Apie puvėsius ir netik…
Žuvis pūva nuo galvos – daug kartų girdėtas liaudies posakis. Tuo dažnai norima pasakyti, kad organizacija pradeda „gesti“ nuo vadovybės, o žuvis – nuo galvos.
Lietuviai yra geri specialistai, vertinami visame pasaulyje, todėl kiekvienas Lietuvis, sėdintis prie televizoriaus ekrano, laikydamas rankose bokalą pripildytą geltono skystimo vadinamo „pergalės skoniu“ žino geriausiai kaip reikia žaisti, kokius derinius ir žaidėjų keitimus atlikti. Tik vienas nacionalinės rinktinės treneris kažkodėl nežino kaip reikia vadovauti krepšinio komandai! Jeigu mes žinome kaip laimėti Eurolygą, tai savaime aišku žinome ir kaip įvesti tvarką Lietuvos teisinėje sistemoje. Pastaroji, anot nepriklausomos žiniasklaidos ir būrio įvairaus plauko visuomenininkų, taip pat yra supuvusi. Eibė visokiausių bylų, kurių baigtis neaiški, neaišku kas kaltas, o kas teisus? Kiekvienas neatsakytas klausimas kelia dar daugiau klausimų, kurie viską taip supainioja, kad darosi neaišku kur pradžia, o kur pabaiga. Neaišku nuo ko viskas prasidėjo ir koks buvo pirmas klausimas. Tačiau esminiai kovojančių prieš blogio klanus visuomenininkų reikalavimai būna maždaug tokie: nusikaltimas turi būti ištirtas, o kaltasis nuteistas, o dar geriau – atiduotas viešam minios teismui arba viešai jam nukertant galvą, pageidautina Kaune Laisvės alėjoje.
Kai kurie lakios fantazijos autoritetai siūlo konkrečius problemos sprendimo būdus, tarkime atleisti šimtą penkiasdešimt prokurorų ir įsteigti nepriklausomų prokurorų instituciją! Tada man, kaip tūlam vyžotam Lietuviui, taip pat kyla keletas klausimų: tarkim kodėl šimtą penkiasdešimt, o ne šimtą septyniasdešimt šešis? Kas dirbs vietoj tų atleistų prokurorų? O kur reikės dėt tą šimtą penkiasdešimt atleistų prokurorų? Kaip juos atleist? Gal paskelbiant televizijos realybės šou, kuriame koks nors ekstravagantiškas estrados vilkas netikėliui prokurorui sakys: „Tu atleistas!“.
O kas tai per „nepriklausomų prokurorų institucija“? Ar tai tokia institucija, kur kiekvienas aktyvus visuomenininkas gali pabūti prokuroru? Ateina, užsivelka prokuroro mantiją ir kitas regalijas ir išdidžiai vaikšto koridoriais po pažastimi nešiodamas Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą? Arba kaip ir laisvieji menininkai, jaunieji teisininkai klajos po pasaulį kaip „laisvieji prokurorai“. Vienoj gatvėj „paprokurorauja“ kitoj gatvėj pavaikšto kepurę ištiesęs ir prašydamas praeivių – paremkite klajojantį prokurorą… O šiaip tai kam priklauso prokuratūra? Klausantis radijo supratau, kad čia kažkoks kaip ir uab‘as, jei taip tai kur galima įsigyti šio uab‘o akcijų? Ar jos kotiruojamos Lietuvos akcijų biržoje? O teismai ar taip pat yra uab‘as? Juk Jos Ekselencija taip pat siūlo „nepriklausomų teisėjų instituciją“. Vat ir galės „nepriklausomi prokurorai“ su „nepriklausomais teisėjais“ klajoti Lietuvos gatvėmis ir skelbti tvarkos ir teisingumo žodį. Įsivyraus tvarka ir ramybė, ir gyvensim ilgai ir laimingai….
Kadangi mane finansuoja Mossad, CŽV, GRU, GESTAPAS, SMERŠ, Lietuvos sraigių, sliekų ir pelių augintojų asociacija, KGB, Somalio piratų ambasada ir kiti neaiškių spalvų „klanai“ tai turiu pūsti jų dūdęlę ir išreikšti savo nuomonę kuri gali daug kam nepatikti.
