Mamos dienoraštis (2 dalis)
Pirmasis mėnuo turbūt kiekvienai šeimai, sulaukusiai mažo žmogučio atėjimo, yra pats netikėčiausias, o kartu ir sunkiausias. Tai tikras iššūkis moteriai. Jautiesi, lyg būtum nublokšta į kitą pasaulį, kur didžiulę reikšmę įgauna paprasti dalykai, kur gimsta ypatingi jausmai. Atrodytų, ir pati vėl viską atrandi iš naujo…
Mažylis jau namuose!
Praėjus dviem dienoms po gimdymo, grįžom į namus. Nors tai buvo antras gimdymas ir jau žinojau, ko tikėtis, diena buvo gana sunki. Žinojau, kad pabrinkusios ir skausmingos krūtys yra geras ženklas, jog gaminasi pienas, tačiau lengviau dėl to nebuvo. Pakilo temperatūra, skambinau į Pogimdyminį skyrių, nuramino, jog tai praeis, kad tai natūralu. Taip ir buvo, jau kitą dieną atsirado daugiau pieno, o Mažylis padėjo man nuolat žįsdamas ir miegodamas.
Pirmąjį mėnesį, galima sakyti, jis taip ir pramiegojo. Ir labai tuo džiaugiuosi, nes augindama pirmąjį vaiką patyriau, ką reiškia kone visą parą besitęsiantys pilvuko diegliai. Nepadėjo niekas: nei masažas, nei simetikono lašeliai, nei krapų ar pankolio arbatos, nei “Viburkol” žvakutės. Mus net Vaikų ligoninės priimamajame pažinojo, mat atvažiuodavom keletą kartų per mėnesį, kad nuleistų orą, kol galų gale krikštynų išvakarėse gavome žarnelę dujoms nuleisti patys… Ir taip gyvenome iki keturių mėnesių.
Buvo sunku patikėti, kai kiti sakydavo, jog antras vaikas auga greičiau ir lengviau. Jaučiausi kalta, kad man taip sunku auginti savo vaiką… Tapo ypač svarbus artimųjų palaikymas, nes kaip jautiesi pati - tokia ir kūdikio nuotaika.
Augindama pirmagimį, nuolat būdavau viena. Vyras dirbo kariniame laive, tai net su dviejų savaičių kūdikiu teko likti vienai, o kur dar koviniai budėjimai ir taip toliau… Užtat dabar labai džiaugiuosi jo nauju darbu, nes kiekvieną vakarą esame kartu, yra su kuo pasidalinti ir nuogąstavimais, ir džiaugsmu, ir pareigomis.
Vilnonė antklodė
Tiesa, Mažylis pirmą mėnesį mus irgi ne juokais išgąsdino. Vieną vakarą, keisdama sauskelnes, apčiuopiau kirkšnyse guzelius. Išsigandau, jog tai gali būti kirkšnies išvarža. Laukiau ryto, kad parodyčiau gydytojai. Pasirodo, tai lyg kažkokios infekcijos požymis, tačiau kraujo tyrimas buvo geras. Pamaniau, kad galbūt nereikėjo Mažylio maudyti, nenukritus virkštelės liekanai, nes praėjus parai po maudynių ir pastebėjau padidėjusius limfmazgius. Gal ir ne be reikalo seniau maudynės neužgijus bambutei buvo nerekomenduojamos.
Kamavo mano mažąjį ir kūnelio bėrimas, buvo margas kaip genys, ypač ryte. Tikrai nevalgiau bet ko, kad nealergizuotų, tačiau bėrimas nenyko. Teko net skiepą nuo hepatito B atidėti. Pasirodo, ne maistas buvo kaltas, o vilnonė antklodė. Pakeitus ją į medvilninę, bėrimas po kelių dienų dingo.
Brolio reakcija: “Kas čia?”
