VE.LT tinklaraštis - VE.LT/BLOG

Pokyčių baimė

Pokyčiai.

Pokyčiai yra turbūt vienas pastoviausių dalykų gyvenime. Nuolat susiduriame su jais – pakilo kainos, atšalo, paliko partneris, pasiūlė kitą darbą, padovanojo automobilį, nepažįstamas žmogus parodė dėmesį. Žodžiu, kas nors įvyko, o tada mes kaip tikri specialistai vertiname – „kokia šauni staigmena!“ arba „koks žiaurus mano likimas…“.

Būna ir taip, kad mes patys imamės iniciatyvos keisti savo gyvenimus – pradėjome lankyti sporto klubą, pakvietėm simpatiją į pasimatymą, nusipirkom kelionę, ėmėmes nepriklausomos veiklos, įsigijom naują namą.

Taigi, arba reaguojame į pokyčius, arba kuriame juos patys. Pirmu atveju turime tiek, kiek gyvenimas pasiūlo. Antru – tiek, kiek padarome. Žinai, ko nori, įdėk pastangų ir turėk. Būtų viskas paprasta, tik štai:

„O kas, jeigu nepavyks?“ Tikimybė milžiniška – net 50 procentų!

„Jei išmes iš darbo, tada kursiu verslą“. Čia tai drąsu!

„Pripratau taip gyventi. Kai pagalvoju, man visai gerai.“ O, kad nuo to gyvenimo vemt verčia – atsibodęs darbas, kotletai vakarienei ir serijalas.

„Jei pakeisiu mitybą, visą gyvenimą reikės prisižiūrėti. Ačiū ne!“ Teisingai. Gelbėjimosi ratas ant pilvo labai simpatiškai atrodo ir žarnyno nepraeinamumas maloniai nuteikia.

„Anksčiau mane labai įskaudino. Geriau būsiu vienas“. Na taip, meilė ir draugystė nepakeliama našta. Geriau vienatvė, ypač šaltais žiemos vakarais.

Baimė.

Čia kalba pokyčių baimė. Labai dažnai ji visaip šnibžda į ausį „tu tik nieko nekeisk. Sėdi patogiai ir sedėk toliau. Kam tau tos naujovės. Pamanyk tik – nori keisti gyvenimą – na ir kas. Įsivaizduoji, kaip ten viskas nepažįstama, nesaugu. Jokių garantijų, kad pavyks. Tik išsigąsi, nusivilsi, atstums. O dabar viskas taip sava. Nesvarbu, kad neįdomu ir įgriso. Užtat saugu“. Bijome pokyčių dėl įvairių priežasčių: praeityje patirta nesekmė, menkas pasitikėjimas savimi, ryžto ir motyvacijos trūkumas, nenoras prisiimti atsakomybės, laki fantazija piešia visus įmanomus ir neįmanomus pralaimėjimus. Kartais labai patogu nieko nekeisti.

Baimės tikslas – išlaikyti mus esamoje komforto zonoje. Todėl ir nerimaujame dėl to, kas mums asmeniškai yra nepažįstama, lig šiol nepatirta. Tai normalu. Baimė veikia kaip savisaugos instinktas, vienų mažiau, kitų daugiau. Ji mus saugo nuo galimų pavojų. Tik dažnai ji „persistengia“ ir „apsaugo“ mus nuo galimos sėkmės taip pat.

Tačiau jeigu baimė yra žmogui būdingas ir neišvengiamas jausmas, ką daryti?

Prisiminkime: kai priprantame prie naujos teritorijos, ji tampa sava, todėl baimė sumažėja ir išnyksta. Palaipsniui ir svetimas žmogus tampa savu, ir dažnas šokinėjimas parašiutu tampa įprastu būdu atsipalaiduoti. Ir džiaugiamės, kad kažkada ryžomės palikti darbą, pradėjome savo versliuką. Vėliau antrą, šiandien trečią. Taigi, prie pokyčių taip pat priprantama.

Trys galimi baimės sprendimai:

1. galima jai pataikauti – „nekeisiu nieko, nes bijau“.

2. galima ją ignoruoti – „apversiu savo pasaulį aukštyn kojom. Aš nieko nebijau“.

3. galima su ja susitarti – „bijau, tačiau nauji teigiami pokyčiai man svarbesni už baimę“.

Gyvenimas neišrašo mums garantinių raštų. Žinoma, kad gali ir vėl nepasisekti. Visgi, jei žinote, ko labai norite, bet nerimaujate ir nesiimate jokių veiksmų, paklauskite savęs „o kas bus, jei man pavyks?“

Sėkmės, Sandra