimą teko atšaukti, nes mūsų jaunimėlis nepasirūpino nuo lietaus apsaugoti dieną atvežtą garso aparatūrą; dvidešimties žmonių dviejų savaičių darbas nuėjo perniek. Dėl keleto šiaip visais kitais atžvilgiais mielų jaunų žmonių neprofesionalumo.

Kodėl verta juos skaityti

Atsiliepimai apie renginį gal net kiek per palankūs, kiek mačiau. Abu rašytojus galima ir vertėtų perskaityti kitaip nei aš pasiūliau. Pasirinkau tokią skaidrią dramaturgijos idėją tik dėl aplinkos: įprastas maršrutinis ūžiantis miesto autobusas skiriasi nuo pritemdytos nuščiuvusios vaidyklos, prasmės pustoniai jame nesigirdi.

Šitie rašytojai leido savo epochai per juos susirasti savo raišką ir kalbą. Tuo jie man įdomūs, ne savo apibendrintais samprotavimais apie Vilnių. Esame prie panašaus laikų pervartos slenksčio kaip jie prieš ketvirtį amžiaus, tik mūsų laikas dar ieško adekvačios sau kalbos. Ras, sudygs kur nelaistyta erškėčiuotoje žemėje, būkime ramūs.

Veksas

Skaitymus apmokėjo (tikiuosi) VšĮ „Vilnius - Europos kultūros sostinė”, liaudyje veksu vadinamas ir visaip koliojamas. Iš tikrųjų, mano tos vilniečių viešųjų ryšių agentūros „Kultūros nakties” atakai suformuotas „task force” teikė veksui apie dešimtį projektų, priėmė tik šį. Nors buvo teikta ne prastesnių, tikrai originalių, elegantiškų, tiesiog žėrinčių ir nebrangiai realizuojamų užmačių. Ir šio teksto apimtis, ir įmonės bei kūrėjų autorinės teisės neleidžia apie jas plėstis, bet kai kurių realizavime būčiau dalyvavęs su dideliu azartu.

Kaip man dabar atrodo, ir tas G/K projektas veksui tiko tik dėl trijų priežasčių: a) turėjo visus naujumo atributus ir tuo pačiu galima buvo pasiremti jau nutriušusiu jo europiniu tradiciškumu („štai Bergene jau prieš trisdešimt metų….” - konceptualiai nerizikingas projektas); b) galima buvo formaliai nurodyti, kad skaitoma bus „apie Vilnių”, taigi kaip ir į temą, tą jie supranta; c) modernus pavadinimo jungtukas (versus tarp G ir K) rodo, kad projekto autoriai ne kokie moliai iš kaimo, o progresyvūs aktualiojo meno kuratoriai, gėdos nepadarys.

Taigi jei kas dalyvaus kokiame aktualiųjų menų užmačių konkurse, patarčiau jiems atsižvelgti į tuos neformalius reikalavimus ir, jeigu turi tikrai gerą projektą, apvilkti jį panašiais snobiškais rūbeliais: tik penkios minutės gėdos prieš save, ir gauni galimybę jį realizuoti nuvilkęs tą aprėdą.

Po savo renginio dar pasivaikščiojau naktį po kitus, mačiau per dešimtį vekso „projektų”. Dauguma jų buvo Klaipėdos „Kultūrų komunikacijų centro” gaminių lygio; kam patogu, gali tai suprasti kaip komplimentą klaipėdiečiams.

Klaipėdos dvasia

Ar galima kalbėti apie Klaipėdos dvasią taip, kaip galime kalbėti apie Vilniaus?

Tokios tirštos ir klampios ji - tikrai neturi. Vilnius, patikimais duomenimis, taip ir liko sapnuojamas miestas, jo iš tikrųjų nėra, tik ant dvasios ir laikosi. Tą mes ir pamatysime iškart, kai tik pagaliau atsibus kunigaikštis Gediminas. Gerai tada atrodys Gentvilas su Masiuliu: prieš akimirką dar oriai sėdėjo ministerijoje, o štai dabar klest kostiumuoti su portfeliais po Lizdeikos ąžuolu - ir į juos jau bėga piktas stumbras. Oi apgailės tada jie savo įprotį rūkyti, o ne sportuoti rytais!

Mums - grįžtant prie temos - tokios dvasios ir už ačiū nereikia. Ir be metafizikos skleidimų bei matavimų čia vyksta įdomių dalykų, prieš kuriuos blanksta Vilniaus reikalai.

Baudžiausi tinklaraštyje parašyti, kaip Artūras Šulcas ir Naglis Puteikis diskutuoja dėl akmens, kuris iš kapinių kažkaip netyčia atsidūrė po Šulco statytu paminklu. Ką ten Vilniaus burtai, kai kvapą gniaužiantis stebuklinis siužetas „Naglis Poteris ir kapų plėšikai” po nosim realizuojamas.

Bet persigalvojau, nerašysiu. Vasara, karšta, nuotaika tiesiog veganiška. Verčiau tuos mūsų notablius palabinsiu smagia daina „Imperatorius ragina Li Tua go mandarinus laikytis dao.”