Tado Tumo žūtis Ukrainoje kitų kovojančių lietuvių nepaskatino grįžti namo

Tą dieną lietuvis, 92-os brigados užsieniečių legiono karys slapyvardžiu „Milžinas“ kartu su bendražygiu ukrainiečiu vežė minas į priekinę fronto liniją. Į automobilį pataikius priešo skraidyklės paleistai granatai abu sužeistus karius saviškiai nugabeno pas medikus, tačiau lietuvio gyvybės nepavyko išgelbėti, nors jo kolega išgyveno.

Prieš išvykdamas į Ukrainą

T. Tumas dirbo pasieniečiu ir saugojo sieną su Baltarusija. Nusprendęs vykti į Kijevą Tadas žmonai Linai pareiškė, kad, jei Rusija parklupdys Ukrainą, kitas jos taikinys bus Lietuva. Su žmona Tadas susipažino stebėdamas Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos rungtynes, mat abu buvo aistringi šios komandos sirgaliai ir nuolat lankėsi stadione. T. Tumas kariauti buvo neblogai pasirengęs, nes šešerius metus lankė Krašto savanorių pratybas. Į Ukrainą nuvykęs praėjusį lapkritį, T. Tumas užsieniečių legione ištarnavo ilgiau negu tris mėnesius. Vyras dalyvavo apmokymuose poligone ir vyko į kovines užduotis Bachmuto apylinkėse.

Atsisveikinimo kalbą sakė Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas.

Kovo 7 d. Šv. Mykolo auksinių kupolų vienuolyno cerkvėje Kijeve Ukrainos kariuomenė surengė atsisveikinimo ceremoniją su T. Tumu. Atsisveikinimas vyko vienoje seniausių šalies cerkvių, kurioje yra šarvojami garbingiausi kariai.

Apeigose dalyvavo T. Tumo kovų bendražygiai lietuviai, ukrainiečiai, lenkai, taip pat Kijevo lietuviai, bičiuliai iš Lietuvos ir paprasti ukrainiečiai, norėję padėkoti visai Lietuvai už paramą. Vainiką atnešė ir Kijevo „Dinamo“ futbolo aistruoliai, draugaujantys su Vilniaus „Žalgirio“ sirgaliais ir pažinoję T. Tumą.

Velionio karstas buvo atvežtas į nedidelę aikštę priešais vienuolyną. Pastarasis pastatų kompleksas stovi pačiame miesto centre priešais Užsienio reikalų ministeriją, aikštėje – ukrainiečių sunaikinta kovinė Rusijos technika. Šiuo Rusijos technikos laužynu ukrainiečių menininkai tarsi skelbia, kad šalis išgyvena karą, ir taip liūdnai baigsis visiems niekingo užpuolimo sukėlėjams, dalyviams. Vos keliasdešimt metrų tolėliau nuo meninės instaliacijos ant vienuolyno sienos kabo keli tūkstančiai kare žuvusių ukrainiečių nuotraukų, o toje vietoje, prie Didvyrių atminties sienos, yra išstatomi garbingiausiais kovotojais laikytų karių palaikai galutiniam atsisveikinimui, grojant šalies himnui ir su vėliava uždengiant karstą. Po to palaikai yra vežami laidoti. Ceremonijos pradžioje karstas iš ritualinių paslaugų mašinos yra nešamas į vienuolyno cerkvę, o visi susirinkę asmenys klūpodami ant kelių atiduoda pagarbą žuvusiam.

Karstas buvo atidengtas Šv. Mykolo auksinių kupolų vienuolyno cerkvėje.

Ukrainoje užsieniečių legione kovojančius Lietuvos karius prakalbinti nebuvo lengva, dauguma jų neslėpė liūdesio dėl žuvusio tautiečio ir sakė, kad neturi nuotaikos pokalbiui. Dalis jų kalbėti atsisakė ir dėl kitų priežasčių – nenorėjo, kad artimieji žinotų, kad jie užsiima ne humanitarine pagalba, o kovoja fronte.

Dėl šios priežasties bendrauti atsisakė ir prašė nefotografuoti Bachmuto apylinkėse sužeistus karius kovos lauke gelbėjanti jauna lietuvė karo medikė. Ji per atsisveikinimo ceremoniją susigraudino, tačiau apsiašarojusiomis akimis visą laiką tvirtai ir aukštai laikė iškeltą vėliavą su Vyčiu.

Du kariai kauniečiai sutiko trumpai pakalbėti, tačiau prašė jų nefotografuoti ir neatskleidė savo pavardžių. 29 metų savanoris slapyvardžiu „Jara“ prasitarė, kad yra vienas ilgiausiai Ukrainoje kovojančių lietuvių, nes čia atvyko pačiomis pirmomis karo dienomis.

