Ar duoti vaikui pinigų?
Manau, kad būtinai. Aišku, prieš tai reikia paaiškinti, kad pinigai ant medžių neauga.
Mano vyresnysis sūnus jau kuris laikas taupo pinigus: dovanotus senelių, krikšto tėvų ir kitų giminaičių. Kas mėnesį jo taupyklę papildo ir tėčio duota dvidešimtinė. Kasdieninių kišenpinigių dar neskiriame - per mažas, bet tikrai duosim, kai pradės lankyti mokyklą.
Beje, už tvarkingai sudėtus žaislus, nuneštą lėkštę į kriauklę ir panašiai pinigų taip pat neduodu. Manau, kad visi turime pareigų šeimoje ir už tai pinigų neprašome.
Pilnėjant taupyklei, įsitikinau, kad net keturmečiai jau moka gana atsakingai elgtis su santaupomis. Be abejo, savo, ne tėvų.
Apie pinigų supratimą
Iki metų Vyresnėliui pinigai, tiksliau - mano piniginė, buvo tikras lobis tik tuo atžvilgiu, kad jame daug įdomių dalykėlių: žvangančių, blizgančių, spalvotų… Čiupinėti ir apžiūrinėti galėdavo ištisą dieną.
Mažylis tokio pat amžiaus turi kitokį pinigų “supratimą”: čiupinėti jam neužtenka, reikia paragauti, todėl piniginės ir neduodu.
Būdamas pusantrų, Vyresnėlis jau puikiai žinojo, kad mama ir tėtis turi eiti į darbą, kur gaus pinigų. O tada bus ir žaisliukų, ir saldainių, ir ledų. Kurį laiką tas darbas buvo tolygus baubui, atimdavusiam tėvus, bet vėliau tapo tiesiog neišvengiamu dalyku. Dvejų metukų jam atrodydavo, kad krūvelė baltų centų yra daug daugiau nei popierinis dešimt litų. Na, o dabar džiaugiasi, kai tų popierinių jo taupyklėj vis daugėja, vadinasi, artimiausiu metu galės įsigyti norimą daiktą.
Mažasis manipuliuotojas?
Pinigai - išties subtilus ir slidus dalykas. Kai kalbama apie juos, nustebinti gali net ir mūsų mažieji.
Štai ir mano vyrukas, paprastai besielgiantis sąžiningai ir paisantis garbės žodžio kodekso, retkarčiais pasielgia… na, kaip čia pasakius, turbūt žmogiškai…
Aišku, šiek tiek keistai pasijunti, kai net dukart per savaitę pasiduodi keturmečio manipuliacijoms… Pirmasis kartas - derybos parduotuvėje dėl “Žmogaus-voro” DVD disko, kurį jam žūtbūt reikėjo įsigyti, nors tokį pat jau turėjo namie, tik rusų kalba. (Beje, žiūrėdamas šį filmą, Vyresnėlis išmoko keliolika rusiškų žodžių, žino jų reikšmes ir moka ištarti.) Rezultatas - diską nupirkau su sąlyga, kad namie jis grąžins sumokėtą sumą iš savo taupyklės. Kai grįžome namo, jis pareiškė, kad persigalvojo ir pinigų neduos jokiu būdu.
Nesiginčijau, tik pasakiau, kad kitą kartą jis vežtųsi savo santaupas į parduotuvę. Po kelių dienų scenarijus vėl toks pat. Tik šįkart Vyresnėlis niekaip negalėjo išsirinkti, kurį žurnalą pirkti: “Donaldą” ar “Flintą”, tai nupirkau abu, nes patikėjau, kad jis tikrai pamiršo savo pinigus namie ir grįžęs atiduos. Apsirikau.
Vaikas nebūtų vaikas, jei nerastų būdų, kaip pasiekti tai, ko nori. Tenka pripažinti, jog tie būdai ne visada būna “teisėti”… Teko duoti auklėjamąją pamokėlę, o iš vėlesnių sūnelio apsipirkinėjimų supratau, kad pamokėlę jis išmoko.
Kas sava - brangiau…
Vienas didžiausių pranašumų, kuomet vaikas turi savų pinigų, yra tas, kad padeda išvengti ojojoj kaip tėvus iš kantrybės išvedančių zyzimų ir “spektaklių” parduotuvėje!
Pastarąjį kartą prekybos centre sūnus užsigeidė Hario Poterio kaukės su skraiste už keturiasdešimt litų. Sutarėme, kad pirkinį gali įsigyti už savus pinigus. Tik nusiminė, kai į jo klausimą, ar taupyklėj dar liks pinigų, atsakiau neigiamai. Tampėm tą didžiulę dėžę po visą parduotuvę, o atėjus prie kasos Vyresnėlis persigalvojo ir pasakė, kad tas daiktas jam “tik truputį reikalingas” ir todėl galįs jo nepirkti… Nunešėm dėžę atgal.
Antra, kai vaikas turi savų pinigų, jam lengviau suvokti, kodėl neįmanoma turėti visko. Bet visada galima rinktis! Pasirinkimo teisė leidžia vaikui pasijusti savarankišku, laisvu žmogumi.