Vos tik išvydęs savo broliuką, Vyresnėlis nedrąsiai tarstelėjo: “Kas čia?” Mačiau, kaip šiek tiek nusivylė, jog brolis dar labai mažytis, o juk taip troško kuo greičiau supažindinti jį su savo superherojais, parodyti automobilių kolekciją ir t.t. Paaiškinom, jog jis tikrai net nepajus, kaip visa tai greitai įvyks, ir tam kartui Vyresnėlis nurimo, tačiau baigėsi ir jo domėjimasis broliuku.
Kai laukiausi Mažylio, labai nerimavau, kad pirmagimis nepasijustų nereikalingas, aptarėm tai su vyru, ir net prisiekėm vienas kitam, kad niekada nebus jokių palyginimų, kai antai “pažiūrėk, brolis tai padarė geriau nei tu”, pasakymų “nusileisk, tu gi didesnis” ir pan. Iš tiesų stengiamės, kad kuo mažiau būtų pokyčių jo kasdienybėje, kad brolis netaptų “priešu”, atėmusiu iš jo mamos ir tėčio dėmesį. Abu sūneliai yra brangiausi žmogučiai, neįsivaizduoju, kaip galima mylėti vaikus skirtingai. Atsimenu, kai aš savo mamai priekaištaudavau, kad ji brolį ar sesę myli labiau, ji atsakydavo: “Duok tą pirštuką, kurį įpjovus tau neskaudės”… Ilgai galvodavau, kuris čia neskaudėtų, o šiandien kaip niekada suvokiu tų žodžių prasmę.
Taigi Mažyliui gimus lyg ir niekas nepasikeitė Vyresnėlio gyvenime: jis, kaip ir anksčiau, važiuoja su tėčiu į kino teatrą, abu kovoja su “Playstation” “pabaisomis”, iki sutemų kapstosi smėlyje kieme… Nors, tiesą sakant, pasikeitė: su tėčiu jis tapo dar artimesnis, o ir ligos, iki tol gan dažnai puldavusios jį, kažkur pasitraukė…
Iki Mažylio gimimo vyresnysis sūnus, kai labai pavargdavo, reikalaudavo skudurėlio, su kuriuo ir užaugo, nusiraminti prieš miegą. Dabar jau jo nebereikia, mat rado kitą būdą, sako: “Padėkit brolį prie manęs”, ir saldžiai užsnūsta…
Žindymas - tai ne tik maitinimas
Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, kad pirmus šešis mėnesius kūdikį reikia maitinti tik motinos pienu - visada šviežiu, tinkamai “paruoštu” ir reikiamos temperatūros. Kaip būtų gerai, jei užtektų tik noro tai daryti!
Savo pirmagimį maitinau tik keletą savaičių, niekaip neišėjo “išspausti” daugiau. Po to ilgą laiką galvojau, kodėl nepavyko, kaltinau ir cezario pjūvį, ir save, be to, kūdikis nenorėjo ir negalėjo tinkamai žįsti, nes, kaip vėliau paaiškėjo, trukdė per trumpas liežuvio pasaitėlis.
Labai vargau bandydama atrasti tinkamiausią pieno mišinuką savo vaikui: nuo vieno atpylinėdavo “fontanais”, nuo kito nepasituštindavo visai, dar nuo kito cypdavo, kol jėgos apleisdavo. Taip išbandžiau jų gal šešis, kol Infekcinėje ligoninėje iš gydytojos išgirdau, jog “nuvarysiu vaiką į kapus su tais mišiniais.” Galų gale pabandžiau karvės pieną, atskiestą su avižų nuoviru. Diegliukai, aišku, liko, tačiau bent normaliai tuštindavosi, neatpylinėjo, ir svoris augo gerai.
