Bronius Markauskas: valstybė mokytojų trūkumo nepastebi, o savivaldybėse jau nebėra kam mokyti vaikų

Problema ta, kad mokytojų pradeda trūkti dėl labai paprasto dalyko – gyvenimo. Pedagogai sensta, išeina į pensiją, o jų pakeisti nebėra kam. O tai – jau visos valstybės problema.

Pavyzdžiui, Klaipėdos rajono savivaldybė yra viena sparčiausiai augančių šalyje. Kasmet čia gyventi pradeda apie 2–3 tūkstančius naujų žmonių.

Dažniausiai tai jaunos šeimos, kurios turi vaikų, tad mes Klaipėdos rajone ne tik nekalbame apie mokyklų uždarymą, bet kaip tik statome naujas.

Pernai duris atvėrė nauja pradinė mokykla, šiemet prasideda dar vienos – jau pagrindinės mokyklos – statybos.

Turime mokyklų, vaikų netrūksta, tačiau kas juos ugdys – jau kitas klausimas.

Situacija iš tiesų sudėtinga, nes tik šešiose iš 19 rajono švietimo įstaigų mums netrūksta mokytojų. Likusiose mokyklose ir net darželiuose mums reikia įvairios specializacijos pedagogų, o ypač tiksliųjų mokslų.

Ir tai nėra tik atokesnių mūsų rajono gyvenviečių mokyklų problema.

Pavyzdžiui, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje trūksta matematikos, fizikos ir informatikos mokytojų, Priekulės I. Simonaitytės gimnazijoje reikalingi lietuvių kalbos ir chemijos pedagogai, kitose mokyklose – užsienio kalbų, geografijos, etikos ir kitų dalykų mokytojai.

Nesėdime vietoje, bandome visais būdais spręsti šias problemas. Kai kurių dalykų mokytojai dirba per kelias mokyklas, taip susikomplektuodami visą etatą.

Darome viską, kas Savivaldybės galioje, kad paskatintume pedagogus dirbti mūsų rajone. Iš savo biudžeto kompensuojame kelionės išlaidas – 13 ct už 1 km, jei pedagogas gyvena toliau nei 5 km nuo mokyklos.

Pradedančiam dirbti jaunajam mokytojui skiriame 1 000 eurų persikėlimo ir įsikūrimo išlaidoms, o studentams, pasirinkusiems pedagogines studijas arba nusprendusiems persikvalifikuoti į pedagogiką, iš Savivaldybės biudžeto gali būti skiriama ir 300 eurų stipendija 10 mėnesių per metus.

Tačiau iš esmės mes tvarkomės tik su pasekmėmis, siekiame pritraukti mokytojus, paskatinti jaunuolius rinktis šią specialybę. Tačiau problema tik augs, jei valstybė ir toliau atsainiai žiūrės į pedagogų trūkumą.

Juk mokytojų trūksta masiškai ir tai ne tik mažesniųjų savivaldybių problema, su tuo susiduria ir didmiesčiai, ypač didžiulis trūkumas Vilniaus, Klaipėdos, Telšių apskrityse.

Iš tiesų sėdime ant parako statinės. Jaunuoliai nebesirenka pedagogo profesijos.

Prieš porą metų Vyriausybės strateginės analizės centras pateikė prognozes dėl pedagogų poreikio Lietuvoje − ir skaičiai, švelniai tariant, nedžiugina.

Pavyzdžiui, jie nurodė, kad šiemet fizikos specialybę įgis tik 4, matematikos – 5 o gimtosios kalbos – vos 8 jaunuoliai! Tolimesnių metų statistika dar prastesnė 2024–2025 arba 2025–2026 metais šių specialybių nebaigs nė vienas studentas.

Kitaip tariant, nebėra kuo pakeisti į pensiją išeinančių mokytojų. Jaunuoliai nebenori būti mokytojais. Nebenori, nes krūviai milžiniški, atlyginimai nedideli, o žadėta prestižinė profesija – tik tolimos ateities miražas.

Artėjant Rugsėjo 1-ajai matome, kad mokytojų profsąjungos vėl pradeda kalbėti apie streikus dėl per mažų atlyginimų, o švietimo, mokslo ir sporto ministras sako, kad lėšų tam nėra.

Manau, kad atlyginimas yra viena didžiausių priežasčių, kodėl niekas nebesirenka mokytojo profesijos ir, jei valstybės požiūris į tai nesikeis, ateis metas, kai nebebus kam ugdyti mūsų vaikų. Ir tas metas, kaip matome iš prognozių, ateis labai greitai.

Tai jau ne ateities, o šiandienos problema. Populiaru garsiai kalbėti, kad švietimas yra prioritetas, tačiau tai parodyti darbais – keliamu atlyginimu – valstybei vis tik per sunku.

Bet panašu, kad valstybė apskritai čia didelės problemos nemato ir numeta ją tik ant savivaldybių pečių.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija atšauna, kad mokytojų pritraukimas yra mokyklų problema, o ministras, paklaustas, ką reikia daryti dėl mokytojų trūkumo, atkerta klausimu, ar iš tikrųjų jų trūksta?

Taip, ministre, trūksta. Trūksta konkrečių specialybių mokytojų, kurių tiesiog nėra, nes jų nebeparuošia aukštosios mokyklos ir jų dar labiau trūks bėgant metams, nes dabar dirbantys anksčiau ar vėliau išeis užtarnauto poilsio arba pasirinks kitą profesinį kelią dėl per mažo atlyginimo, didelio krūvio ir atsainaus valstybės požiūrio į pedagogo darbą.

Dėl mokytojų konkuruoja ne tik kaimyninės savivaldybės, bet ir toje pačioje savivaldybėje esančios mokyklos. Tačiau, kai pedagogų tiesiog nėra, tai nėra ir iš kur jų pritraukti.

Tad, jei ir toliau žingsniuosime tokia linkme, ateis laikas, kai diskutuosime ne apie tai, kodėl vaikai taip prastai išlaikė  matematikos egzaminą, bet kodėl niekas jo nebelaikys. O nelaikys, nes nebebus pedagogų, kurie mokytų vaikus.

Nebepadės nei savivaldybių mokytojų pritraukimo programos, nei kompensacinės tvarkos, niekas nebeveiks, nes tiesiog nebus žmonių, turinčių ar norinčių įgyti šį išsilavinimą.

Turime suprasti, kad tai nėra vienos profesijos atstovų problema, tai yra visos šalies problema – prastai išsilavinusi visuomenė, vaikai, neturintys galimybės studijuoti universitetuose, nes tiesiog nėra kam jų paruošti egzaminams, galų gale specialistų, darbo jėgos trūkumas.

Tai lyg domino efektas, galintis turėti milžinišką įtaką visų mūsų ateičiai.

Valstybė jau dabar vėluoja su kardinaliais sprendimais, kurie  paskatintų jaunuolius rinktis pedagogo profesiją, bet jei ir toliau neigs šią problemą ir nepripažins jos mastų, ateis laikas, kai bus per vėlu kažką pakeisti.