Trečia, pajutęs pinigų skonį nuo vaikystės, vaikas išmoks juos vertinti ir elgtis su jais. Man taip smagu, kai Vyresnėlis paprašo manęs palaukti už durų ir pats vienas užeina į netoli namų esančią konditerijos krautuvėlę nusipirkti bandelės su dešrele. Pardavėja, kaip pati sako, savo nuolatiniam klientui kartais padaro “nuolaidą”, kuomet mažasis pirkėjas pritrūksta centų, jei dar užsimano ir kramtomosios gumos…
Edita 2009 01 24 – 14:50
Super!!!! Visiskai pritariu. Mes panasiai elgiames su pinigeliais ir mokome vaika taupyti.Ypac brangesniam zaislui ar kazkokiam igeidziui (pvz. rieduciams). Taupyti reikia ilgai o tai moko kantrybes ir apsispresti ar is tikro jam to daikto reikia. Tik per gimtadieni kai yra dovanojami pinigeliai musiskis penkiametis lieka labai nepatenkintas. Jam tai ne dovana
Marta 2009 01 26 – 23:31
Smagu, kai penkiameciui dovana yra vis dar vertesne uz paprastai dovanojamus pinigus.
Saulė 2009 01 26 – 23:35
Tai tikrai. Juk ir suaugęs mieliau gauni dovaną, smagu žinoti, kai apie tave galvojo, stengėsi ir pan. Vaikui gi dažniausiai reikia čia ir dabar, o ne kažkada, kai tėveliai nuveš parduotuvėn ir nupirks
Giedra 2009 01 27 – 00:23
Mes savo vyresniai mergaitei pradejom pinigelius duoti anksti,mete i taupykle ir krate lauk….. saldumynai nugaledavo.
Paaugus suvoke,na aisku ne be musu pagalbos,kad pinigai tai ,( norejau parasyti vertybe-deja) svarbus dalykas, tai ji visus pinigelius dedavo i mano pinigine, ir tikrai sukaupdavo nemazas sumas,pries tris metus pirkom kompiutery, ji pridejo puse sumos,prie gana brangaus kompiuterio,(tai dabar turiu bedu nustatinedama taisykles) .Dabar jos santaupas kaupiam saskaitoje, cia toks jos noras buvo.
o kasdien ji gauna kelis litus pietums,nors daug ir daznai kartu yra aiskinama kad tai pietums,buna ,kad juos taupo,bet buna traskuciu,kramtomos gumos sezonai. Bet istikruju pasimokiau, kad geriau nekontruoliuoti kur ji isleidzia ar taupo savo kisenpinigius. Kartais ji manes papraso isvis neduoti pinigu, sako o kitiems tai neduoda, o as prasau, kad neduotum,o tu man grudi, tai dabar jei pasako neduoti,tai ir neduodu. Sita pasiulyma jau isgirstu reciau.
Tiesa turim susitarima,kad jei perku rubus, kosmetika,nes kitaip ji visada liktu nevalgius.
Mes stengiames , kad sutaupyta suma butu didele ir galima butu panaudoti dideliam daiktui.
Visa smulkmens nuperkam mes.
Labai grazus straipsnis.
sigiute 2009 01 28 – 21:40
sigute
Saulė 2009 01 28 – 23:53
Ačiū Sigutei už komentarą
Saulė 2009 01 29 – 00:08
Giedra, na, kad dukra neima pinigų, tai nustebinai. Išties. O tai tik todėl, kad kitiems vaikams tėvai neduoda, ir ji PRAŠO neduoti?.. Och, tas vaikiškas (tiksliau - paaugliškas??) solidarumas
Ugne 2009 01 31 – 13:34
Cia gal but ne visai i tema, bet idomu suzinoti, po kiek duodate vyresniems vaikams dienpinigiu i mokykla.
Vile 2009 01 31 – 17:56
Turiu 9 m. sunu ir 14 m. dukra. kiekviena diena po 4 litus pietums. sunus dar ir susitaupo is to, o dukrai ir tu 4litu nepakanka.tai manau cia nuo vaiko priklauso..
nezinau 2009 04 02 – 12:40
Dar gerai kas gali duoti tuos pinigu. Dauguma zmoniu dabar gala su galu vos sujungia ir pavalgyti namuose vos turi uz ka nupirkti. vaikai ir tai turi suprasti .
Savas 2009 04 21 – 15:30
Vaikui savi pinigai - labai svarbu. Mes jau nuo pradines mokyklos duodavom visai savaitei. Iki studijų sukaupė padorias santaupas, net patys retkarčiais skolinamės. Gan gerai išmoko planuoti savo finansus. Tik pasigendu poreikio tuos pinigus uždirbti patiems vaikams. Pinigai subtilus dalykas.
vladas 2009 11 10 – 16:51
kai man mociute pasake, jog dievas visur tave mato ir net tavo mintis skaito.Tai buvo vaikysteje.Tai as norom nenorom ipratau buti geresniu ir stengiausi geru tapti.Manau Dievas atliko cia dideli vaidmeni ir nesvarbu dabar man kas yra dievas.Gal meile gal geris gal dorumas.gal supratimas kad buk pats geras tai apie tave prades skleistis gerumo zidiniai ir pasaulis ir gyvenimas jame taps laimingesnis.Sitas zodziais norejau pasakyti,kad cia svarbiausia,o visi kiti dalykai yra smulkmenos