Tai gal, nepaisant medikų ypač griežtos pozicijos, ne visada reikia peikti tai, kaip patys buvom auginami. Džiaugiuosi, kad mano vaikų gydytoja supratinga ir man nereikėjo slėpti, kuo maitinu savo vaiką (o tokių atvejų žinau ne vieną), juk ne visiems vaikams sintetiniai produktai priimtini, tebūnie ir “tinkamai subalansuoti”. Taigi mano gydytoja pasakė tik tiek: “Ką gi, kaimo berniukas tas jūsų sūnelis, ir nieko nepadarysi.”
Laukdama antrojo vaikelio, maitinimui krūtimi ruošiausi iš anksto, tiek psichologiškai, tiek siekdama kuo daugiau apie tai sužinoti. Nenorėjau, kad istorija pasikartotų. Pagaliau žinodama, kad kūdikiui duodi tai, kas geriausia, ir pati jautiesi ypatinga. O kur dar knygose aprašytas žindymo metu užsimezgantis ypatingas ryšys tarp motinos ir vaiko!
Tai, kad šį kartą gimdymas buvo natūralus, leido tikėtis, jog pavyks maitinti kūdikį krūtimi. Pirmą kartą tai įvyko vos jam gimus. Keletą dienų gaminosi priešpienis, nedaug, bet pakako. Pradėjus gamintis tikrajam pienui, viskas lyg ir ėjosi sklandžiai, išskyrus tai, kad Mažylis labai ilgai miegodavo, o juk norint, kad pieno būtų pakankamai, reikia kuo dažniau maitinti. Trečią savaitę Mažylis valgydamas ėmė pykti, verkšlenti. Nusitraukus pieną paaiškėjo, kad jo tikrai nepakanka, be to, priaugo mažai svorio, nes labai atpylinėjo. Taigi maitinu taip: iš pradžių duodu savo pieno, po to primaitinu “Aptamil AR”. Žinau, kad primaitinant kūdikį trumpėja žindymo trukmė, deja, vien oru vaikas sotus nebus.
Liūdni išgyvenimai
Deja, gimus vaikeliui pirmasis mėnuo atnešė ne tik džiaugsmo, bet ir sielvarto. Kai Mažyliui suėjo dvi savaitės, pasaulį paliko jo senelis, mano uošvis. Sunku vienu metu vyrui buvo džiaugtis sūnelio atėjimu ir liūdėti pačiam netekus tėvo… Teko su vaikais važiuoti palaikyti tėčio sunkią minutę, gerai bent, kad Mažylis netrumpą kelionę atlaikė vyriškai ir problemų jokių nekilo. Galbūt dėl to, kad tai jau mūsų antras vaikelis, o gal dėl to, kad nelaimė užgožė smulkesnius rūpesčius, nejautėm jokių sunkumų pasikeitus įprastam šeimos gyvenimo ritmui. Kaip vyras sako: “Atrodo, jog net nebuvau vežimėlio išnešęs į rūsį”, taip ir man atrodo, jog nebuvau nustojusi keltis naktį, juk ir Vyresnėliui nustojau naktim šildyti pieną likus savaitei iki jo trečiojo gimtadienio…
Taigi baigiantis pirmajam Mažylio mėnesiui gyvename nauju ritmu: nusistovėjo valgymo, miego režimas, “gyvename” lauke, nes turime savo kiemą, ir šypsomės jau ne tik miegodami, bet ir kalbinami. O gyvenime už bedantę šypsenėlę dar nieko nuostabesnio nemačiau!
mama mazutes 2008 09 13 – 15:15
Pienukui pas mama atsirasti gali padeti kmynu arbata,(saldi), kakava, chalva, riesutai,zinoma kiekvienai individualu. Man padeda kmynu arbata.Misinukais nepasitikiu, jau geriau virsiu naturalu maista kai prireiks.Alergija isgyvenome ir mes, praejo pirmas menuo kol issiaiskinau jog mus beria nuo prakaito.Dabar daznai maudomes, apsisluostom dregnu ranksluosciu.Man atrodo svarbu nepulti leliukui duoti vaistu.Sekmes tau Saule.
amour 2008 09 14 – 00:24
Iš tikrųjų ne tai svarbu, turi pieno ar ne. Pazistu tokia, kuri iki dvieju metu maitina, o kad uzmigdytu savo puses metu sunu, devyneriu dukra per lietu i lauka po obelim isvaro…tai kuri cia tikresne mama: kuri abu vaikus myli , nors pati krutim nemaitina, ar ta “supermama” gestapė?…
Jurga 2008 09 16 – 18:35
Darote nemazai zindymo klaidu, siulyciau kreiptis i zindymo konsultante. Jei taip ir toliau, pienuko mazes tol , kol jis visai dings.
