kuršiškas įvijinis žiedas

Denisas Nikitenka: „Šis kuršiškas įvijinis žiedas unikalus dėl vienos subtilios detalės"

Po truputį ruošiuosi sekmadienio ekskursijai. Vis norisi kažką dar įdomaus prisiminti, papasakoti Kretingos piliavietės aplinkoje. Naršydamas archyvus radau šį žiedą. Antro tokio gyvenime nesu matęs. Ne dėl formos.

Tipiškas IX-X a., kuršiškas įvijinis žiedas, 2015 m. rastas šalia Kretingos piliavietės esančiame Ėgliškių - Andulių kapinyne.

Bet jis – unikalus dėl vienos subtilios detalės.

Man jį parodė šviesios atminties buvęs Kretingos muziejaus fondų saugotojas, archeologas Donatas Butkus (1952-2018).

Mano Mokytojas, kuris išmokė iš nuolaužos identifikuoti įkapes, jas datuoti. Fonduose (kaip kokiose paskaitose) praleisdavau valandų valandas, nes D. Butkus gyveno tuo, ką dirbo.

Paskendęs archeologinės medžiagos tyrimuose, ir kiekvieną radinį išanalizuodavo iki menkiausios smulkmenos. Kaip ir šį.

Kitas gal net nebūtų pastebėjęs.

Paėmė į rankas archeologas įkapę ir, pasalūniškai šypsodamasis, pačiam leido pamėginti surasti jos ekskliuzyvą.

Aš gerai žinojau tą šypseną veide. Ir primerktas akis. Tokią miną visada matydavau, kai mane tikrindavo.

Kai žinodavo artefakto paslaptį. Jis man labai daug jų atskleidė: žmogus itin noriai ir su didžiausiu entuziazmu dalindavosi savo sukauptomis, neįkainojamomis žiniomis.

Buvo labai draugiškas.

Aš, žinoma, nieko tame žiede neradau. Vaidinau labai susikaupusį, žiūrėjau į įvijas, ornamentus, ieškojau kažko juose. Net siutas ėmė, nes nieko ypatingo nemačiau.

O ta Donato šypsenėlė tik skleidėsi dar labiau, akys merkėsi, raukšlės gilėjo.

Mat įdomiausi dalykai kai kada slypi kuluaruose. Šiuo atveju – žiedo vidinėje pusėje. Neįtikėtinai retai taip pasitaiko, bet, pasirodo, būna.

Jei įdėmiau įsižiūrėsite, prieš daugiau nei 1000 metų miręs ir prie Andulių piliakalnio griautiniame kape palaidotas kuršis paliko žinutę. Vidinėje žiedo pusėje – jo piršto įspaudai.

Piršto, ant kurio nešiojo šį žiedą, pagalvėlės raštai.

Pamenu, man net šiurpas pagaugais nuėjo. Tu matai ne kažkokį bevardį artefaktą, o rankomis lieti žiedą su konkretaus žmogaus, turėjusio vardą, charakterį, biografiją „parašu“.

Tarsi asmeninio gyvenimo žymę. Žalvariui būdingos konservacinės savybės, tad jame ir liko piršto pagalvėlės ornamentas.

Panašų, bet dar įdomesnį atvejį žinau iš Kretingos rajone esančio Lazdininkų nekropolio.

Ten buvo iškastas I-IV a. Romos sestercijus su pirštų pagalvėlių įspaudais. Konkrečiau: nykščio ir smiliaus papiliarinėmis linijomis.

O į žmonių kalbą išvertus: mirusysis laikė monetą tarp pirštų. Žiauriai neįprasta. Romos imperijos pinigus, kaip prabangos simbolį, I-IV a. mūsų kraštuose dėdavo į kapus tiesiog šalia mirusiojo.

Analogiškai į kuršių kapus vikingų laikais dėdavo X-XI a. arabiškus dirhemus.

Kodėl monetą laikė tarp pirštų?

Tarsi būtų prisiklausęs istorijų iš tolimos, tolimos Graikijos apie mirusiesiems ant akių dedamas monetas-užmokestį, skirtą pomirtinio pasaulio Stikso upės keltininkui Charonui...

Į ekskursiją po Ėgliškių - Andulių archeologinį kompleksą (kuriame rastas žiedas) dar galima registruotis.

Susidomėjimas ja auga, kaip ant mielių.

Visa informacija – čia: https://www.facebook.com/events/2400429503494565

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder