Tą dieną, iškart po pusantros paros Kijevo srityje paskelbtos komendanto valandos itin jautėme padidėjusį karių dėmesį. Į miestą ar iš jo. Kiekvienas kaimas, per kurį kelias vedė į Lietuvą šiaušėsi ginklais.
Kartais net nematytais. Ir kiekviename didelė atida atvykstantiems.
Tik ne čia.. kaime, kurio pavadinimo vis dar neminiu.
Iš toli pamatėme besišypsančius.
Paslaptis – aukščiausiame taške sekantis judėjimą keliu vyras su žiūronais, vėliau mojavęs mums.
Lipome iš automobilio ištiesta sveikinimuisi ranka.
Nemiga, nuovargis ir šypsena spaudžiant.
Kaip norėjosi juos apkabinti, tuos rūsčius pervargusius vyrus. Tik lietuviškas santūrumas, o ir ukrainietiškas orumas neleido kristi į glėbį vieni kitiems.
Visą tą trumpą atilsio, sąmoningai sustabdyto lėkimo laiką buvome tarsi giminės.
O vėliau vieno ištarti žodžiai – atvažiuokite po karo.
Būtinai.. žvejosime, kepsime mėsą – dar ir dabar nepaleidžia.
Būtinai ... taip nesinori, kad tiems žmonėms nors kažkas nutiktų.
Taip pat skaitykite