MAMA 2008 09 19 – 08:10
Idomu ar ta zindymo specialiste yra bent vaiku turejus, pazystu tokia, kuri skelbiasi ir neturi jokio supratimo apie tai. Geriau tegu paraso mamos kaip jos tvarkosi. As zindau jau antra kudiki, su pirmu turejau pasirinkusi viena technologija, dabar su antru darau kitaip. Dabar diena maitinu is vienos kruties, o nakti is kitos. Pieno turiu pakankamai, manau, kad maitinsiu iki metu. Pries ilgesni maitinima esu nusistaciusi.
Lina 2008 09 19 – 13:40
Mama geriausiai žino, ką jai daryti. Ji žino iš gamtos, ji jaučia, ir ji visada teisi.
Liana 2008 09 19 – 16:04
Maitinau taip, kaip daugelis moke, viena karta is vienos kruties, kita is kitos, bet pieno neturejau,dabar bandyciau kaip MAMA, jei sulaukciau kito vaikelio
Jore 2008 09 20 – 00:03
labai idomus patarimai kaip maitinti, bet as sakyciau, kad negalima vieno metodo taikyti visoms. kiekviena is musu yra individuali ir turi pati suprasti, kaip jai geriausia, aisku renkasi is siulomu variantu. o specialistai kartais padeda, man su pirmu vaiku daug ka isaiskino.
MAMA 2008 09 22 – 10:04
As ne pries specialistus, gal yra ir itin geru,bet man paaiskino tai ka ir ligonineje buvau girdejusi,deja tai nepadejo. Sutinku su visoms kurios sako, jog mama pati jaucia, pati zino ir visada nusprendzia teisingai.
mary 2008 09 24 – 16:46
mano mazajam jau 15,o ju yra net penki,tai mano stazas nemazas,visus maitinau vos ne iki metu,svarbiausia nesinervinti,gerai pailseti ir jokiu staigiu emociju,nuo pilvuko skausmu plikydavau cesnaku griezinelius verdanciu vandeniu ir kaip arbatyte gerem,galite juodos avytes vilnu uzdeti ant pilvuko padedavo visko ismokau po truputi ir jums pasiseks sekmes
Rasa 2008 09 25 – 20:41
taip, kiekviena mamyte jaucia ir tuo reikia pasitiketi, bet ne kiekviena mamyte turi visa informacija apie teisinga zindyma.
po savaites maitinimo minetu misinuku, vaikas vel atpylinejo kaip ir anksciau. pasirodo, tokia buvo fiziologija (nors tai jau buvo antras vaikelis seimoje ir su pirmuoju buvo tos pacios problemos).
viena mano pazistama mamyte nutrauke zindyma, kai jos dukrelei buvo vienas menesiukas, nes labai nusigando, kad jos vaikelis atpilineja piena. seimos gydytoja jai patare maitinti misinuku, kuris, neva, nesukelia atpylimo ir dar pamoke, kaip reikia uzsiristi krutis, kad pienas dingtu
taigi, ne visos mamytes visada yra teisios, o zindymo konsultatntes daznai turi labai didele ir ivairia patirti ir padeda tik is idejos ir solidarumo “mama-mamai”.
vija 2009 02 16 – 10:53
prisiminkit savo mamas, ir nepergyvenkit,
kngnkigj 2009 03 16 – 16:15
bmn n nn