„Atvykau patriotiniais sumetimais, nes supratau, kad Rusija gali veržtis ir į Lietuvą, todėl reikia ją stabdyti. Tai mano asmeninis sprendimas, nors tokios tradicijos giminėje nėra – seneliai nepartizanavo pokariu. Teko dalyvauti Kijevo gynyboje – mūšiuose prie Bučos ir Irpienio, vėliau buvo kovos per kontrpuolimą Charkovo regione, dar vėliau Bachmutas, Avdijivka. Šiuo metu esu grįžęs kelioms dienoms poilsinio“, – kalbėjo „Jara“.

Prie Karo didvyrių sienos karstas papildomai buvo apdengtas ir Ukrainos vėliava.

Paklaustas, kiek lietuvių šiuo metu čia kovoja, „Jara“ pasakė tikslaus skaičiaus nežinantis, bet manantis, kad 20–30. Kovų Ukrainoje veteranas prasitarė, kad lietuvių per dvejus metus iš esmės kariavo gerokai daugiau, tačiau dauguma kelis mėnesius, o po to grįžo tėvynėn. Be to, buvo ir tokių, kurie atvykę į čia vykstančius apmokymus ir suvokę karo realybę bei tai, kad kiekvienu momentu gali žūti, skubai grįžo namo.

„Čia ne vaikų žaidimo aikštelė, čia negailestingas karas, ką paliudijo ir T. Tumo žūtis“, – pasakė „Jaras“. Vyras sakė netikintis, kad T. Tumo žūtis sumažins kariaujančių lietuvių skaičių, nes tie, kas bijo, išvyksta iš karto, o tie, kas pasilieka, susitaiko su tuo, kad gali atsitikti visko.

„Išgirdę apie T. Tumo žūtį mano tėvai susisiekė su manimi, bet neragino grįžti. Tėvai jaudinasi dėl manęs, išgyvena, bet tuo pačiu ir gerbia tokį pasirinkimą, nes pasakiau, kad pasilikęs Lietuvoje jausiuosi blogai“, – kalbėjo 21 metų karys pravarde „Selas“.

Vaikinas į Ukrainą atvyko praėjusį birželį, prieš tai Kauno universitete studijavo mediciną. „Selui“ teko kelias savaites kovoti prie Kupiansko, tačiau daugiausia laiko praleido fronte prie Bachmuto.

Studentas trumpam buvo grįžęs į Lietuvą, o dabar Kijeve laukia naujo kontrakto pasirašymo. T. Tumą pažinojo nedaug, vien dalyvaudamas bendrose pratybose. „Ukrainai privalome padėti, tai mūsų bendra kova, nes priešas yra vienas ir tas pats, kuris, nugalėjęs Ukrainą, atžygiuotų pas mus“, – kalbėjo kaunietis „Selas“.

Atsisveikinimo su Tadu Tumu ceremonija

„Išlydėjau Tadą į paskutinę užduotį, apkabinau, kaip kad visada vienas kitą apkabindavome prieš kuriam nors mūsų išvykstant į kovinę operaciją, o rytą sužinojau, kad jo nebėra“, – tyliu liūdnu balsu pasakojo Raimundas Urvikis. Iki karo šiedu kariai vienas kito nepažinojo. T. Tumas gyveno Vilniuje, o R. Urvikis Jonavos rajone. Paklaustas, kaip galėtų Tadą apibūdinti, R. Urvikis pasakė, kad vilnietis buvo darbštus ir imlus, norėjo kuo skubiau viską gerai išmanyti.

Pastaruoju metu Tadas susidomėjo dronais ir siekė išmokti juos valdyti. Šiaip buvo labai ramus ir darbštus, visada padėdavo R. Urvikiui susiruošti išvykti į užduotį.

„Nuolat klausdavo – Raima, gal tau tą padėti, gal aną, bet aš lygiai taip pat ir jam padėdavau. Žinia, kad Tadas žuvo, mane nepaprastai sukrėtė“, – pasakė R. Urvikis.

Vyras prisipažino, kad fronte kariauja kiek ilgiau kaip metus, per tą laiką teko susitaikyti su ne vieno bendražygio žūtimi. Paklaustas, ar nebijo žūti ir pats, karys atsakė: „Žinoma, kad bijau, jeigu nebijotum, būtų nenormalu, baimė visada yra, bet ji turi būti sveika ir netrukdyti darbui.“

R. Urvikį po Tado žūties vadas išleido trumpoms atostogoms. Vyras T. Tumo žmonai išvežė asmeninius žuvusiojo daiktus. Po to vyks aplankyti savo žmonos ir dviejų vaikų į Ruklą Jonavos rajone. Paklaustas, kodėl ryžosi vykti kariauti, lietuvis atsakė: „Jei nepadėsime Ukrainai dabar, tai vėliau tas pats priešas ateis pas mus.“

Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Kijevo Ukrainoje