Lietuvos respublikos valdžia padalinta į tris skirtingas dalis: įstatymų leidžiamąją (LR Seimas) vykdomąją (Vyriausybė ir Prezidentas) ir teisminę (Teisingumo sistema).
Šios valdžios nėra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos, tačiau ir nėra vienos dominuojančios. Taip jau yra, kad toks valdžių padalijimas yra viena iš demokratijos fundamentalių dalių. Jeigu kažkas sutelkia „vienose rankose“ bent dvi skirtingas valdžias – valstybės kursas neabejotinai pakrypsta autokratinio režimo kursu.
Kita svarbi demokratijos sudedamoji dalis yra žmogaus laisvė. Žmogaus laisvę bendrais bruožais apibrėžia šios normos: prieš įstatymą yra visi lygūs, nepaisant lyties, rasės, religijos ir asmeninių įsitikinimų, žodžio laisvė – galimybė laisvai reikšti mintis ir įsitikinimus ir tai, kad niekas negali būti nubaustas be teismo sprendimo.
Grįžkim prie demokratijos. Demokratija tai valdžių padalijimas ir žmogaus laisvė. Taigi, kur čia problema? Nes visa tai yra įtvirtina LR Konstitucijoje! Netikite? Paskaitykite! Ne tik įtvirtinta, bet ir veikia. Kaip ir veikia daugybė kitų įstatymų. Net gi prokuratūra veikia. Atkreipkime dėmesį į tai kiek baisių žulikų sėdi kalėjimuose. Šiai dienai visos baisiausios Lietuvos gaujos susibūrusios Lukiškėse, Praveniškėse ir dar kažkokiam kalėjime. Kiekvieną dieną atsivertęs laikraštį randu antraštes skelbiančias apie teismo nuosprendžius už baisiausius nusikaltimus. Iš atminties niekaip neišdyla nesenas atvejis kaip kažkoks maniakas nupjovė savo gimdytojai galvą, įmetė į Kuršmares ir spruko į Vokietiją, tik kelionė jo buvo trumpa. Supuvę teisėsaugininkai sučiupo galvažudį ir uždarė į belangę. Pasidairykime į kalėjimuose sėdinčius žulikus. Ar tai blogai? Ar už tai reikia atleisti šimtą penkiasdešimt prokurorų? Tiesa dėl „galvų“ nesu tikras, bet gi tas „galvas“ patys išsirinkom. Jeigu kritikuojate prokuratūros vadovą, tai gi jį pasirinko Jos Ekselencija, o kas Lietuvoje renka prezidentą?
Tai gal problema yra ta, kad Lietuvos teisėsauga sąmoningai nenori kažkam priklausyti? Juk teisėsauga, tai valstybės vidaus prievartos aparatas. Skamba baisiai – prievartos aparatas, tačiau kažkas turi atlikti naktinio sargo darbą, ir šis darbas nėra nei lengvas, nei malonus.
Juodosios magijos technologijos, arba primityvioji socialinė psichologija sako, kad norint sugriauti bendruomenę, reikia sugriauti bendruomenės narių pasitikėjimą vieni kitais. Toks pats algoritmas galioja ir griaunant valstybę – reikia sugriauti pasitikėjimą pagrindinėmis valstybės deklaruojamomis vertybėmis (įstatymais) ir institucijomis garantuojančiomis šių vertybių laikymąsi. Visa tai dabar ir vyksta.
Nereikia ieškoti atsakymų kas, kodėl ir kam? Užtenka žinoti kaip reikia griauti, tada pažvelkime, kokios iškilios figūros stovi griovėjų tarpe ir atsakymai ateis patys savaime.
Tai, kad visuomenei kyla daug klausimų yra geras bruožas, tačiau sekantis žingsnis turi būti ir atsakymų paieška. Visus atsakymus galima rasti knygose. Kartais gali būti sunku rasti atsakymą, tada pagalvokime ar mūsų klausimas yra konkretus. Neabejoju, kad tada kils daugiau klausimų, bet nevalia sustoti ir ieškokit toliau. Pažinimas nėra lengvas kelias. Ne veltui liaudies išmintis byloja, kad mokslo šaknys karčios, užtat jo vaisiai saldūs.
Sėkmės Jums, broliai ir sesės, klaidžiame ir nelengvame pažinimo kelyje!
